BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jonas Ohman. Apie pandas ir pilietinį pasipriešinimą

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Jonas Ohman

Apie pandas ir pilietinį pasipriešinimą

Per pastaruosius du metus teko smarkiai įsigilinti į pilietinio pasipriešinimo sąvoką. Tai vyko ir vyksta karo Ukrainoje kontekste. Kartu su draugais, pažįstamais ir nevisai pažįstamais nusprendėme nelikti abejingi Ukrainai ir teikti paramą jos ginkluotosioms pajėgoms, ginančioms šalį nuo Rusijos inicijuojamos agresijos Donbase.
Apie šitą laikotarpį galima kalbėti ilgai ir kartais gan dramatiškai. Tačiau šiandien norėčiau pakalbėti apie keletą per šį laikotarpį įgytų žinių ir kaip jas pritaikyti Lietuvos kontekstui.
Taip pat pridėsiu keletą pastabų iš savo patirties Švedijos gynybos sistemoje, kur savo laiku buvo itin rimtai pasiruošta visapusiškai gynybai.
Galima užsiminti ir apie pilietinio pasipriešinimo supratimą ir patirtį Lietuvos kontekste, kuri ne taip jau menka.
Kadangi vis dėlto tema sudėtinga, su manimi čia yra vienas patarėjas ir kolega, mūsų talismanas, „frontininkas”, meškiukas. Jis yra buvęs Ukrainoje: ir fronte, ir pasitarimuose su aukštais pareigūnais, mylimas ir gerbiamas Ukrainos karių, netgi jų apdovanotas už meškiukišką drąsą fronto linijoje. Tenka taip pat apie save pasakyti, kad Ukrainoje esu gavęs slapyvardį „Panda”.
Pilietinis pasipriešinimas - be galo plati tema. Pristatysiu tik kelis šios svarbios temos štrichus, kurie, mano manymu, svarbūs ir reikalingi. Tikiuosi, kad šitie pamąstymai padės konstruktyviai pagalvoti apie reikalingus veiksmus, gerinant ir didinant pilietinį pasipriešinimą ir atitinkamai Lietuvos atsparumą konflikto ar konflikto grėsmės atveju.
Leidžiuosi į „prieblandos zoną”, taip sakant, šiek tiek arčiau minties, kad konfliktas yra galimas, kad galbūt teks gintis, ar bent rimtai būti pasiruošusiam tokiam scenarijui.
Pilietinis pasipriešinimas priklauso kaip nuo išankstinio pasiruošimo, taip ir nuo sugebėjimo improvizuoti. Ukrainoje pasiruošimas šiam pasipriešinimui vyko Maidano metu, kai piliečiai, kurie iki to dažnai net nebuvo pažįstami, susitiko ir suprato, kad turi bendrą tikslą. Kai prasidėjo karo veiksmai, net nebuvo kalbos, ar piliečiai privalo padėti. Galima teigti, kad be Maidano Putinas galbūt nebūtų pradėjęs konflikto Kryme ir Donbase. Kita vertus, be Maidano Ukraina nebūtų sugebėjusi atsilaikyti. Lietuvos atveju yra kritiškai svarbu, kiek įmanoma, jau iki galimo konflikto užtikrinti piliečių nusistatymą aktyviai padėti ir prisidėti. Čia, be abejo, valdžios struktūros turi sudaryti tam tikras sąlygas, tačiau visiškai tam pasiruošti gali tik patys piliečiai, bendraudami tarpusavyje, tarkime, pagal bendrus interesus, gyvenamąją vietą ar darbovietę. Žmogus, visų pirma, nekovoja už „visą Lietuvą”, o už savo „mini-Lietuvą”, kas tai bebūtų - socialinė grupė, vietovė ar net atskiras žmogus. Visi turime tam tikrą savo „veikimo lygį”, kur mes gerai galime atlikti veiksmus, ir, reikalui esant, improvizuoti. Tas ir įvyko Ukrainoje, kur žmonės greitai surado „savo” lygį ir pradėjo veikti.
„Laisvės” ir „Nepriklausomybės” idėjos neturi ir negali būti nuvertinamos. Tikros, stabilios, ne „lozunginės” vertybės, yra neatsiejama pilietinio pasipriešinimo dalis. Kiekvienas turi paklausti savęs - “Kodėl tai darau, rizikuodamas savo padėtimi, turtu ir net gyvybe?” Atsakymas turi būti, pilietis turi sugebėti atsakyti ir sau ir aplinkiniams. Čia svarbus formalus ir neformalus švietimas. Tačiau nereikia manyti, kad toks suvokimas atsiras teorinių paskaitų metu. Tai - itin subtili sąveika, tarp įvairių pilietinės tapatybės sluoksnių, nuo istorijos iki pat pop-kultūros.
Tuo pačiu pilietinis pasipriešinimas yra itin priklausomas nuo žmogiškų ryšių. Konflikto akivaizdoje žmogus greitai išsiduos - ar jis patikimas, ar jis sugeba, ar galima juo pasikliauti. Tokiu momentu itin svarbus tampa žmogaus charakteris ir jo tapatybės suvokimas. Ypač norėčiau pabrėžti neformalaus lyderio statuso svarbą. Nieko nėra stipresnio, jei žmogus sugeba būti formaliu ir neformaliu lyderiu vienu metu. Pavyzdžiui, konflikto atveju mero pareigos yra potencialiai auksinės. Tuo pačiu reikia skatinti lyderystės ir vadovavimo pozityvumo supratimą, kas ne visada yra daroma Lietuvoje, ar bent nepakankamai (pavyzdžiui, ugdant jaunimą).
Itin svarbu sukurti ir palaikyti kuo geresnius santykius tarp krašto apsaugos struktūrų (visų pirma kariuomenės) ir piliečių. Šita sąsaja, dažniausiai visiškai be formalios valdžios dalyvavimo, buvo lemiama Ukrainos karo pradžioje. Reikalui esant, 2014-2015 m. žiemą mikliai gaudavau net brigados vado telefoną, kad būtų galima greitai ir efektyviai nustatyti, kokia pagalba reikalinga. Konflikto grėsmės akivaizdoje eilinio piliečio supratimu kariuomenė daug kur psichologiškai „perima” valdžios vaidmenį. Čia reikia pabrėžti kariuomenės ir netgi pavienių karių užduotį dar taikos metu dirbti šia linkme. Lygiagrečiai, savaime suprantama, krašto apsaugos įvaizdis yra itin svarbus dalykas. Tačiau, svarbiausia - santykiai su daliniais, tarkime su kuopa arba batalionu. Pilietis ne tik gali lengviau rasti motyvaciją remti, bet taip pat per aktyvų santykį su daliniu geriau suvokti konflikto ypatumus ir pokyčius.
Itin svarbu yra ruošti ir pritaikyti įstatyminę bazę konfliktui. Pavyzdžiui, supaprastinti kariuomenės ir kovojančių vienetų rėmimo galimybes. Taip pat apibrėžti „savanorio” sąvoką, įskaitant ne vien ginklu kovojančius, o taip pat įvairių lygių rėmėjus. Bet kuriuo atveju, konflikto atveju, kuomet įstatymiškai „pilkų zonų” vis tiek bus nemažai, reikia stengtis sudaryti sąlygas pritaikyti ir, reikalui esant, pakeisti esamą įstatyminę bazę. Neaiškūs ar padriki įstatymai labai demoralizuoja, galimai atveria kelią savivalei ir mažina piliečio norą prisidėti.
Vienas svarbiausių organizuoto pilietinio pasipriešinimo lygių yra savivaldybė, ar kartais net seniūnija. Tai ta vieta, su kuria pilietis tiesiogiai asocijuojasi, kur jis kreipsis pagalbos ir per kurią galima organizuoti bendrus veiksmus. Ten ir reikia dėti pastangas taikos metu, kad tiek darbuotojai, tiek piliečiai suvoktų savivaldybės vaidmenį, ką gali, ką privalo ir ko negali. Konflikto metu visos žinybos patirs, kad iš jų reikalaujama daug neįvykdomų dalykų, kas gali demoralizuoti ir kurti sąmyšį. Kita vertus, jei savivaldybė rodo, kad gali vykdyti savo pareigas ir aiškiai leidžia suprasti piliečiams, ko galima iš jos tikėtis, jos autoritetas ne tik liks, bet ir augs. Vietinės valdžios autoritetas, formalus ir neformalus, yra vienas svarbiausių bet kokio pilietinio pasipriešinimo ramsčių. Tuo labiau jei prasidėtų susirėmimai. Ukrainos patirtis aiškiai rodo, kad ginkluoti susirėmimai Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, tikėtina, vyktų miestuose, miesteliuose ar priemiesčiuose. Gyventojų suvokimas apie savo pilietines pareigas, taip pat, apie savivaldybės funkcijas tiesioginio konflikto akivaizdoje yra be galo svarbus.
Sugebėjimai išgyventi ir išlikti gana sudėtingomis sąlygomis yra esminis momentas. Konflikto akivaizdoje mūsų gyvenimo stilius greitai ir nenumaldomai pasikeistų, atsirastų sudėtingi poreikiai, apie kuriuos mes beveik nemąstome taikos metu, pvz.: šildymas kitokiais būdais, maisto aprūpinimas, galima apsauga nuo karinių veiksmų. Čia vėl vietinė valdžia turi itin svarbų vaidmenį, bet kiekvienas gyventojas taip pat privalo turėti bent elementarias žinias, kaip ir ką daryti. Reikia kuo geriau sugebėti savarankiškai arba kartu su kitais rasti sprendimus. Tam neįmanoma pilnai pasiruošti, bet bent kažkiek galima. Labai svarbu yra kaimynų solidarumas.
Kaip veikti okupacijos sąlygomis, tai atskira tema ir labai sudėtingas reikalas. Apie tai trumpai. Mano nuomone, kiekvienas pilietis turi būti paruoštas ir pasiruošęs kenkti okupantui. Kaip tai daryti, tiesiogiai ar netiesiogiai, morališkai ar fiziškai, remiant ar neremiant ginkluotą pasipriešinimą - per daug plati tema šiam pristatymui. Tačiau okupantas yra okupantas, ir tiek jis, tiek žmonės, gyvenantys okupuotoje teritorijoje, turi būti „priminėti”, kad vyksta okupacija. Žinau, kad čia istoriškai skaudi tema, bet reikia kalbėti apie kolaborantus. Kaip pavyzdys - galima iš anksto nustatyti, kad Lietuvos piliečiai, kurie sutinka kolaboruoti tam tikrame lygmenyje - tarkime, okupacinės valdžios organuose - už tai atsakys pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Buitiniame lygmenyje kai kuriais klausimais su okupanto valdžia bendradarbiavimas neišvengiamas, tačiau aukščiausios valdžios lygyje - tai itin kenksminga ir diskredituoja šalies nepriklausomybės siekius.
Yra vienas žodis, kuris svarbesnis negu bet kuris kitas pilietinio pasipriešinimo kontekste. Tai - pasitikėjimas. Visų pirma savimi, visų antra savo bendražygiais, visų trečia valdžia, visų ketvirta - idėja. Agresorius darys viską, kad sugriautų piliečio pasitikėjimą visuose lygiuose, tiek taikos, tiek prieblandos, tiek konflikto metu. Čia, drįstu teigti, yra nemenka bėda dabartinėje Lietuvoje. Pasitikėjimo yra, bet jis galėtų būti tvirtesnis ir ryškesnis, dar plačiau paplitęs tarp įvairių visuomenės lygių. Čia galiu užsiminti apie vieną rimtą bėdą konflikto atveju - visuomenės socialinė ir ekonominė atskirtis. Lyginant, pavyzdžiui, su Ukraina, ne viskas taip jau blogai, bet problema yra. Tikiuosi, pvz., kad, įrodžius kaltę, galų gale pradės sodinti Lietuvos politinius veikėjus už kyšininkavimą. Tai ne tik ekonominis reikalas, bet ir netiesiogiai saugumo, nes Lietuvos piliečiai turi matyti, kad ir valdžios žmonės yra teisiškai atsakingi. Apskritai galiu pasakyti, kad pilietinio pasipriešinimo gairės labai didele dalimi priklauso būtent nuo socialinės lygybės ir nuo efektyvaus darbo tokiais klausimais, žinoma, ir taikos metu.
Lietuva 1990-1991 m. turėjo vieną itin galingą pilietinio pasipriešinimo įrankį, be kurio vargu ar būtų pavykę pakeisti istoriją. Tuometinė valdžia ir pilietinė visuomenė buvo vieningi, norėjo to paties ir dėl to stengėsi. Prieš formaliai ir neformaliai vieningą šalį joks agresorius nesugebės veikti. Tai pagrindinio pilietinio pasipriešinimo paslaptis - per savo pilietišką veikimą atskleisti valstybingumą. Pilietinis pasipriešinimas yra ne valstybės struktūra, bet savanoriškas valstybės gynėjas.
Na, pabaigai dar apie pandas. Kaip bebūtų sudėtinga ir beviltiška, konflikte matau ir kelias auksines galimybes atskleisti savo unikalumą ir kitoniškumą. Maža Lietuvytė šiuo metu, sakyčiau, šauniai veikia Ukrainos kontekste. Rodo sugebėjimą suprasti ir adekvačiai veikti, tiek iš valdžios pusės, tiek iš pilietinės visuomenės. Supranta Rusiją, kadangi su ja teko turėti reikalų, ji nedidelė, bet veiksminga. Galima sakyti, mažas kontr-meškiukas, kurio taip lengvai nepaimsi.

