BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sovietinių Baltarusijos partizanų nusikaltimai. Interviu su istoriku Viktoru Chursiku

Istorija - sudėtingas ir gana nedėkingas dalykas. Ji - ne pasakojimas apie jau mirusius žmones, ji - gyva, širdyse deganti mūsų protėvių ugnis. Tik bėda, kad tą istoriją galima perrašyti taip, kaip kam norisi. Dar neseniai gyvenome sovietinėje imperijoje, kur istorija buvo visai ne bandymas suvokti, kas buvo (kad atspėtum, kas bus), bet tik viena iš priemonių komunistinei ideologijai propaguoti ir platinti. Baltarusija - mūsų kaimynė. Mūsų istorija ir likimai - gana panašūs. Šiame krašte istorija taip pat, kaip ir pas mus, įvertinama iš naujo, aptinkama daugybė iki šiol slėptų faktų ir liudininkų pasakojimų. Ir mums tikrai ne tas pat, kaip šiandien gyvena mūsų kaimynai baltarusiai, kaip vertina istoriją ir pasaulį. Tikrai ne visi ten žavisi „tėtušiu”, ir ne visi nusiteikę prosovietiškai. Nors sunku patikėti, bet baltarusių laikraštyje „Komsomolskaja pravda” 2007 metais buvo publikuotas interviu su istoriku Viktoru Chursiku, kuris išsamiai ištyrė iki šiol nutylėtą, bet labai skaudų Baltarusijos istorijos puslapį - II Pasaulinio karo metais vykdytus baltarusių sovietinių partizanų nusikaltimus. Pateikiu šį interviu ir keletą skaitytojų komentarų iš Baltarusijos laikraščio „Komsomolskaja pravda”.

Interviu su istoriku Viktoru Chursiku

Tik po šešiasdešimties metų išdrįso likę gyvi Baltarusijos kaimo Dražno gyventojai papasakoti apie tuos baisius įvykius, kurie jiems atsitiko 1943 m. Jų istorijas savo knygoje „Dražno kraujas ir pelenai” surinko baltarusių istorikas Viktoras Chursikas. Baltarusių partizanai drąsiai kovėsi su hitlerininkais Didžiojo Tėvynės karo metais. Partizanas buvo pagrindinis taikių gyventojų gynėjas, išvadavimo nuo fašizmo simbolis. Sovietinė ideologija idealizavo „išvaduotojo” paveikslą, ir kalbėti apie jo nusikaltimus buvo neįmanoma. Tik po šešių dešimtmečių likę gyvi Dražno kaimo gyventojai pasiryžo papasakoti apie baisiuosius 1943 metų įvykius. Autorius tvirtina, kad 1943 m. balandžio 14 d. partizanai užpuolė Dražno ir be jokio pasirinkimo šaudė, pjovė ir gyvus degino kaimo gyventojus. Išlikusiųjų gyvųjų liudijimai patvirtinami Baltarusijos Respublikos Nacionalinio archyvo dokumentais. Vienas išlikusių gyvųjų Nikojav Petrovskij po karo persikėlė į Minską, kur iki pensijos dirbo elektriku. Šiandien veteranui 79 metai, jis sunkiai serga.

„Šūviai pažadino mus apie ketvirtą ryto”