Rodyk draugams

Virginijus Steponavičius. Suvalkų koridorius, realijos ir perspektyvos

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Virginijus Steponavičius, atsargos karininkas

Suvalkų koridorius, realijos ir perspektyvos


Demokratijos vėjai

Taip jau susiklostė, kad paskutinį šimtmetį trijų Baltijos šalių regione dominavo Rusija. Nukritus geležinei uždangai, papūtus demokratijos vėjui iš Vakarų atrodė, kad šiame regione karinio konflikto grėsmė neįmanoma. Šalys pradėjo mažinti išlaidas gynybai, reformuoti karinius pajėgumus, atvėrė sienas laisvam žmonių judėjimui. Taip besivystanti situacija vis labiau silpnino Rusijos įtaką buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje bei pačioje Rusijoje. Europoje įsivyravo tikėjimas liberalizmo idėjomis.

Įvykiai Ukrainoje

Į Ukrainą taip pat atėjo permainų metas. Ukrainiečiai pradėjo keisti šalies vystymosi kryptį, orientuotą į vakarus, bei planavo siekti NATO narystės. Taip besivystant geopolitinei situacijai ir Rusijai prarandant įtaką rusų vadinamoje broliškoje Ukrainoje, Rusija ėmėsi kraštutinių veiksmų panaudojant karinę jėgą.

Naudodama hibridinio bei informacinio karo elementus, aneksavo Krymą ir organizavo separatistinį pasipriešinimą Donecko ir Luhansko srityse, inscenizuojant pilietinį karą. Propagandos priemonėmis buvo bandoma įtikinti, kad tai - vidinis konfliktas, kuris turi būti tik tos valstybės reikalas ir, jei Vakarai kišis, Rusija pasiruošusi apginti jos tautiečius, gyvenančius tame regione. Karo nėra, kraujas liejasi, situacija šalyje destabilizuota, kariuomenė atiduoda dalinius be kovos „žaliesiems žmogeliukams”. Tokių įvykių eiga Ukrainoje parodė, kad nei NATO, nei Europa nebuvo pasiruošę valstybės vadovaujamam hibridiniam karui, dėl to buvo sudėtinga rasti tinkamus sprendimus šioje situacijoje.

Kodėl susitarimas Baltarusijoje?

Tokie Rusijos veiksmai Ukrainoje netikėti buvo ne tik Vakarams, bet net ir artimiausiems Rusijos sąjungininkams. Prasidėjus veiksmams Ukrainoje, net ir Baltarusijos prezidentas, deklaruojantis šiltus santykius su Rusija, suabejojo šių santykių patikimumu ir ėmėsi tarpininko vaidmens tarp Vakarų ir Rytų, taip minimaliai užsitikrindamas Vakarų paramą tam atvejui, jei santykiai su Rusija pablogėtų.

Šiandien drąsiai galima teigti, kad tik Jelcino Rusija buvo ta Rusija, kuri bandė pasukti demokratijos keliu. Vėliau visgi situacija keitėsi ir idėjos atkurti Rusijos įtakos sferas Sovietų Sąjungos politinėje erdvėje tik stiprėjo.

Kodėl hibridinis scenarijus?

Mano matymu, Ukrainoje buvo vykdomi veiksmai, atsižvelgiant į išmoktas pamokas Gruzijoje, kai buvo pralaimėta propagandos kampanija ir reguliarios kariuomenės vienetai negalėjo veikti efektyviai dėl tarptautinio spaudimo. Ukrainos konflikto atveju konvencinio karo priemonės išdėstytos pasienyje su Ukraina daugiau buvo orientuotos į atgrasymą priešintis ir naudojamos psichologiniam spaudimui palaikyti. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į nekonvencinį karą. Pirmosiomis konflikto dienomis gana sėkmingai pavyko priversti ukrainiečių dalinių vadus pasiduoti nesipriešinant. Šiam tikslui pasiekti buvo naudojamos visos įmanomos psichologinio spaudimo priemonės, tarp jų ir šantažas.

Hibridinio karo prielaidos

Pavykus užimti Krymą ir toliau palankiai besivystant situacijai, Rusija nesustojo, buvo panaudotos diversinės grupuotės, infiltruoti spec. pajėgų kariai tarp vietinių gyventojų, kurie organizavo pasipriešinimą legaliai valdžiai ir iniciavo atskirų „respublikų” sukūrimą Donecko ir Luhansko srityse. Tai buvo akivaizdu pagal tai, kad „traktorininkai ir šachtininkai” profesionaliai organizuodavo pasalas prieš reguliarius Ukrainos kovinius vienetus ir juos neutralizuodavo pvz. „Debalcevės katilas”.

Viena pagrindinių hibridinio karo prielaidų - tai užsitikrinti dalies vietinių gyventojų palaikymą, o šiam tikslui pasiekti yra naudojamos informacinės, propagandos priemonės. Finansuojami abejotinos reputacijos politikai ir organizacijos, kompromituojami lyderiai ir valdžios institucijos. Siekiama sugriauti pasitikėjimą esama santvarka. Tai yra tik pasiruošimo elementai, po kurių, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms, būtų galima tikėtis sėkmės hibridinio ar konvencinio karo metu.

Koks tas Suvalkų koridorius

NATO generolai tik po Ukrainos konflikto išmoktų pamokų analizės, atvirai prabilo apie Suvalkų koridorių, kaip apie silpniausią gynybos elementą. Pasižiūrėkime į situaciją Vilniaus krašte: ar ne visos hibridinio karo prielaidos čia yra sukurtos? Rusiškų programų retransliavimas užtikrinamas praktiškai visoje Lietuvoje, Vilniaus krašto pasienio rajonų politikai nesirūpina socialinių projektų įgyvendinimu. Žmonės gyvena prie neišvystytos infrastruktūros. Užusienis - Vilniaus miestas, o ne rajonas, nėra vandentiekio, kanalizacijos, keliai netvarkyti jau dešimtis metų. Atitinkamų politikų eskaluojamos problemos sukoncentruotos į nacionalinių santykių bloginimą, pagrindiniai argumentai: „nieko lietuviai neduoda, nedavė ir neduos”. Ir daug kitų pavyzdžių galėčiau įvardinti, kurie leidžia numatyti planuojamas intervencijos kryptis.

Tikėtinas scenarijus

Atsižvelgiant į geopolitinę Kaliningrado situaciją, didžiausią nepatogumą jiems kelia Lenkija, kuri turi pakankamai pajėgumų neutralizuoti Kaliningrade dislokuotas pajėgas, nes ruožas tarp Lietuvos ir Lenkijos neleidžia užtikrinti efektyvaus Kaliningrade dislokuotų karinių dalinių aprūpinimo ir palaikymo.

Papildomas NATO pajėgų dislokavimas Lietuvoje iškelia papildomą užduotį įklampinti jas ir apriboti jų veiksmų laisvę.

Branduolinio ginklo panaudojimas būtų atgrasymo priemonė NATO valstybėms imtis aktyvių priemonių, reaguojant į konfliktą. Spec. pajėgų užduotis būtų sukelti neramumus Vilniuje ir Vilniaus krašte siekiant pakeisti vietinę valdžią, taip destabilizuojant situaciją šalyje.

Atsiradus atitinkamoms sąlygoms, susidarytų galimybė Kaliningrade dislokuotų pajėgumų pastiprinimui ir aprūpinimui sudaryti koridorių Lyda-Alytus-Kybartai. Nors pagal išvystytą infrastruktūrą išlieka tikimybė ir Vilnius-Marijampolė-Kybartai.

Pagrindinės kryptys

Būtinos sąlygos tikėtinam priešininko scenarijui

• Baltarusiją išlaikyti kaip sąjungininkę;
• Bloginti santykius tarp Vilniaus su Varšuvos;
• Euroatlantinėje erdvėje remti partijas ar lyderius, kurie komplikuotų
sprendimų priėmimo procesą;
• Vilniaus krašte ir Vilniuje kurstyti nesantaiką tarp vietinių gyventojų,
propaguoti sovietinę gyvenimo santvarką.

Pasiekti priešininko tikslai

• Užtikrintas Kaliningrade dislokuotų pajėgų aprūpinimas;
• Nuo Europos atskirtos Baltijos valstybės;
• Na ir, žinoma, lyderystės demonstravimas Rytų Europos regione.

Rodyk draugams

Egidijus Papečkys. Krašto gynyba ir saugumas - tai mes visi

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Egidijus Papečkys,
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatas į krašto apsaugos ministrus

KRAŠTO GYNYBA IR SAUGUMAS - TAI MES VISI
(Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio programa krašto apsaugos sistemai)

MŪSŲ VIZIJA
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis turi saugios šalies viziją: „Lietuva - tai valstybė, užtikrinanti savo piliečių saugumą, įgyvendinanti konstitucinę teisę ir pareigą piliečiui ginti savo valstybę”.
Karo prievolė
Išsaugosime privalomąją karo tarnybą tol, kol tai bus būtina šalies saugumui. Sieksime, kad tarnyba kariuomenėje būtų ne prievolė, o galimybė.
Aktyvus rezervas
Aktyviame rezerve kiekvienas turi žinoti savo vietą pašaukus, turi būti aprūpintas ir apginkluotas. Rezervas turi ne tiesiog „būti”, o tapti tvirta baze, užtikrinančia, kad reikalui esant Lietuvos kariuomenė greitai pasieks reikiamus pajėgumus.
Ginkluotų valstybės tarnybų integracija
LR Krašto apsaugos ministerijos, Policijos departamento, Valstybės sienos apsaugos, Viešojo saugumo ir kitų tarnybų integravimas į gynybos sistemą mums yra vienas iš svarbiausių prioritetų.
Pareigingas krašto apsaugos finansavimas
Laikysimės prisiimto įsipareigojimo padidinti krašto apsaugos sistemos finansavimą iki bent 2 proc. nuo šalies BVP. Saugumo vardan esame pasirengę svarstyti tolimesnį finansavimo didinimą.
Ginkluotės ir karinės technikos įsigijimai
Ginkluotės ir technikos įsigijimai dar ilgai išliks prioritetine kryptimi. Gynybiniai įsigijimai bus skaidrūs - piliečiai turi žinoti, kam ir kodėl leidžiami jų mokesčiai. Pažadame, kad šalies gynybai skirtos lėšos nebus išdalintos siauroms interesų grupėms.
NATO pajėgos Lietuvoje
Sieksime, kad būtų išlaikomas NATO pajėgų buvimas Lietuvoje. Stiprinsime partnerystę su NATO šalių, o visų pirma su JAV ir Baltijos regiono sąjungininkais, vėliau galbūt įtraukiant ir daugiau valstybių. Apie tai aktyviai diskutuosime, siūlysime ir argumentuosime.
Priimančios šalies infrastruktūra
Užtikrinsime, kad prireikus į Lietuvą galėtų atvykti tiek pajėgų, kiek jų reikės piliečių saugumui. Stiprinsime infrastruktūrą, teiksime logistinį bei materialinį palaikymą ir paramą.
Tarptautinės operacijos ir misijos
Tarptautinėse operacijose ir misijose įnešime savo indėlį į pasaulio saugumą, palaikysime sąjungininkus, o mūsų pajėgos įgaus patyrimą veikti kartu ypatingomis sąlygomis.
Partnerystė su kitomis valstybėmis
Galime svariai prisidėti bendradarbiaudami su Ukrainos, Gruzijos ar Moldovos ginkluotosiomis pajėgomis, perduodami savo sukauptą patirtį ir padėdami priartėti prie NATO standartų
Ginkluoti piliečiai
Kiekvienas pilietis turi teisę ginklu priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
Pilietinis pasipriešinimas
Pasipriešinimas gali vykti visur: gatvėje, socialiniuose tinkluose, o ginklu tampa valia, žodis, kompiuteris. Pilietinis pasipriešinimas ne vien svarbi atgrasymo priemonė, tai yra tiesioginė parama Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms.
Žvalgyba ir kontržvalgyba
Didinsime galimybes laiku identifikuoti padidėjusias, galinčias kilti ir jau iškilusias naujas grėsmes. Aktyvinsime bendradarbiavimą su NATO ir kitų šalių partneriais
Informaciniai karai
Kursime sistemą, leidžiančią neutralizuoti priešišką poveikį, bendradarbiaujant su žiniasklaida ir pilietiška visuomene. Identifikuosime grėsmes, KAS sritis ir visuomenės grupes, kurias tikslingai siekiama paveikti priešiška propaganda.
Kibernetinės atakos
Stiprinsime kibernetinį saugumą. Diegsime priemones, reikalingas iš anksto reaguoti į kibernetines atakas ir užtikrinti svarbių struktūrinių objektų informacijos apsaugą.
Krizės ir terorizmas
Nors ne karinio pobūdžio krizės ir terorizmas nėra tiesiogiai LR Krašto apsaugos ministerijos kompetencijoje, dėl savo mastų ir pasekmių gali pareikalauti visų valstybės institucijų indėlio.

Rodyk draugams

Eugenijus Vosylius. Lietuvos gynybinio potencialo perspektyvos

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Eugenijus Vosylius, atsargos pulkininkas

LIETUVOS GYNYBINIO POTENCIALO PERSPEKTYVOS

Jau po Rusijos agresijos Gruzijoje, dar prieš karo veiksmus Ukrainoje, visuomenėje buvo labai populiarus naratyvas: o kas gi mus puls? Taip buvo klausiama, kai kalba pasisukdavo apie kariuomenės stiprinimą, lėšų didinimą gynybai ir t.t. Agresyvūs Rusijos veiksmai didžiąją visuomenės dalį privertė naujai pažvelgti į situaciją ir permąstyti savo vertinimus. Tačiau dabar sakoma jau kitaip: rusai mus per valandą „pervažiuos”, juk šitokia galybė, ką mes padarysime ir t.t.
Nesiimsiu spekuliuoti, gali Lietuva apsiginti ar negali. Kalbėsiu apie mūsų gynybinį potencialą: kas jį sudaro, ko jam trūksta ir ko norėtųsi, kad būtų.
Kas gi yra potencialas? Tai pajėgumo laipsnis - arba, kitaip tariant, asmens, visuomenės ar valstybės galimybės tam tikroje srityje. Karyboje galimybės yra siejamos su pajėgumais. O pajėgumas yra suprantamas kaip suma įvairių faktorių: tai personalas, jo motyvacija, įgūdžiai, patirtis, ginkluotės ugnies galia ir technikos modernumas, padalinių manevringumas, apsisaugojimo galimybės, vadovavimo ir valdymo sugebėjimai ir t.t.
Reikalingas pajėgumų dydis paprastai nustatomas pagal sutinkamos arba galimos priešpriešos dydį. Analizuojama geopolitinė aplinka, priešininko pajėgumai, įvertinama, kokios pagalbos mes galime tikėtis iš sąjungininkų. Be jokios abejonės, pirmiausia turime žinoti, kokia situacija yra mūsų valstybėje.

Lietuvoje dalis žmonių vis dar įsivaizduoja, jog už nacionalinį saugumą ir krašto gynybą atsakinga tik Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė. Kariuomenė yra labai svarbi, tačiau ji - tik viena sudėtinio gynybinio potencialo dalis. Vienas žymiausių karo teoretikų, Prūsijos kariuomenės generolas Carl Gottlieb von Clausewitz savo nemirtingame veikale „Vom Kriege” („Kare”) valstybės gynybinį potencialą yra pavaizdavęs kaip trikampį, kurio kampuose yra: 1) Valdžios institucijos, 2) Piliečiai ir 3) Kariuomenė arba ginkluotosios pajėgos. Visi šie trys elementai sudaro valstybės gynybinio potencialo architektūrą. Nesant bent vieno iš šių trijų elementų, valstybė neturi šansų apsiginti. Clausewitz’as pabrėžė, kad visų šių trijų elementų sinergija ir sąveikavimas yra būtinas.

Transformuokime Clausewitz’o trikampį į XXI amžiaus realijas. Gynybinį valstybės potencialą sudaro politinis strateginis, pilietinis ir karinis potencialai. Panagrinėkime kiekvieną iš jų.

Taigi, politinis strateginis potencialas. Būdamas karo akademijos vadovu,dalyvavau Lietuvos universitetų rektorių konferencijose. Kažkurios konferencijos metu vienas iš rektorių retoriškai yra pasakęs: „Šitiek išleidžiame vadybininkų, o su vadyba Lietuvoje yra taip prastai”. Manau, jog jis turėjo galvoje ne paprastą vadybą, bet lyderystę. Kariuomenėje tai yra aiškinama kaip “follow me” t. y. „sekite paskui mane”. Tai yra suprantama kaip asmeninė vadovaujančio asmens atsakomybė, asmeninis pavyzdys, žodžių ir veiksmų loginis nuoseklumas, pajėgų konsolidavimas .
Manau, jog kalbant apie strateginę politinę lyderystę, karinės lyderystės samprata turėtų būti priimtina.
Sprendžiant valstybinės reikšmės klausimus, o ypač susijusius su nacionaliniu saugumu, yra būtina aiški vizija, politinių jėgų konsolidacija ir veiksmų nuoseklumas. Didžioji visuomenės dalis tikrai nenagrinėja nacionalinio saugumo įstatymų, nesigilina į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos ar kitus įstatymus. Paprastumas iš aiškumas visuomenei geriau suprantami, negu politiniai išvedžiojimai. Todėl strateginiai lyderiai turi labai aiškiai iškomunikuoti paprastą, bet svarbią žinią: MES GINSIMĖS, KAD IR KAS MUS UŽPULTŲ. Ši paprasta žinia visuomenei paaiškintų, dėl ko didinamas biudžetas, perkamos kovinės pėstininkų mašinos „Boxer”, artilerija, atstatyta šauktinių kariuomenė, kam reikalingas rezervas… Jungtinėje Karalystėje 1940 metais buvo daug spekuliacijų, kolaboravimo su Vokietija siūlymų, kol W. Churchill neištarė savo garsiosios frazės parlamente: „ir aš esu įsitikinęs, kad visi jūs pakilsite ir nutempsite mane iš šitos vietos, jeigu aš bent akimirką galvosiu apie derybas arba pasidavimą. Jeigu šiai ilgai mūsų salos istorijai galiausiai lemta pasibaigti, tai tegul ji pasibaigia tada, kai visi mes gulėsime ant žemės paspringę savo krauju.” Po šios frazės visa Britanija žinojo, kad jie kovos, kas bebūtų. Lyderio parodytas ryžtas turi stiprų poveikį žmonėms.
Strateginė komunikacija yra viena iš strateginio politinio potencialo sudedamųjų dalių. Ji yra girdima visuomenės, girdima mūsų partnerių, girdima ir priešininkų. Bet koks mėtymasis ar viešai demonstruojamas ginčas nacionalinio saugumo klausimais tarp vadovaujančių asmenų yra matomas ir daro žalą ne tik valstybės prestižui, bet ir stumia visuomenę į nesuvokimą bei pasimetimą, diskredituoja mus užsienio partnerių akyse. Todėl čia negali būti dviprasmybių ir interpretacijų. Jeigu NATO organizacija rekomenduoja 2% skirti gynybai tai reiškia, kad tai būtina, nes „dviratis yra seniai išrastas” ir yra paskaičiuota kiek reikalinga, kad išlaikyti ne butaforinį, bet pajėgų karinį potencialą.
Deja, Lietuvoje pavyzdžių apie prastą komunikaciją ar neapgalvotus ar neparuoštus pareiškimus galima pririnkti pakankamai. Tačiau reikia pasidžiaugti , jog vis daugiau atsiranda teigiamos komunikacijos pavyzdžių. Manau, jog matomų ir žinomų Lietuvoje žmonių įstojimas į Šaulių sąjungą yra puikus strateginės komunikacijos pavyzdys.
Veiksmų koordinacija
Lietuvių patarlė sako, jog roges reikia ruošti vasarą. Perfrazuokime. Gintis reikia ruoštis taikos metu.
Visiškai nedovanotina, kad nuo 2012 metų „kabo” Krizių valdymo įstatymas, nėra sukurtas Krizių valdymo centras. Nereikia turėti iliuzijų, kad krizės ar karinio konflikto metu pavyks tai padaryti. Tai privalu atlikti taikos metu, organizuoti pratybas, kad įvairios institucijos nebūtų pasimetusios ir žinotų savo funkcijas. Pavyzdžių aplinkui yra. Mokykimės iš lenkų ar suomių, kurie dar 2010 metais sukūrė Saugumo strategiją visuomenei, kurioje yra apibrėžta institucijų, apskričių, savivaldybių atsakomybė. Suomijoje yra periodiškai vykdomos tarpinstitucinės pratybos.
Strateginė partnerystė
Strateginė partnerystė - tai labai svarbi strateginio potencialo dalis.


NATO ir JAV (lygiai kaip ir Rusija) Lietuvos neišskiria, bet mato Lietuvą, Latviją, Estiją kaip vieningą regioną. Pažvelkime ir mes, kokia partnerystė svarbiausia ir ko reikėtų, kad ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos saugumas stiprėtų. Ideali situacija būtų, jeigu Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis, o Baltarusija būtų ne autoritarinė valstybė, stipriai priklausanti nuo Rusijos, o bent jau neutrali. Deja, kol kas taip nėra, nors tam tikrų pozityvių indikacijų galima įžvelgti.
Su Latvija ir Estija yra bendradarbiaujama daugybėje karinio saugumo sričių, vykdoma daug bendrų projektų. Šiuo metu yra stengiamasi sinchronizuoti gynybos planus, tačiau svarbiausia yra susitarti ir vykdyti bendrą gynybą, esant agresijai iš Rusijos pusės.
Lenkijos kariuomenės dydis - 120 tūkstančių karių (iš jų 100 tūkstančių profesionalų ir 20 tūkstančių - nacionalinė gvardija). Lenkija yra viena pagrindinių strateginių partnerių, su kuria karinėje srityje bendradarbiaujame labai glaudžiai. Ši valstybė yra tiesioginis mūsų koridorius į vakarus. Deja, politiniai-strateginiai kontaktai - štilyje. Nevyksta parlamentarų susitikimai, prezidentai susitinka tik tarptautiniuose renginiuose.
Švedijos kariuomenė dydis - 50 tūkstančių. Švedija šiuo metu didina karinį biudžetą, Švedijos centro dešiniosios partijos yra už narystę NATO. Šalis nuolat stiprina ryšius su NATO.
Du labai svarbūs faktai Baltijos šalims:
• 2016 m pavasarį pasirašyta sutartis dėl NATO karių dislokavimo, pratybų arba krizių metu.
• Švedai perkelia savo karinius pajėgumus į strateginės svarbos Gotlando salą. Ši sala yra strategiškai svarbi, nes Rusijai ją užėmus ir dislokavus ilgo nuotolio priešlėktuvinės gynybos raketas, tai komplikuotų NATO pagalbą, ginant Baltijos šalis.
Suomijos kariuomenės dydis - 35 tūkstančiai, rezervas - 230 tūkst. Suomija taip pat didina karinį biudžetą ir stiprina ryšius su NATO. Šiais metais pirmą kartą šalies istorijoje NATO pratybų BALTOPS 16 viena iš dalių vyko Suomijoje.
Estijos prezidentas, kalbėdamas apie Švedijos ir Suomijos pozicijos svarbą, sakė, jog mums neužtenka, kad šios šalys būtų su mumis solidarios, nes solidarumas gali reikšti ir 100000 aliejaus butelių atsiuntimą. Reikalingi konkretūs įsipareigojimai ir susitarimai.
Paveikslėlyje Nr. 4 matome, kad Lietuvos gynybiniams pajėgumams yra labai svarbūs ne tik Latvijos, Estijos ir Lenkijos pajėgumai, bei bendros NATO pajėgos, bet ir Suomijos bei Švedijos pagalba, jeigu įvyktų Rusijos agresija. Baltarusija taip pat yra strateginės reikšmės valstybė, kurios teritorija gali būti panaudota Rusijos kariuomenei dislokuoti ir kartu su pajėgumais iš Kaliningrado srities Suvalkų koridoriui uždaryti. Su Baltarusija reikia dirbti ne tik Lietuvai, bet ir ES, JAV ir NATO, kad ji negalėtų tapti placdarmu Rusijos kariuomenei.
Idealus variantas būtų, jeigu pavyktų išlaikyti Baltarusiją neutralią, o Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis. Tuomet Baltijos šalių saugumo situacija būtų kokybiškai daug geresnė. Taigi, ne tik mūsų, bet ir NATO, ES ir JAV strateginiams-politiniams lyderiams ir diplomatams tikrai yra daug veiklos ,ieškant geriausių geopolitinių sprendimų.

Karinis potencialas
Pereikime prie karinio potencialo. Per mažas finansavimas kariuomenę įstūmė į gilią duobę. Dabartinis finansavimas ir jo perspektyvos (iki 2018 metų pasiekti 2%) privalo išlikti. Kariuomenei yra be galo svarbu ne tik finansavimo dydis , bet ir finansavimo nuoseklumas. Finansavimo nuoseklumą privalu išlaikyti norint, kad kariuomenė būtų ne tik apsirengusi, bet ir pasirengusi krašto gynybai.
Naivu yra manyti, kad kariuomenę galima parengti, perorganizuoti ar apginkluoti labai greitai. Nežinant kariuomenės vystymo specifikos galvojama, jog iškilus grėsmei, gynybinius pajėgumus įstengsime išvystyti labai greitai: tam užteks skirti daugiau pinigų, kariuomenė įsigis reikiamą techniką, išmokys žmones, pakeis struktūrą ir persitvarkys. O kai nebeliks grėsmės- ir vėl sumažinsime lėšas, kažką „sutrumpinsime”. Reikia įsisąmoninti, kad kariuomene negalima rūpintis „priešokiais”. Nusmukdžius finansavimą, o po to jį atstačius, negalima tikėtis greitų kokybinių pokyčių.
Tam , kad kariuomenė būtų tinkamai rengiama, yra reikalingi ne tik ginklai, bet ir tinkama infrastruktūra. Tai yra poligonai, mokymo-treniravimosi miesteliai. Teigiamų pokyčių šioje srityje yra: plečiamos poligonų ribos, neseniai buvo atidarytas treniravimosi miestelis, skirtas mokytis kovoti miesto sąlygomis.
Tačiau, kaip jau minėjau, Ginkluotosios pajėgos nebus stiprios, jeigu jų nerems visuomenė. Kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija turėtų dar aktyviau informuoti apie savo veiklą bei sudaryti galimybes kiekvienam piliečiui prisidėti prie šalies gynybos. Juk gynyba - tai ne vien ginkluota kova, tai ir humanitarinė ir medicininė pagalba ir civilinės saugos uždaviniai, kur galėtų ir turėtų dalyvauti piliečiai.
Valstybės gynybiniai pajėgumai negali būti laikomi tvirtais, jeigu kariuomenė neturi rezervo. Deja, po 2008 metų, kai buvo sustabdyta privalomoji pradinė karo tarnyba, Lietuva savo rezervą buvo „pamiršusi”, nes baziniai kariniai mokymai negalėjo paruošti pakankamo skaičiaus rezervistų krašto gynybai.
Skirtingose šalyse yra skirtingi rezervo poreikiai. Suomija, kurioje gyvena 5,2 mln. turi 230 tūkstančių karių rezervą. Estija planuoja turėti 90 tūkstančių karių rezervą 2022 metais.
Norint užpildyti rezervo trūkumą ir toliau didinti skaičių, privalomoji pradinė karo tarnyba turi išlikti ir po 2021 metų. Šauktinių kariuomenė yra ne tik pilietinio visuomenės rengimo veiksnys, bet taip pat veiksnys, mokant ir treniruojant karininkus. Su tuščiais batalionais neįmanoma išugdyti nei pilnaverčio patyrusio kuopos vado, nei bataliono vado.
Dar viena svarbi sudėtinė gynybinio potencialo dalis yra NATO ir sąjungininkų pajėgumai Lietuvoje. Jų indėlis į atgrasymo politiką yra ženklus, bet nepakankamas. Taip, yra Integracinis štabas, Vokietijos bataliono grupė, oro policija, JAV rotaciniai pajėgumai. Tačiau to neužtenka. Remiantis RAND korporacijos atlikta simuliacija (Wargaming) ir jos išvadomis yra reikalingos 7 brigados iš kurių 3 būtų mechanizuotos. Reikia pasiekti, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atsirastų būtent po tokią mechanizuotą brigadą. Atsižvelgiant į NATO ir Rusijos susitarimą, yra tam tikri apribojimai, todėl tokia brigada galėtų būti dislokuojama tik rotaciniu pagrindu. Tai yra labai sunki užduotis, bet yra būtina to siekti, nes tai būtų stiprus atgrasantis pajėgumas.


Sausumos pajėgos yra pagrindinis prioritetas tarp visų Lietuvos kariuomenės rūšių, o nacionalinės gynybos sistemos vystymo prioritetai yra šie: koviniai pajėgumai, mokymo pajėgumai, taip pat vadovavimo ir valdymo pajėgumai bei kibernetinės gynybos pajėgumai. Kas yra daroma, kad būtų įgyvendinti šie prioritetai?


Vystant kovinius pajėgumus, jau yra padaryti pirmieji žingsniai:
1. Judėjimui ir manevrui stiprinti nuspręsta įsigyti pėstininkų kovos mašinas „Boxer” ir sunkvežimius;
2. Ugnies galią stiprins tos pačios pėstininkų kovos mašinos, savaeigė artilerija, modernesni minosvaidžiai bei prieštankiniai ginklai;
3. Informacijos rinkimui ir žvalgybai stiprinti planuojama įsigyti žvalgybos platformas su įranga, UAV-arba nepilotuojamus orlaivius (bataliono ir brigados lygmens);
4. Logistikai stiprinti bus įsigyjami krovininiai sunkvežimiai;
5. Vadovavimui ir valdymui stiprinti reikalingos taktinės radijo stotys, strateginių ir operacinių vadaviečių įranga bei kariniai visureigiai;
6. Pajėgų apsaugai bus įsigyjami priešlėktuviniai trumpo nuotolio ginklai „Grom”. Kartu su Estija ir Latvija planuojama įsigyti vidutinio nuotolio priešlėktuvines raketines sistemas „NASAMS”.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Sausumos pajėgos, kurios yra pagrindinis kariuomenės pajėgumas, tinkamai finansuojant ir nuosekliai vystant, turi geras perspektyvas tapti stipriu valstybės saugumo veiksniu. Tačiau reikia siekti didesnio sąjungininkų pajėgumų dislokavimo.


Pilietinis potencialas
Demokratinėje valstybėje stipraus gynybinio potencialo neįmanoma sukurti be visuomenės palaikymo ir paramos. Taigi, ar stiprus yra mūsų pilietinis potencialas?
Neigiama demografija ir emigracija žymiai veikia mūsų žmogiškuosiuis išteklius.
Pasak VDU Demografinių tyrimų centro vadovės prof. Vlados Stankūnienės, nuo 2009 iki 2014 m. abiturientų skaičius Lietuvoje sumažėjo ketvirtadaliu.
Statistikos departamento duomenimis, 2015 metais iš Lietuvos emigravo 25,5 tūkst. vyrų. Kas trečias emigravęs vyras buvo 19-26 metų, t.y., šaukiamojo amžiaus. Taip pat 2015 metais Karinės medicinos ekspertizės metu kaip netinkami karo tarnybai buvo įvardyti maždaug trečdalis tirtų šauktinių. Anot ekonomisto Justo Mundeikio, karo prievolės įvedimas nebuvo pagrindinė priežastis, padidinusi emigraciją, tačiau vertinant demografinį mažėjimą ir emigraciją bei medikų pastebėjimus, galima pasakyti, kad mažėja Lietuvos karinio rezervo potencialas. Kariuomenės vadas gen. ltn. V. Žukas yra sakęs, kad Lietuvai reikia turėti ne mažiau kaip 30-40 tūkstančių aktyviojo rezervo karių, tačiau pilnas rezervo skaičius nebuvo įvardintas. Įvertinus tai, jog atstatyta pradinė privalomoji karo tarnyba, 30 tūkstančių rezervą bus galima pasiekti iki 2021 metų. Klausimas - ar tokio rezervo pakanka? Į tai turėtų atsakyti kariniai planuotojai. Kitas klausimas - ar rezervą surinksime, kai jo reikės? Įvertinus emigracijos mąstus ir tai, jog šaukiamojo amžiaus vyrai sudaro trečdalį emigravusiųjų, galima daryti prielaidą, jog trečdalis atitarnavusių, t.y. aktyviojo rezervo karių taip pat galimai bus ne Lietuvoje. O karinės agresijos atveju gali būti taip, kad oro erdvė bus uždara civilinės aviacijos lėktuvams, o ir priešas darys viską, kad trukdytų bet kokio rezervo sugrįžimui.
Lojalumas
Ar mūsų piliečiai yra pasirengę ginti savo šalį? Pagal atliktas apklausas 2012 m. valstybę buvo pasiruošę ginti 46% gyventojų, o 2014 m. - 41,7%.
2016 metais Rytų Europos studijų centro užsakymu tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai/Gallup” apklausė 500 lenkų, rusų ir kitų nelietuvių tautybių asmenų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, taip pat Klaipėdoje, apie jų lojalumą Lietuvai - pvz., jei Lietuva būtų užpulta, ar jos piliečiai ją gintų. Pasirodo, beveik 65 proc. gintų. Tačiau paklausus, ar SSSR griūtis buvo katastrofa , 43,4% lenkiškų mokyklų auklėtinių kažkodėl atsakė teigiamai. Paradoksas? Galbūt, tačiau tyrimais taip pat nustatyta, jog apie 80-90% nelietuvių tautybės piliečių žiūri Rusijos kanalus, kurie aktyviai formuoja nepalankią Lietuvai nuomonę.
Reikia tikėtis, kad tie minėti procentai pasiryžusių gintis yra lojalūs mūsų valstybei ir nėra tik statistiniai, tačiau į kurią pusę pasuktų likę 35 procentai? Ar yra Lietuvoje aiški strategija,kaip didinti lojalumą Lietuvos valstybei? Tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategija, kuri buvo priimta 2007 metais, yra moraliai pasenusi ir ją reikia visiškai atnaujinti, įvertinant dabartines geopolitines realijas ir iššūkius. Piliečių lojalumą stiprinti padėtų ir tokios įsisenėjusios problemos, kaip W,X raidžių rašymo dokumentuose sprendimas, lenkiškos nacionalinės TVP1 programos retransliavimas ir kt.
Beje, Valstybės saugumo departamentas šių metų balandį Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikė pasiūlymą nelojaliems asmenims, kurių veikla vertintina kaip galinti kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, apriboti turėti ginklą, taip pat užkirsti kelią dirbti statutinėje tarnyboje. Neturėtų būti „raganų medžioklės”, tačiau tai yra rimtas signalas, nes Ukrainos pavyzdys parodė, jog daug nuostolių buvo padaryta, kai nelojalūs asmenys, dirbdami vidaus reikalų sistemoje ir kariuomenėje, perdavinėjo svarbią informaciją šalies priešams.
Ugdymas
Norint išugdyti lojalų ir pilietišką visuomenės narį, reikalinga aiški ir nuosekli sistema. Visi suprantame, jog neįtraukus švietimo sistemos, mokyklų, nepavyks šio tikslo pasiekti. Manau, jog Švietimo ir mokslo ministerija yra suinteresuota tai daryti, tačiau ar pakankamai yra daroma, atsižvelgiant į nūdienos realijas? Švietimo ir mokslo ministerija turi suvokti, kad nacionalinio saugumo architektūroje ji yra be galo svarbi gradis. Lietuvos karo akademija nuo 2012 metų du kartus per metus organizuoja savaitės trukmės nacionalinio saugumo ir gynybos kursus įvairių ministerijų, tarnybų viceministrų, kanclerių lygmeniui, departamentų vadovams. Man vadovaujant akademijai, 2012-2015 metais vyko 7 tokie kursai. Į visus buvo kviečiami ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai. Deja, per tą laiką kursuose dalyvavo tik vienas vienintelis šios ministerijos atstovas. Ar švietimo vadovai nesupranta, jog tai svarbu?
Švietimo ir mokslo ministerija yra patvirtinusi Žmogaus saugos bendrąją programą ir pilietiškumo modulį, kuris, beje, yra tik pasirenkamas. To neužtenka. Reikia karinio mokymo programų. Kokios apimties, kokio turinio - turėtų nuspręsti Krašto apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijų atstovai.
Galima būtų pasinaudoti kaimyninės Lenkijos patirtimi, kurioje Švietimo ir Gynybos ministerijos dar 2010 metais sukūrė teisinę bazę, bei sistemą, kurios dėka Lenkijos mokyklos gali organizuoti karinio rengimo klases. Galima būtų perimti kaimynų patirtį ir Lietuvoje ir pritaikyti panašų modelį.
Girdimi balsai, kad nereikia militarizuoti mokyklos, tačiau, kas yra militarizavimas? Filosofas ir pedagogas Antanas Maceina 1934 metais savo knygoje „Tautinis auklėjimas” apie tai yra labai gerai pasakęs: “Karinis jaunimo ruošimas iš esmės yra auklėjimas ginti Tėvynę. Jis neturi nieko bendra su militariniais kai kurių valstybių siekimais. Tėvynės gynimas iš esmės yra defensyvinio pobūdžio. Tuo tarpu militarizmas yra agresyvus. Karinis ruošimas yra ne kas kita, kaip jaunimo nuteikimas ir išmokymas drąsiai bei veikliai gelbėti tėvynę pavojaus metu”. Apie karinį rengimą girdėjau kalbant ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką. Laikas gerus ketinimus įgyvendinti ir tuomet būsime atsparesni ne tik iš rytų sklindančiai propagandai, bet ir ugdysime labiau savimi pasitikinčią jaunąją kartą.
Nevyriausybinės organizacijos
Valstybės pilietiškumo brandos laipsnį rodo ir nevyriausybinių organizacijų skaičius. Valstybė pagal išgales turi jas remti, nes taip remiamas ir piliečių aktyvumas, jie jaučiasi reikalingi valstybei. Viena iš jų -Šaulių sąjunga tikriausiai viena skaitlingiausių nevyriausybinių organizacijų. Džiugu, kad ši organizacija sustiprėjo, aktyvumas padėjo šauliams išsikovoti teisę laikyti šaunamuosius ginklus namuose. Tai stiprus atgrasantis veiksnys. Tačiau gaila, kad Krašto apsaugos ministerija neremia atsargos karininkų organizacijų. Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai KAM neskyrė finansinės paramos, nors ji dalyvauja NATO registruotų asociacijų veikloje. O juk asociacijos karininkai yra atsargos kariai, kurie esant reikalui būtų pašaukti į kariuomenę.

Apžvelgus pagrindinius gynybinio potencialo momentus, galima reziumuoti, kad Lietuvos valstybėje reikia žymiai aktyviau stiprinti du Clausewitz‘o trikampio kampus. Tai Valdžios ir Visuomenės (arba piliečių) kampai. Strateginiai lyderiai turi suprasti ir atsakingai kalbėti apie nacionalinį saugumą. Būtina sukurti Krizių valdymo centrą prie Vyriausybės ir priimti atnaujintą Krizių valdymo įstatymą, sukurti pilietinio švietimo sistemą, kuri gebėtų ugdyti neabejingus ir lojalius Lietuvai piliečius. Karinio rengimo kursas reikalingas mokyklose ne tik kaip pilietinio ugdymo, bet ir piliečių rengimo krašto gynybai priemonė. Trečiajam Klausewitz‘o trikampio kampui pagaliau yra skiriamas dėmesys, tačiau turi būti išlaikytas finansavimo nuoseklumas, bei jo dydis. Valstybės kariniams pajėgumams stiprinti būtina šauktinių tarnyba kaip rezervo formavimo pagrindas. Reikia labai stengtis, kad sąjungininkų kariniai pajėgumai Lietuvoje didėtų. Visas šių priemonių kompleksas padėtų stiprinti mūsų gynybinį potencialą, kuris realiai tarnautų priešo atgrasymui.

Rodyk draugams

Sovietinių Baltarusijos partizanų nusikaltimai. Interviu su istoriku Viktoru Chursiku

Istorija - sudėtingas ir gana nedėkingas dalykas. Ji - ne pasakojimas apie jau mirusius žmones, ji - gyva, širdyse deganti mūsų protėvių ugnis. Tik bėda, kad tą istoriją galima perrašyti taip, kaip kam norisi. Dar neseniai gyvenome sovietinėje imperijoje, kur istorija buvo visai ne bandymas suvokti, kas buvo (kad atspėtum, kas bus), bet tik viena iš priemonių komunistinei ideologijai propaguoti ir platinti. Baltarusija - mūsų kaimynė. Mūsų istorija ir likimai - gana panašūs. Šiame krašte istorija taip pat, kaip ir pas mus, įvertinama iš naujo, aptinkama daugybė iki šiol slėptų faktų ir liudininkų pasakojimų. Ir mums tikrai ne tas pat, kaip šiandien gyvena mūsų kaimynai baltarusiai, kaip vertina istoriją ir pasaulį. Tikrai ne visi ten žavisi „tėtušiu”, ir ne visi nusiteikę prosovietiškai. Nors sunku patikėti, bet baltarusių laikraštyje „Komsomolskaja pravda” 2007 metais buvo publikuotas interviu su istoriku Viktoru Chursiku, kuris išsamiai ištyrė iki šiol nutylėtą, bet labai skaudų Baltarusijos istorijos puslapį - II Pasaulinio karo metais vykdytus baltarusių sovietinių partizanų nusikaltimus. Pateikiu šį interviu ir keletą skaitytojų komentarų iš Baltarusijos laikraščio „Komsomolskaja pravda”.

Interviu su istoriku Viktoru Chursiku

Tik po šešiasdešimties metų išdrįso likę gyvi Baltarusijos kaimo Dražno gyventojai papasakoti apie tuos baisius įvykius, kurie jiems atsitiko 1943 m. Jų istorijas savo knygoje „Dražno kraujas ir pelenai” surinko baltarusių istorikas Viktoras Chursikas. Baltarusių partizanai drąsiai kovėsi su hitlerininkais Didžiojo Tėvynės karo metais. Partizanas buvo pagrindinis taikių gyventojų gynėjas, išvadavimo nuo fašizmo simbolis. Sovietinė ideologija idealizavo „išvaduotojo” paveikslą, ir kalbėti apie jo nusikaltimus buvo neįmanoma. Tik po šešių dešimtmečių likę gyvi Dražno kaimo gyventojai pasiryžo papasakoti apie baisiuosius 1943 metų įvykius. Autorius tvirtina, kad 1943 m. balandžio 14 d. partizanai užpuolė Dražno ir be jokio pasirinkimo šaudė, pjovė ir gyvus degino kaimo gyventojus. Išlikusiųjų gyvųjų liudijimai patvirtinami Baltarusijos Respublikos Nacionalinio archyvo dokumentais. Vienas išlikusių gyvųjų Nikojav Petrovskij po karo persikėlė į Minską, kur iki pensijos dirbo elektriku. Šiandien veteranui 79 metai, jis sunkiai serga.

„Šūviai pažadino mus apie ketvirtą ryto”

Kuomet 1941 metais atėjo fašistai, policijos įgulą, mūsų bėdai, suformavo Dražno. Policajai, jų buvo 79 žmonės, įsikūrė mokykloje, kurią aptvėrė dzotais. Tai buvo strateginė vieta. Dar iki vokiečių pasirodymo mano tėvas, kaimo tarybos pirmininkas, suspėjo išeiti į mišką kartu su kolūkio pirmininku ir Raudonosios armijos majoru. Pačiu laiku. Policajai pradėjo siautėti: areštavo veterinarijos gydytoją Šaplyko ir sušaudė. Ieškojo ir mano tėvo. Visą mūsų šeimą - mane, mamą, tris brolius ir sesę Katią beveik nuogus nuvarė į kolūkio daržinę. Tėvą (kurį pagavo miške) kankino mūsų akyse, mušė, liepė kastis kapą. Bet kažkodėl nesušaudė, po kelių dienų išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Taip mes ir gyvenome: be tėvo, neapkęsdami okupantų, laukėme išvadavimo. Ir štai 1943 metų sausį partizanai surengė policijos įgulos sunaikinimo operaciją. Šiandien jau aišku, kad operacija buvo suplanuota nevykusiai, partizanai atakavo pozicijas tiesiai iš fronto, beveik visi buvo sunaikinti kulkosvaidžių ugnimi. Pamenu, kaip mano mama verkė, pergyveno. Juk partizanai buvo mūsų visa viltis… Ir po kelių mėnesių šie „išvaduotojai” surengė nekaltų kaimo žmonių skerdynes! Šūviai mus pabudino apie ketvirtą ryto, 1943 metų balandį. Mama sušuko: „Vaikai, degam!” Nuogi iššokome į kiemą, žiūrime - visos trobos dega, girdisi šūviai, riksmai… Mes nubėgome slėptis į daržą, o mama grįžo į namą, norėjo bent ką išgelbėti. Šiaudinis trobos stogas tuo metu jau įsiliepsnojo kaip reikiant. Aš guliu nejudėdamas, o mama vis negrįžta. Pasisuku, ir matau - ją gal dešimt žmonių, net moterys, bado durtuvais, šaukia:” Štai tau, fašistine išgama!” Mačiau, kaip perpjovė jai gerklę. Katia, mano sesuo, pašoko, prašo: “Nešaudykite!”, išsitraukė komjaunimo bilietą. Iki karo ji buvo pionierių draugovės pirmininkė, įsitikinusi komjaunuolė. Savo komjaunimo ir tėvo partinį bilietus okupacijos metu ji užsiuvo palte ir nešiojosi su savimi. Bet aukštas partizanas auliniais batais ir odiniu paltu, pradėjo taikytis į Katią. Aš sušukau: „Dėdule, nešaukite į seserį!” Bet pasigirdo šūvis. Sesers paltas iškart permirko krauju. Ji mirė ant mano rankų. Aš visam gyvenimui įsiminiau žudiko veidą. Atsimenu, kaip nušliaužiau. Žiūriu, kaimynę Teklę Subcelnają kartu su mažyte dukrele trys partizanai gyvas į ugnį įmetė. Savo mažylę teta Teklė laikė ant rankų. Toliau, prie degančios trobos durų, gulėjo senutė Grinevičicha, apdegusi, paplūdusi kraujais…
-Kaip jūs išlikote?- klausiu beveik raudančio senolio.
-Daržais mes su broliais nušliaužėme iki dėdės. Jo namą sudegino, o jis per stebuklą liko gyvas. Išsikasėme žeminę, ten ir gyvenome. Vėliau sužinojome, kad nė vieno policajaus partizanai nesunaikino. Namai, kurie buvo už įtvirtinimų, taip pat išliko. Vėliau į kaimą atvyko vokiečiai, suteikė nukentėjusiems medicininę pagalbą, kai kuriuos nuvežė į ligoninę. 1944 m. jau policajai pradėjo iš mūsų tyčiotis, mane ir dar keletą paauglių išvežė į Unigeno koncentracijos stovyklą (prie Štutgarto). Mus išvadavo amerikiečių kariai. Po karo sužinojau, kad Dražno kaimo gyventojus degino ir naikino Kutūzovo vardo būrio partizanai, jiems vadovavo Izraelis Lapidusas. Kiti būriai iš Ivanovo brigados dengė kutūzoviečius. Aš susiradau Lapidusą, kai man buvo 18 metų. Jis gyveno Minske, Komarovkos rajone, dirbo partijos srities komitete. Lapidusas užsiundė mane šunimis… Žinau, kad šis žmogus pragyveno visai neblogai, taip ir mirė, laikomas didvyriu… Žuvusieji 1943 m. balandžio 14-ąją palaidoti Dražno kapinėse. Kai kurias šeimas tą lemtingą rytą partizanai sunaikino visiškai. Statyti paminklų ant jų kapų nebebuvo kam. Daug kapų beveik susilygino su žeme ir greit išnyks.

Negailėjo net frontininkų šeimų

Šiandien Dražno -prasigyvenęs kaimas, turintis gerą kelią ir nors senus, bet prižiūrimus namelius. Prie kaimo parduotuvės susitikome su gyvais partizanų nusikaltimų liudininkais. Iki Ievos Sirotos namų (šiandien jai jau 86-eri) partizanai nenusigavo.
-Vaikeliai, neduok Dieve kam nors patirti tokį karą. Mes išgyvenome, o mano draugę Katią nušovė, nors ir šaukė: „Aš saviškė!” Nušovė taip pat nuotaką ir anytą, o jų mažą berniuką paliko mirti. O juk jų šeimos tėvas kariavo fronte.
-Žmonės slėpėsi bulvių kapčiuose, taip vieną šeimyną tiesiai ten ir sušaudė, nepagailėjo,- pasakojo aštuoniasdešimtmetis Vladimiras Apanasevičius,- manęs likimas pasigailėjo, o juk kai kuriuos paauglius partizanai specialiai nuvesdavo puskilometrį į laukus ir ten sušaudydavo. Neseniai į kaimą pas mus atvyko rajono valdžia, aštuoni žmonės. Klausinėjo apie Dražno kaimo sunaikinimą, ar teisybė, kad tai padarė sovietiniai partizanai. Daugiausiai jie tylėjo, tik galvomis linksėjo. Taip tylėdami ir išvyko.

Brigados vadas Ivanovas: „Mūšis praėjo labai sėkmingai”

O brigados vadas Ivanovas savo raporte kovinės operacijos rezultatus apibendrino taip: „Mūšis praėjo labai sėkmingai. Užduotį įvykdėme, priešo įgulą sunaikinta visiškai, išskyrus 5 dzotus, likusi policija sunaikinta - užmuštais ir uždususiais dūmuose skaičiuojame 217 niekšų”. Už šią „operaciją” daug partizanų buvo apdovanoti.

Viktoras Chursikas: „Partizanai taikius gyventojus vaizdavo kaip policajus”

-Kaip sužinojote apie Dražno kaimo sunaikinimą?
-Į mane nusprendė kreiptis patys kaimo gyventojai. Iš pradžių aš nepatikėjau, kad partizanai gali sudeginti kaimą su taikiais gyventojais. Tikrinau faktus daugybę kartų. Rausiausi archyvuose, ne kartą susitikau su kaimo gyventojais. Kuomet suvokiau tragedijos mastą, supratau, kad būtina kalbėti ne tik apie partizanų žygdarbius, bet ir nusikaltimus. Kitaip mūsų istorija bus nepilna, ir baltarusių tauta nesuvoks savęs iki galo.
-O koks 2-osios Minsko brigados vado Ivanovo likimas?
-Jis kilęs iš Leningrado. Vadovauti brigadai 21 metų amžiaus Ivanovą paskyrė partizaninio judėjimo štabas. Pagal dokumentus matyti, kad dėl jo menkos patirties žuvo ne vienas partizanas. Tuos, kurie atsisakydavo eiti į kvailas atakas, jis pats asmeniškai sušaudydavo. 1975 metais jis baigė gyvenimą savižudybe…
-Ir vis tik sunku suvokti, kaip galėjo partizanai ryžtis tokiems niekingiems nusikaltimams.
-Iki 1943 metų jie beveik nekariavo, sėdėjo miškuose. Policajai ir partizanai sugyveno draugiškai, tik vyresnybei spaudžiant, įvykdavo susidūrimai. Bet 1943 metais Stalinas pradėjo reikalauti konkrečių rezultatų. Užimti policijos įgulą Dražno Ivanovui neužteko talento. Tada buvo nuspręsta sudeginti kaimą, sunaikinti taikius gyventojus, pavaizduojant juos policajais.

NKVD ypatingojo skyriaus viršininko Bezuglovo pranešimas „Apie politinę-moralinę 2-osios mInsko brigados būklę”

„…Grįždami atgal, užsuko partizanai pas M. Gurinovičių, išplėšė dar septynis avilius, sulaužė spyną, įlindo į trobą, pasiėmė visus daiktus, išsivedė taip pat 4 avytes ir 2 kiaules. Šiuo marodieriavimo atveju pasipiktino visas kaimas ir reikalauja vadovybės apsaugos. Kutūzovo būryje labai daug marodieriavimo atvejų, todėl reikalinga šiuo klausimu imtis pačių griežčiausių priemonių.”

Pasakoja Dražno kaimo gyventoja Jekaterina Gintovt (Tarybų Sąjungos didvyrio žmona)

„Šešiasdešimtaisiais paskyrė mums naują viršininką. Ramus toks buvo. Gal kokią trečią dieną po jo paskyrimo įvyko toks pokalbis.
-Kur buvote per karą,- paklausiau aš jo.
-Fronte, taip pat partizanavau.
-O kur partizanavote?
-Starodorožno rajone, Dražno kaime…
Aš papasakojau, kad Dražno užmušė mano draugę, sudegino ir nužudė daug žmonių. Kai taip papasakojau, žiūriu, beregint pasidarė žmogui bloga.
-Einu į ligoninę,- pasakė. O po kelių dienų viršininkas pasimirė.

KITA NUOMONĖ Emanuelis Jofė: „Suklysti visiems pasitaiko”

Istorijos mokslų daktaras Emanuelis Jofė - pagrindinis Viktoro Chursiko knygos oponentas. 1943 m. balandžio 14-osios įvykius jis vertina kitaip. -Partizanai nekalti, jie vykdė įsakymus. Aš dirbau su dokumentais. Pagal turimus duomenis, Dražno buvo dislokuota didelė policijos įgula. Didžioji kaimo gyventojų dauguma buvo policajai. Žinoma, ir partizanų vadų negalima idealizuoti, yra ir jų kaltė. Aš asmeniškai kalbėjausi su daugeliu vadų, karas yra karas, jame visko pasitaiko. Juk ir įsakymus naikinti priešus duodavo Maskva. Į brigados vadą Ivanovą žiūriu dvejaip. Iš vienos pusės - jis sąžiningai vykdė įsakymus, bet klaidų daro juk visi.

Dubrovos kaimo sunaikinimas

Vera Sloboda, mokytoja, pasakoja, o kitos dvi Dubrovos gyventojos tik pritaria, rauda ir kartu klausosi, lyg pačios netikėdamos, kad pačios visa tai matė, išgyveno…
-Atvažiavo ir sako: traukitės į mišką, tuoj vokiečiai čia bus. O žmonės, žiema juk, šalčiai, kur jie į mišką eis, kitose šeimose ir vaikų mažų buvo. Nepaklausė kiti. Tai jie kitą dieną grįžo ir tuos, kurie nepasitraukė į mišką, net devynias šeimas - visus sušaudė.
-Palaukite, kas jie tokie buvo?
-Kaip tai kas, partizanai, mes juk pasakojame. Spec… kaip ten, būrys - taip jie vadinosi. Aštuoniasdešimt ar kiek ten žmonių, su visais vaikučiais, sušaudė. Jūs, sako, vokiečių laukiate, jūs ne tarybiniai žmonės.
-Palaukit, palaukit!- vis negalime suprasti nei patikėti,- tai ten ne vokiečiai, ne policajai buvo?
-Jų vadas, kaip jį… Kalaidžanas, juodas toks, akys baisios, vis šaukė: „Jūs - policajų išperos, jūs liaudies priešai, išdavikai!”

Mano knygos „Aš iš ugnies kaimo” bendraautorius Janka Brylis specialiai surado to Kalaidžano pėdsakus. Muziejuose, ir pagal publikacijas. Pasirodo, buvo jis iš Maskvos atsiųstas, todėl, kad 1942 metais „neužteko vadų”. Juo labiau, kad vietiniais nelabai pasitikėjo, iš NKVD - patikimesni. Vagramas Kalaidžanas, vyresnysis leitenantas, štai jis ir sušaudė Vitebsko krašte Dubrovo kaimą. Po to jį atšaukė į Maskvą. Pagal oficialią versiją - teisti. Bet partizanai buvo įsitikinę, kad pats pabėgo, nes jį jau vietiniai medžiojo. Bet kokiu atveju, jokios kaltės nepripažino, net atvirkščiai - įsižeisdavo, jei kas kaltindavo (jau po karo), apdovanojimų vis prašė.

SKAITYTOJŲ KOMENTARAI

Tai gryna teisybė, taip ir buvo. Visi Starodražno gyventojai žino šią istoriją, ją perduodavo iš lūpų į lūpas. Mano bobutė pasakojo, kad Starodražno rajone policajai elgėsi gana padoriai. Nieko neskriausdavo, ateidavo į namus ir prašydavo - tai vištelės, tai mėsos, paskutinio neatimdavo. Kalbėdavo, kad net mūsų merginas mergindavo ir jas saugodavo. Labai išauklėti jie buvo. Žvėriškumai prasidėjo kaip sykis tada, kai partizanai užpuolė. Sakė, užpuola, atima viską iki paskutinio siūlelio, prisigeria, bobas išdulkina, ir vėl dingsta miškuose. Tuo pačiu vieną vokiečių motociklą sudegina ir jau laiko save didvyriais.
- - -
Tokių istorijų galima labai daug papasakoti, tie „liaudies gynėjai” mano bobutės visą šeimą per karą iššaudė, už tai, kad broliai iki karo Lenkijos kariuomenėje tarnavo, jai pasisekė išsigelbėti, dieną iki sušaudymo ji buvo išvykusi į svečius pas gimines į kitą kaimą.
- - -
Man bobutė taip pat pasakojo, kad jie bijojo partizanų, jie galėjo paskutinį maisto kąsnį atimti ir iššaudyti visus. Užtai ji su dėkingumu prisimena vieną vokiečių kareivį, kuris išvakarėse prieš kaimo sudeginimą atėjo ir visus perspėjo. Tad žmonės spėjo pasislėpti miškuose.
- - -
Mano bobutė (Bychovo rajonas) taip pat kalbėjo, kad bijojo karo metu partizanų. Ateis naktį, atims per prievartą paskutines bulves ar šimtasiūlę, ačiū Dievui dar, jei neužmuša. Tai buvo bjaurūs laikai, ji pasakodavo - dieną bijojo vokiečių, naktį saviškių.
- - -
Mano bobutę sušaudė taip vadinamieji partizanai jos pačios namuose, matant vaikams, už tai, kad namie nebuvo valgio. Serija per krūtinę. Kulkų žymės iki šiol sienoje matosi, kas netiki, galiu nuvežti, parodyti, liudininkai gyvi, gali patvirtinti.
- - -
Mano tėvai karo metu partizanavo Mogiliovo srityje. Čiapajevo vardo būryje. Tėvas mirė nuo žaizdų, gautų mūšio prieš vokiečius metu. Mano mama, Dangaus jai karalystė, taip pat jau mirusi, daug ką yra papasakojusi. Pasakojo, kad atsiuntė jiems į būrį radistę, parašiutu desantavo, jauna buvo, graži. Būrio vadas norėjo su ja permiegoti, bet ji atsisakė! Tada tas vadas ją sušaudė, o Maskvai pranešė, kad žuvo mūšyje. Mano mama daug ko pasakojo, bet aš netikėjau. Sakydavau - ką Jūs čia pasakojat… Kaip dabar to gailiuosi!
- - -
Visko būdavo. Bobutė pasakojo, kad kartą kažką slėpė rūsyje, atsisuka, o ten vokietis bestovįs. Nieko jis jai nepasakė, nusisuko ir nuėjo. O vienas partizanų viršininkas reguliariai viską išknisdavo - dieduko galifė kelnių beieškodamas - labai jau norėjo su jomis pasipuikuoti kaime. O už girtą policijų, kuris buvo girtas iki sąmonės netekimo, ir dėl to draugų paliktas pas senelį troboje, senelio šeimos vos nesušaudė net dukart. Pirmą kartą partizanai, kurie girtą policajų rado, už kolaboravimą su okupantais. O po to vokiečiai, jau už tai, kad policajaus, kurio buvo atėję pasiimti, pas senelį neberado. Pirmą kartą juos išgelbėjo tai, jog bobutė vos ne po kulkomis palindo, senelį gindama. Antrą kartą - tai, kad vokiečiai rado negyvą policijų, kurį partizanai įmetė į įgulos teritoriją su rašteliu, kad nemėtytų saviškių kur papuola…
- - -
Mano mama karo metu buvo jauna mergina. Kartą vokietis, apgyvendintas jų name, pliaukštelėjo jai per užpakalį, ir mama trenkė jam antausį. Vokietis čiupo už pistoleto, bet kitas vokietis, vyresnis, jį sudraudė. Kai prasidėjo karas, tėvas, ką tik baigęs mokyklą, buvo vokiečių per prievartą paimtas į policajus. Bet kai vaikinus kažkur vežė, juos išvadavo partizanai. Ir tėvas nuo tada kariavo partizanų daliniuose, o po išvadavimo - armijoje. Vadinasi, partizanu ar policajumi galėjai tapti visai atsitiktinai. Niekada nieko blogo tėvas apie partizanus nepasakojo. Turbūt, daug kas priklausė nuo konkrečių vadų. karas - sudėtingas metas.
- - -
Mano mama buvo partizanė, ir aš didžiuojuosi tuo. Ji tik gyvenimo pabaigoje nustojo atsibusti nuo košmarų apie karą. Ką, šita diskusija organizuota dėl to, kad įrodyti, jog mūsų šalį užpuolė ne vokiečiai, o partizanai?
- - -
Mano jau amžiną atilsį bobutė pasakojo, kad karo metu mūsų kaime vokiečių įgula stovėjo. Ji tada turėjo dvi mergaites, kurios vėliau mirė nuo bado, bet tai buvo jau vėliau, kai Raudonoji armija juos išvadavo. Tai štai. Vokiečiai dažnokai ateidavo - šviežių kiaušinių. Kartą užeina į trobą pora vokiečių ir sako bobutei: „Motin, kiaušiniai!” Ir pamatė jie dvi mergaites ant krosnies, kramtančias bulvių lupenas. Kiaušinių jie taip ir negavo, bet greitai grįžo su duona ir cukrumi. Bobutė dar pasakojo, kad vokiečiai pas juos nesielgė žvėriškai, o štai partizanai apsilankydavo naktimis ir iššluodavo viską iki paskutinės kruopelės. Ir visai nesvarbu, kad pilna mažų vaikučių. Pabandyk tik neduoti.
- - -
Kuo toliau į mišką, tuo storesni partizanai. Neveltui, ko gero, tokia patarlė atsirado.
- - -
Mano bobutė pasakojo, jų kaimas buvo šalia kelio. Pravažiuojantys jau karo pabaigoje pro šalį partizanai ar raudonarmiečiai (ji nežino) šaudė į daržuose dirbančius žmones šiaip, be jokios priežasties. Jos vyriausioji duktė taip žuvo. Sėdėjo šalia lango ir mezgė, ir kulka paklydėlė pataikė tiesiai į galvą. Tai buvo jau 1945 metais.

Rodyk draugams

Karas prieš Europą

Šmėkla klaidžioja po Europą - islamizmo šmėkla. Visi žinome, kad Europai ir galų gale visam Vakarų pasauliui paskelbtas karas. Klausimas tik - kas paskelbė tą karą, kodėl, ir kaip mums jį laimėti?

Kad karas vyksta, tai faktas. Nuo 2012 m. liepos 18 d. išpuolio Bulgarijoje iki šiol visi Europos Sąjungoje įvykdyti teroristiniai aktai įvykdyti tik islamistų. Iki tol labiau šia veikla užsiiminėjo kitokie teroristai - nacionalistai, ultrakairieji ir ultradešinieji bei mafija. Visi šie nuo 1958 metų iki dabar užmušė Europos Sąjungos šalyse 1113 žmonių. Islamistiniai teroristai - 651. Taigi, bendroje Europos terorizmo istorijoje islamistai nepirmauja, bet, deja, sparčiai stengiasi tai padaryti. O iš tikro islamizmo (ne islamo!) karas prieš Europą prasidėjo 2004 m. kovo 11-ąją Ispanijoje, kuomet per visą Europos terorizmo istoriją vieno išpuolio metu žuvo daugiausiai žmonių - 191 (neskaitant Libijos valstybinių teroristų susprogdinto lėktuvo virš Škotijos 1988 metais, kuomet žuvo 270). Ir tą pirmąjį šio karo mūšį Europa pralaimėjo - nes teroristai pasiekė savo tikslą - Ispanija pasitraukė iš karinės kampanijos Irake. 2005-aisiais tie patys islamistai užmušė 56 žmones Londone (šis mūšis nebuvo pralaimėtas, kadangi Jungtinė Karalystė nepasitraukė iš Irako koalicijos), po to buvo ilga pertrauka, neskaitant kelių ar keliolikos per metus užmušamų. Ir štai - karas visu pajėgumu atsinaujino 2015-ųjų sausį, išžudant „Charlie Hebdo” žurnalistus, tų pačių metų pabaigoje visoje Europoje islamistai išžudė jau 141 žmogų, o šiais, 2016-aisiais, metais, jiems dar toli gražu nesibaigus - 125.

Tai kas gi vis tik tas „islamizmas”? Iš tikro tai sudėtingas klausimas. „Islamizmas” nėra savaime suprantamas ir pats iš savęs, iš tikro tai yra dirbtinis dalykas, tik dabar, po tiekos eskalacijos, jau tapęs savaiminiu ir besidauginančiu be išorinės jėgos. Tikrai nesiimsiu smulkiai aiškinti, kas tas islamizmas, apie tai daug prirašė žymiai geriau toje temoje susigaudantys nei aš, tik pasakysiu, kad tai yra silpnųjų kontrpuolimas prieš tikrą ar tariamą Vakarų invaziją. Šia silpnųjų kova pasinaudojo kadaise SSSR, o dabar estafetę perėmė Rusijos imperija. Nenoriu teigti, kad visą islamizmo judėjimą dabar kontroliuoja Rusija (o kas tai gali nustatyti?), tik manau, kad ryšys tarp islamizmo margo judėjimo (judėjimų) ir Rusijos spec. tarnybų tradiciškai yra glaudus. Ar 2015-2016 metų Europos karo suintensyvėjimas susijęs vien su „islamo valstybės” ekspansija, ar gal tai tuo pačiu ir Rusijos kerštas už Ukrainos posūkį į Vakarus? Kas galėtų paneigti?

Aišku, kalbėti vien apie islamizmo terorą Europoje, nepaminint kitos prievartos, būtų nepilnas vaizdas. Kur daugiau nei šimtas tūkstančių, žuvusių Jugoslavijos karuose? Kur apie dešimt tūkstančių, žuvusių Ukrainoje nuo 2014-ųjų? O kur dar Karabacho, Padniestrės ir Gruzijos konfliktai, galų gale - 1991-ųjų sausis Baltijos šalyse ir Tbilisio žudynės? Jei pridėti šiuos visus žuvusiuosius, tuomet „grynieji” teroro aktai Europoje nublanksta.

Tai vis tik - kas kariauja prieš Europą? Nevyniokim į vatą - mums nepaskelbtą karą paskelbė rusiškoji-islamistinė koalicija, kitaip tariant - silpnieji-nuskriaustieji, kuriems būtina atsirevanšuoti už tikras, o labiau - už tariamas skriaudas. Ir kaip gi mums elgtis šiame kare, kaip kariauti? Aišku, geriausia kovoti priešo teritorijoje, o ne savo, t. y. apginkluoti Sirijos opoziciją bei Ukrainos kariuomenę ir taip sunaikinti Asadą su galvažudžiais Sirijoje bei išstumti rusiškuosius okupantus iš Ukrainos, tuo pačiu priverčiant žlugti Putiną ir jo režimą. Kol aktyviai nekovosime, o tik pasyviai reaguosime į išpuolius, tol karas tęsis ir netgi intensyvės. Betgi svarbiausias karas vyksta ne gatvėse ir laukuose, o žmonių širdyse ir protuose. Toli gražu neužtenka sunaikinti Asadą su jo klika. Žymiai svarbiau yra padėti atkurti normalų gyvenimą Sirijoje Irake ir visur kitur, sudarant sąlygas pabėgėliams grįžti ir patiems prisidėto prie savo tėvynių atstatymo. Kitaip tariant- privalome duoti jiems meškeres, kad pasigautų savo žuvis.

Svarbiausia - šis karas ne prieš žmones, o prieš silpnųjų-nuskriaustųjų-ir-dėl-to-pasiutusių revanšistinę ideologiją. Ir nugalės šiame kare ne Vakarai prieš Rytus, o normalūs, norintys gyventi įprastą, kasdienį ir daugmaž neblogą gyvenimą žmonės prieš visuotinio su(si)naikinimo ideologiją. Tai kas laimės šį karą? Aš atsakymą tikrai žinau.

Rodyk draugams

Rusijos ateitis

Kodėl Rusija beveik visą savo gyvavimo laiką kėlė (ir tebekelia) tiek daug rūpesčių kaimynams ir netgi visam pasauliui? Kaip ir aišku - ši šalis beveik nuo pradžių buvo imperija, ji plėtėsi, prijungdama žemes, kariavo ir plėtė savo įtaką. Betgi taip elgėsi visos imperijos, Rusija čia nėra kažin kokia išimtis. O gal yra? Iš tiesų nieko ypatingo naujo, ko nebūtų dariusios kitos imperijos, Rusija nedarė, išimtis nebent - XX amžiaus komunizmas, ir taip neskanų imperialistinį kvapelį praturtinęs ypatingu bolševikiniu smirdėjimu. Ir tas (post)komunistinis smirdėjimas jaučiamas iki dabar. Dabartinė Rusijos ideologija (tiksliau, tai, kas norima padaryti ideologija) yra tik imperializmo, komunizmo ir valdiškosios stačiatikybės mišinys. Specialiai parašiau „valdiškosios” - nes nereikia jos maišyti su tikruoju tikėjimu.

Komunizmo ideologija po 1917 metų baudėsi užkariauti visą pasaulį, tuo pačiu sunaikinant visas tautas, neišskiriant nė rusų. Juk Leninas yra pasakęs - „O į Rusiją man nusispjauti”. Lygiai taip pat jam buvo nusispjauti ir į visas kitas valstybes bei tautas, komunistai juk stengėsi išvesti naują, ypatingą komunistinių antžmogių veislę visoje planetoje. Tik netrukus, jau Stalino valdymo laikais, rusiškasis imperializmas vėl atsirevanšavo, pajungdamas savo tikslams tą patį komunizmą, ir gana sėkmingai - komunistiškai rusiškasis imperializmas pasirodė esąs ypatingai žvėriškas, žiaurus, ir tuo pačiu gana efektingas mišrūnas, sunaikinęs daugybę milijonų žmonių, užkariavęs daug kraštų ir užnuodijęs milijonų žmonių sielas (kai kurių - iki pat šiol).

Taigi, kas yra dabartinė Rusija ir kur ji eina? Šis klausimas be galo svarbus, ir absoliučiai neteisūs tie, kurie teigia, esą pirmiausiai savo kiemo reikalų žiūrėkime. Taip bežiūrėdami tik savo kiemo net nepastebėsime, kad prie jo ir vėl artėja tas pats žvėris, kuris jau buvo mus kažkada užpuolęs.

Dabartinė Rusija (pirmiausiai turiu omeny jos dabartinį valdantį režimą, bet ši sąvoka vis tik apima ir visą naciją) šiandien jaučiasi pralaimėjusi „Trečiąjį pasaulinį karą” - t. y. sovietinės sistemos žlugimas. Vietoj to, kad rusų tauta džiaugtųsi išsivadavusi iš tos pačios priespaudos, kuri naikino ir daugybę kitų tautų, jie labiau jaučiausi (deja) tos priespaudos sukėlėjais ir šeimininkais ir tuo pačiu, aišku, gailisi netekę jos. Ir jei mums atrodo, kad Rusija puola kaimynines valstybes ir linkusi į agresiją, pačiai Rusijai atrodo kaip sykis priešingai - jie tik ginasi ir šiaip ne taip atsiima buvusias SAVO žemes. Rusijai neįmanoma patikėti, kad tautos pačios, savarankiškai bando išsivaduoti. Jokiu būdu - anot rusiškųjų imperialistų, neįmanomas joks mažųjų tautų savarankiškumas, ir visi išsivadavimo judėjimai yra ne kas kita, kaip tik imperialistinių Vakarų (pirmiausiai JAV, o gal ir kokių masonų ar net marsiečių) inspiruotas ir finansuotas sąmokslas. Ir kas gi belieka - tik atsiimti „prarastas” žemes, kurias klastingiausiais būdais užkariavo „bjaurieji Vakarai”. Ir dabartines Vakarų sankcijas Rusija supranta ne kaip teisėtą atsaką į jos agresiją prieš Ukrainą, o tik kaip tolesnį supuvusių Vakarų karo prieš „šventąją Rusiją” etapą, kurį žūt būt reikia laimėti. Ir Rytų Ukrainoje, vadinasi, vyksta ne šiaip susirėmimai, o pats tikriausias Armagedonas. Ir ką gi - jie teisūs - Ukrainoje dabar vyksta Armagedonas. Tik Gėrio ir Blogio kariai visai ne tie, kaip mano rusiškieji imperialistai.

Ar įmanoma pa(si)keisti Rusiją (-ai)? Klausimas, manau, netinkamas. Iš tikro reikia klausti taip - KAIP ir KADA pasikeis Rusija? Apie tai svarstoma daug ir visur. Klausydamasis radijo stoties „Svoboda”, beveik kiekvieną vakarą girdžiu bandymus atsakyti į šiuos klausimus. Deja, susidaro įspūdis, kad dabartinė Rusijos opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi, ir jiems nelabai kas išeis. Iš tikro opozicija yra ne tiek silpna ir susiskaldžiusi, kiek silpninama ir skaldoma. Bet dėl to nė kiek nelengviau. Aišku, reikia tik pavydėti jų neblėstančio tikėjimo savo pergale ir entuziazmo, bet susidaro įspūdis, kad jie užsiciklinę savo pačių ratelyje ir verda savo pačių sultyse, nematydami milžiniško Rusijos tautų potencialo. O gal nenori jo matyti - nes tai veda ne į ką kita, kaip tik į Rusijos su(si)skaldymą. Juk žinoma, kad net didžiausias Rusijos demokratas vis tiek yra tuo pačiu ir imperialistas. Nes tai - kraujyje.

Taigi, opozicija kaip galimos revoliucijos katalizatorius beveik atkrenta. Jie ir paties žodžio „revoliucija” vengia, nes Rusijoje šis žodis siejasi tik su krauju, su daug kraujo. Tai kas gali sukelti tą (neišvengiamą) revoliuciją? Rusijos tautos? Labai įmanomas variantas. Kiek teko man patirti, Rusijos tautų tapatybės ir noras gyventi savarankiškai gana stiprūs. Tarkim, altajiečiai (juos labiau pažįstu). Iš vienos pusės, neturėję savo valstybės (na, kažką panašaus į valstybę turėjo), per daugelį metų prisitaikę prie Rusijos imperijos ir priėmę nemažai rusiškosios didžiavalstybinės tapatybės. Bet iš kitos pusės - išsaugoję savo tradicijas ir kalbą, net sovietiniais laikais į aukščiausius krašto postus „prastūminėję” savo tautiečius, iki šiol ne iki galo pasidavę stačiatikybei, o išsaugoję savo senąjį tikėjimą. Tarp kitko, apie tikėjimą. Teko Altajaus spaudoje aptikti diskusijas dėl senojo tikėjimo ir stačiatikybės santykio ir konflikto. Šiuo metu ant kažkurio šventojo altajiečių kalno planuojama statyti kryžių, ir altajiečių bendruomenė šiam sumanymui gana smarkai priešinasi. Kažkas panašaus dedasi ir beveik visose kitose Rusijos tautose, tik tos žinios nelabai iki mūsų ateina. Tad kad nacionalinio išsivadavimo judėjimai Rusijos tautose netgi labai įmanomi. Klausimas tik - kada? Į tai niekas neatsakys. Jau ne kartą ir ne du buvo pranašauta Rusijos imperijos griūtis, o ji kaip neateina, taip neateina. Gal ir neateis? Bet kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą, ir ta kibirkštimi gali tapti bet kas, netgi koks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas dalykas.

Be Rusijos tautų galbūt net dar didesnė jėga, galinti sukelti revoliuciją - visa Rusijos nacija, arba tiksliau - superetnosas, kartu su etniniais rusais (na, gal greičiau ne visa nacija, o jos kritinė dalis). Nors daug kas sako, kad šaldytuvas niekada nelaimės Rusijoje prieš televizorių, bet netgi tokioje prie negandų ir bado įpratusioje šalyje gali būti peržengta raudona linija. Ir šiuo atveju vėlgi - kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą. Aišku, revoliucija Rusijoje - tai baisu, ir mums, Rusijos kaimynams, tai taip pat nežada nieko gero. Žymiai geriau būtų būsimus pokyčius įvykdyti taikiai, be revoliucijų. Tik ar tai įmanoma? Naivus yra kai kurių Rusijos opozicionierių tvirtinimas, esą būtina dalyvauti rinkimuose ir tik tokiu demokratiniu bei teisėtu būdu pakeisti dabartinį režimą. Na gal taip ir įmanoma, bet tik tokiu atveju, jei visoje valstybėje atsiras daug žmonių, prieš rinkimus ir rinkimų metu reikalaujančių sąžiningų žaidimo taisyklių ir nepabūgsiančių neišvengiamų represijų. Bet net ir tai negarantuoja valdžios pasikeitimo - net esant sąžiningiems rinkimams, dauguma rinkėjų tiesiog iš inercijos dar gali nubalsuoti už tuos pačius. O kas toliau? Kad ir kaip nesinori to pripažinti, bet tik revoliucinis (ir nebūtinai kruvinas) kelias gali pakeisti dabartinį režimą. Aišku, po to niekas negarantuoja gražaus ir tolygaus valstybės vystymosi - tą juk esame patys patyrę, tą patį stebėjome visose postkomunistinėse valstybėse, o taip pat po „Arabų pavasario”.

Nemaža kalbama ir apie galimybę pakeisti režimą per rūmų perversmą. Tai irgi visai įmanomas variantas, tikrai toli gražu ne visi dabartinio valdžios olimpo nariai patenkinti Putino politika, ir jei tik jie būtų garantuoti dėl savo saugumo, mielai pakeistų jį. Tik kuo? Ir kas po to? Kita vertus - rūmų perversmas gali peraugti į tą pačią revoliuciją, čia nėra jokios garantijos, gal iš dalies ir dėl to, bet daugiau, aišku, dėl represijų baimės, niekas nesiryžta pradėti to perversmo. Tik štai ko elito atstovai tikrai nebijo, tai „liaudies pasipriešinimo”- pasakys naujoji valdžia, kad Putinas buvo blogas, ir viskas, patikės tuo liaudis - juk taip jau ne kartą yra buvę Rusijos istorijoje.

Rusijos istorijoje yra nemaža buvę ir revoliucijų, ir maištų, ir perversmų. Taigi, galimybė, kad ateityje vėl kažkas panašaus pasikartos, nemaža. Pagrindinė problema - ar bus įmanoma tai suvaldyti, kad vyktų be kraujo ir kad po to įsigalėtų demokratija, kad ir netobula, nepilna, bet demokratija? Bene didžiausias galvos skausmas ir pavojus visam likusiam pasauliui - branduoliniai Rusijos ginklai. Ko gero, neišvengiama bus tiesiog nusipirkti garantijas, kad jie nebus panaudoti, arba dar geriau - pačius tuos ginklus išpirkti. Manau, pasaulis gali sumokėti tą kainą vardan savo saugumo.

Be vidinių režimo pakeitimo variantų egzistuoja ir išoriniai: 1) absoliuti Rusijos blokada, privesianti prie režimo kracho, 2) karas, 3) tarptautinių pajėgų įvedimas į Rusiją po masinių suiručių ir ekonominio-socialinio kracho. Antrasis variantas - karas - visiškai nepageidaujamas, nes tai beveik neišvengiamai prives prie branduolinių ginklų panaudojimo, o apie pasekmes baisu ir pagalvoti. Pirmas variantas - absoliuti blokada (atjungimas nuo tarptautinių mokėjimų, tarptautinių skrydžių blokavimas, galų gale - visiškas prekybos uždraudimas) - irgi neaišku prie ko gali privesti, gal ir vėl - prie to paties karo. Trečias variantas įmanomas tik tada, kai dėl pačioje Rusijoje prasidėjusių maištų valdžia visiškai nebekontroliuos padėties ir prasidės ekonominis bei socialinis krachas. Bet kokiu atveju visi trys variantai (bent jau du pirmieji) yra labai pavojingi, galintys sukelti netgi Trečiąjį pasaulinį karą su branduolinio ginklo panaudojimu, o to nė vienas sveiko proto žmogus nenori.

Taigi, Rusija pereiti prie demokratijos gali tik pati, be išorinių jėgų įsikišimo (nekalbu apie paramą demokratinėms jėgoms, tai visi kas kita). Reziumuojant tai, ką parašiau, labiausiai tikėtinas variantas yra Rusijos tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimai, prie jų vėliau prisijungiant visai Rusijos nacijai. Opozicija šiuo atveju laimės tik tada, jei spės judėti kartu su įvykiais (panašiai kaip buvo Ukrainoje 2013-2014 metų revoliucijos metu). Optimaliausias rezultatas - demokratinė TIKRAI federacinė valstybė, visiškai decentralizuota ir savo santykius grindžianti federacine sutartimi tarp visų Rusijos tautų. Tuomet gal ir nesubyrės Rusijos valstybė - bet tai priklausys tik nuo jos pačios - ar sugebės susitarti kaip su lygiomis su visomis tautomis. Ir netgi ta galima federacinė sutartis negarantuoja valstybės vientisumo - pernelyg didelė trauka (tiek ekonominė, tiek kultūrinė-istorinė) prie kaimyninių valstybių - Kinijos, Japonijos, Suomijos ir pan. Manau, kad Rusija turi galimybę kultūriškai patraukti į savo pusę tautas ir žmones, bet tam ji turi atisakyti savo imperialistinės agresijos ir tapti normalia valstybe. O kultūrinį (ir ekonominį) potencialą ši šalis turi milžinišką. Galimas daiktas net, kad kažkada naudosime tokią kultūrinę sąvoką, kaip „Rusofonija” - analogas „Frankofonijai” - ir tai bus absoliučiai ne tas pat, kaip dabartinis grobikiškas „Rusų pasaulis”.

O kaip mes galime pasiruošti būsimiems pokyčiams (kurie bet kokiu atveju neišvengiami)? Pirma - kiek įmanoma įtakoti procesus, siekiant kuo taikesnio įvykių scenarijaus (bet neinant į kompromisus su dabartiniu režimu). Antra - stiprinti kolektyvinę ir teritorinę gynybą, ir kuo greičiau. Trečia - pasiruošti galimiems milžiniškiems pabėgėlių iš Rusijos ir gal net kaimyninių valstybių srautams (tai susiję su antru punktu, bet išskiriu kaip pakankamai svarbų). Jei kas nors mane kaltins, esą kišuosi į kitų valstybių vidaus reikalus, atsakysiu tik viena - tai mūsų reikalas, nes Rusijos dabartis ir ateitis tiesiogiai veikia mus visus. Ir tam būtina ruoštis. Taigi, belieka palinkėti sėkmės Rusijai ir jos tautoms, kad ir kaip sunku kai kam tuo patikėti. Aš tikiu, ir ne tik tikiu, bet ir žinau - Rusijos ir jos tautų laukia graži ateitis. Tik va - kada ir kaip ji ateis?

Rodyk draugams

Globalinio atšilimo baubas, arba kas blogiau - apsinuodyti dabar ar nuskęsti po šimto metų?

Sėdint susigūžus namie prie radiatoriaus ir visą dieną metant į krosnį katilinėje malkas, labai sunku patikėti tuo globaliniu atšilimu. Ir šiomis netikėtai šaltomis sausio pradžios dienomis jau tik ir svajoji, kad tas atšilimas iš tikro prasidėtų. Visas pasaulis gi susirūpinęs tuo atšilimu, ir Paryžiaus konferencijoje to pasaulio lyderiai, o ir daugelis kitų, ten dalyvavusių, liejo džiaugsmo ašaras, pro kurias šiaip ne taip įžiūrėjo tolumoje spingsint vilties žiburėlį - galgi ir pavyks sumažinti tą temperatūrą, galgi išgelbėsime savo ainius, galgi nežus ta mūsų gimtoji planeta.
Temperatūros kilimo tikrai nepanaikinsime - ji kyla mažiausiai pustrečio šimto pastarųjų metų (bent jau Vilniaus meteorologijos stoties duomenimis). O visoje mūsų planetos istorijoje ji kilo ir krito daugybę sykių, ir kartais žymiai staigiau, nei dabar. Visada tai lėmė įvairūs gamtiniai veiksniai, visų jų dabar ir nesuminėsiu. Ar žmogus prisideda prie dabartinio temperatūros kilimo? Be jokios abejonės. Klausimas tik - kiek? Iš tikro beveik neįmanoma to paskaičiuoti, visi teiginiai yra ne kas kita, kaip tik hipotezės. Taigi, klausimas - ar verta žmonijai išleisti neįsivaizduojamas pinigų sumas tam, kas nėra tvirtai įrodyta? Vargu.
Aš neneigiu žmogaus įtakos klimato šiltėjimui. Ir neneigiu būtinybės su tuo kovoti. Bet štai - esminis momentas - ar įteisindami anglies dvideginio emisijos reguliavimą, pagalvojame tuo pačiu apie kitų kenksmingų medžiagų emisijos mažinimą? Iš tikro tų kitų kenksmingų medžiagų išmetimas į aplinką yra ŽYMIAI pavojingesnis, nei anglies dvideginio. Ir štai kodėl - temperatūra jei ir kyla, tai gal po kiek laiko pradės mažėti - to niekas negali nei paneigti, nei teigti. O štai mūsų visų aplinkos (oro, dirvožemio ir vandens) tarša vyksta jau ŠIANDIEN. Jau dabar mes kvėpuojame užterštą orą, geriame užterštą vandenį ir valgome užterštus maisto produktais. Nenoriu visų gąsdinti, iš tikro nėra taip jau blogai, bet su tuo būtina kovoti. Ištisi gyvenamųjų namų kvartalai Vilniuje pastatyti ant buvusių sąvartynų, kur dirvožemis užterštas įvairiomis kenksmingomis medžiagomis, ir jos vienaip ar kitaip nuodija ten gyvenančius žmones. Mūsų mielieji ir darbštieji žemdirbiai pila į šventąją žemelę tiek nuodų, kiek jokiais sovietmečiais niekam net nesisapnavo. Tokių pavyzdžių galima minėti ir minėti, bet kam to reikia. It taip aišku - jei nebus VISŲ kenksmingų medžiagų emisijos apribojimo, o ne tik anglies dvideginio, tuomet nereiks mums bijoti drastiško klimato atšilimo - mes jo tiesiog nesulauksime. Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į labiausia kenksmingas medžiagas ir pradėti nuo jų apribojimo, po to jau pinigus ir dėmesį reiktų skirti mažiau kenksmingoms medžiagoms, iš kurių anglies dvideginis - tikrai ne pats pavojingiausias. Tiesiog pastatykime savo supratimą šioje svarbioje srityje nuo galvos ant kojų.

Vilniau meteorologijos stoties oro temperatūros matavimų duomenys nuo 1778 metų

Žemės planetos oro temperatūros pokyčiai nuo prekambro

Rodyk draugams

Tobuli kalėjimai

Laisvės atėmimo bausmė, kaip visi žino, yra ne tik bausmė, bet ir nusikaltusio žmogaus pasitaisymo priemonė. Ir tai netgi svarbiau, negu bausmė. Nes žmogus juk grįžta į mūsų visuomenę, ir mums ne vis viena, koks jis grįš ir ką darys. Tik ar tai veikia?

Visi žino, kad jei į įkalinimo įstaigą papuola žmogus, iki tol nesusijęs su nusikaltėlių pasauliu, tai kalėjimas jam tampa geriausia “mokykla”, po kurios jis jau beveik garantuotai būna sugadintas. Klausimas - jei visi tą žinome, tai kodėl siunčiame žmones kalėti kartu su recidyvistais? Negi negali jie kalėti atskirai, izoliuotai vienas nuo kito? Atsakymas “tai brangiai kainuotų” nepriimamas - jokiais pinigais neįmanoma įvertinti žmogaus kaip asmenybės ir visuomenės saugumo.

Taigi, siūlymai, kaip patobulinti laisvės atėmimo sistemą:
- kaliniai turėtų kalėti vienutėse, beveik nebendraudami vieni su kitais, o tik su savo artimaisiais, giminaičiais ir šių įstaigų specialistais (už lengvus nusikaltimus kalintieji turi turėti galimybę kartas nuo karto parvykti namo)
- turi vykti pastovus individualus darbas su kaliniais (psichologai ir pan.)
- turėtų būti lankstesnis lygtinio laisvės atėmimo taikymas, nesistengiant būtinai nusikaltusiojo uždaryti už grotų
- galimybė dirbti, uždirbant sau pajamas
- įkalinimo įstaigų vietų skaičius turėtų būti limituotas, t. y. jei jau būtų užpildytas, tai teismai turėtų spręsti dėl ankstesnio paleidimo į laisvę mažiausiai nusikaltusių ar gerai besielgiančių kalinių.

Jei kas mano, kad šie siūlymai yra neleistinas nusikaltėlių “lepinimas”, tai galiu atsakyti viena - kuo normalesni žmonės iš įkalinimo įstaigų grįš, tuo geriau bus ir jiems, ir mums visiems.

Rodyk draugams

Savivaldybės ir prievolininkai mobilizacinėje sistemoje

Savo internetiniame bloge (almanis.blogas.lt) straipsnyje „Lietuvos gynybinis rezervas - milijonas žmonių” (http://almanis.blogas.lt/lietuvos-gynybinis-rezervas-%E2%80%93-milijonas-zmoniu-95.html) rašiau apie galimą Lietuvos mobilizacinę sistemą. Ten teigiau, kad VISI Lietuvos piliečiai privalo būti pasiruošę gynybinėms užduotims, ir tokiu būdu įmanoma, neeikvojant ypatingai daug resursų, per kelis metus turėti milijono žmonių rezervą. Aišku, toli gražu ne visi būtų pasiruošę ginkluotai kovai, bet tai juk neprivaloma - yra ir daugybė kitų užduočių.

Šiame straipsnyje konkrečiai išdėstysiu, kaip turėtų būti pasiruošusios gynybinėms ir kitoms mobilizacinėms užduotims savivaldybės - bene svarbiausia gynybinės sistemos grandis. Šiuo metu jos gal ir nėra realiai tokia grandis, bet idealiu atveju tikrai turėtų būti - nes pagalvokime praktiškai - juk karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju vienokie ar kitokie veiksmai vyks konkrečiose teritorijose - taigi būtent savivaldybėse, ir kas jau kas, bet jos tikrai turėtų jau dabar tam ruoštis.

Pirmiausiai apie prievolininkus, t. y. apie mus visus - Lietuvos Respublikos piliečius nuo 18 iki 55 metų.
Pirmas etapas - privalomas - visi prievolininkai turėtų išklausyti pradinį pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursą - už tai būtų atsakingos savivaldybės. Kad būtų patogiau prievolininkams, šie kursai galėtų vykti ir seniūnijose, jie truktų nuo vienos iki kelių dienų.

Antras etapas - irgi privalomas - prievolininkai baigtų pradinės pakopos individualaus pasiruošimo mokymus. Už tai būtų atsakinga kariuomenė ar kitos jėgos struktūros. Savivaldybės organizuotų prievolininkų apskaitą ir jų nugabenimą į mokymų vietas. Šie mokymai būtų skirti pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Po šių mokymų visi prievolininkai turėtų prisiekti Lietuvos Respublikai ir būti priskirti konkrečiam rezerviniam daliniui ir gautų konkrečias mobilizacines užduotis. Už tai turėtų būti atsakinga kariuomenė, kitos jėgos struktūros, taip pat savivaldybės. Dauguma prievolininkų galėtų būti priskiriami savivaldybių atsakomybėje būsiantiems rezerviniams (komendantiniams) daliniams, bet kai kurie (specialistai ir pan.) būtų priskirti ir kitiems, kariuomenės ar kitų jėgos struktūrų, daliniams.

Trečias etapas - prievolininkai dalyvautų pratybose, baigtų aukštesnės pakopos individualaus ir kolektyvinio pasiruošimo mokymus. Už šio etapo įgyvendinimą turėtų būti atsakinga kariuomenė, o taip pat kitos jėgos struktūros. Šios pratybos taip pat būtų skirtos pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Šis etapas galėtų būti neprivalomas, taigi, šio lygio pratybose dalyvautų tik savanoriai, tinkantys pagal sveikatą ir kitus kriterijus.

Dabar apie pačias savivaldybes. Jos turėtų parengti mobilizacinius planus. Aišku, jos ir dabar tą daro, bet tie planai jau turėtų būti pritaikyti naujai situacijai. Savivaldybės taip pat privalėtų pastoviai vykdo mobilizacinių resursų apskaitą ir kontrolę, neišskiriant nė privačių institucijų - jos karo metu lygiai kaip ir valstybinės privalėtų savo resursus pristatyti gynybos organizavimui. Aišku, esant galimybei, valstybė turėtų toms privačioms institucijoms atlyginti galimus nuostolius (tai, beje, yra numatyta dabar galiojančiuose įstatymuose). Kaip jau buvo minėta aukščiau, savivaldybės taip pat organizuotų jų teritorijose gyvenančių prievolininkų pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursus. Taip pat savivaldybės organizuotų mokymus savo pareigūnams - pasiruošimui ekstremalioms situacijoms - savarankiškai ar kartu su kariuomene ir kitomis jėgos struktūromis. Dabar kai kurios savivaldybės jau dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose, bet tai turėtų būti įstatymiškai privaloma visoms savivaldybėms - kaip vienai iš gynybos grandžių.

Toks savivaldybių ir prievolininkų dalyvavimas mobilizacinėje sistemoje neturėtų būti labai brangus, bent jau lėšos, tam išleistos, tikrai pasiteisintų. Papildomi teigiami efektai - savivaldybėse gyvenantys žmonės geriau pažintų vienas kitą ir tuo pačiu savivaldybės valdžią, taigi, būtų geresnė komunikacija ir tuo pačiu - sklandesnis ir piliečiams suprantamesnis savivaldybės sprendimų priėmimų procesas.

Rodyk draugams