Kuomet 1941 metais atėjo fašistai, policijos įgulą, mūsų bėdai, suformavo Dražno. Policajai, jų buvo 79 žmonės, įsikūrė mokykloje, kurią aptvėrė dzotais. Tai buvo strateginė vieta. Dar iki vokiečių pasirodymo mano tėvas, kaimo tarybos pirmininkas, suspėjo išeiti į mišką kartu su kolūkio pirmininku ir Raudonosios armijos majoru. Pačiu laiku. Policajai pradėjo siautėti: areštavo veterinarijos gydytoją Šaplyko ir sušaudė. Ieškojo ir mano tėvo. Visą mūsų šeimą - mane, mamą, tris brolius ir sesę Katią beveik nuogus nuvarė į kolūkio daržinę. Tėvą (kurį pagavo miške) kankino mūsų akyse, mušė, liepė kastis kapą. Bet kažkodėl nesušaudė, po kelių dienų išsiuntė į koncentracijos stovyklą. Taip mes ir gyvenome: be tėvo, neapkęsdami okupantų, laukėme išvadavimo. Ir štai 1943 metų sausį partizanai surengė policijos įgulos sunaikinimo operaciją. Šiandien jau aišku, kad operacija buvo suplanuota nevykusiai, partizanai atakavo pozicijas tiesiai iš fronto, beveik visi buvo sunaikinti kulkosvaidžių ugnimi. Pamenu, kaip mano mama verkė, pergyveno. Juk partizanai buvo mūsų visa viltis… Ir po kelių mėnesių šie „išvaduotojai” surengė nekaltų kaimo žmonių skerdynes! Šūviai mus pabudino apie ketvirtą ryto, 1943 metų balandį. Mama sušuko: „Vaikai, degam!” Nuogi iššokome į kiemą, žiūrime - visos trobos dega, girdisi šūviai, riksmai… Mes nubėgome slėptis į daržą, o mama grįžo į namą, norėjo bent ką išgelbėti. Šiaudinis trobos stogas tuo metu jau įsiliepsnojo kaip reikiant. Aš guliu nejudėdamas, o mama vis negrįžta. Pasisuku, ir matau - ją gal dešimt žmonių, net moterys, bado durtuvais, šaukia:” Štai tau, fašistine išgama!” Mačiau, kaip perpjovė jai gerklę. Katia, mano sesuo, pašoko, prašo: “Nešaudykite!”, išsitraukė komjaunimo bilietą. Iki karo ji buvo pionierių draugovės pirmininkė, įsitikinusi komjaunuolė. Savo komjaunimo ir tėvo partinį bilietus okupacijos metu ji užsiuvo palte ir nešiojosi su savimi. Bet aukštas partizanas auliniais batais ir odiniu paltu, pradėjo taikytis į Katią. Aš sušukau: „Dėdule, nešaukite į seserį!” Bet pasigirdo šūvis. Sesers paltas iškart permirko krauju. Ji mirė ant mano rankų. Aš visam gyvenimui įsiminiau žudiko veidą. Atsimenu, kaip nušliaužiau. Žiūriu, kaimynę Teklę Subcelnają kartu su mažyte dukrele trys partizanai gyvas į ugnį įmetė. Savo mažylę teta Teklė laikė ant rankų. Toliau, prie degančios trobos durų, gulėjo senutė Grinevičicha, apdegusi, paplūdusi kraujais…
-Kaip jūs išlikote?- klausiu beveik raudančio senolio.
-Daržais mes su broliais nušliaužėme iki dėdės. Jo namą sudegino, o jis per stebuklą liko gyvas. Išsikasėme žeminę, ten ir gyvenome. Vėliau sužinojome, kad nė vieno policajaus partizanai nesunaikino. Namai, kurie buvo už įtvirtinimų, taip pat išliko. Vėliau į kaimą atvyko vokiečiai, suteikė nukentėjusiems medicininę pagalbą, kai kuriuos nuvežė į ligoninę. 1944 m. jau policajai pradėjo iš mūsų tyčiotis, mane ir dar keletą paauglių išvežė į Unigeno koncentracijos stovyklą (prie Štutgarto). Mus išvadavo amerikiečių kariai. Po karo sužinojau, kad Dražno kaimo gyventojus degino ir naikino Kutūzovo vardo būrio partizanai, jiems vadovavo Izraelis Lapidusas. Kiti būriai iš Ivanovo brigados dengė kutūzoviečius. Aš susiradau Lapidusą, kai man buvo 18 metų. Jis gyveno Minske, Komarovkos rajone, dirbo partijos srities komitete. Lapidusas užsiundė mane šunimis… Žinau, kad šis žmogus pragyveno visai neblogai, taip ir mirė, laikomas didvyriu… Žuvusieji 1943 m. balandžio 14-ąją palaidoti Dražno kapinėse. Kai kurias šeimas tą lemtingą rytą partizanai sunaikino visiškai. Statyti paminklų ant jų kapų nebebuvo kam. Daug kapų beveik susilygino su žeme ir greit išnyks.

Negailėjo net frontininkų šeimų

Šiandien Dražno -prasigyvenęs kaimas, turintis gerą kelią ir nors senus, bet prižiūrimus namelius. Prie kaimo parduotuvės susitikome su gyvais partizanų nusikaltimų liudininkais. Iki Ievos Sirotos namų (šiandien jai jau 86-eri) partizanai nenusigavo.
-Vaikeliai, neduok Dieve kam nors patirti tokį karą. Mes išgyvenome, o mano draugę Katią nušovė, nors ir šaukė: „Aš saviškė!” Nušovė taip pat nuotaką ir anytą, o jų mažą berniuką paliko mirti. O juk jų šeimos tėvas kariavo fronte.
-Žmonės slėpėsi bulvių kapčiuose, taip vieną šeimyną tiesiai ten ir sušaudė, nepagailėjo,- pasakojo aštuoniasdešimtmetis Vladimiras Apanasevičius,- manęs likimas pasigailėjo, o juk kai kuriuos paauglius partizanai specialiai nuvesdavo puskilometrį į laukus ir ten sušaudydavo. Neseniai į kaimą pas mus atvyko rajono valdžia, aštuoni žmonės. Klausinėjo apie Dražno kaimo sunaikinimą, ar teisybė, kad tai padarė sovietiniai partizanai. Daugiausiai jie tylėjo, tik galvomis linksėjo. Taip tylėdami ir išvyko.

Brigados vadas Ivanovas: „Mūšis praėjo labai sėkmingai”

O brigados vadas Ivanovas savo raporte kovinės operacijos rezultatus apibendrino taip: „Mūšis praėjo labai sėkmingai. Užduotį įvykdėme, priešo įgulą sunaikinta visiškai, išskyrus 5 dzotus, likusi policija sunaikinta - užmuštais ir uždususiais dūmuose skaičiuojame 217 niekšų”. Už šią „operaciją” daug partizanų buvo apdovanoti.

Viktoras Chursikas: „Partizanai taikius gyventojus vaizdavo kaip policajus”

-Kaip sužinojote apie Dražno kaimo sunaikinimą?
-Į mane nusprendė kreiptis patys kaimo gyventojai. Iš pradžių aš nepatikėjau, kad partizanai gali sudeginti kaimą su taikiais gyventojais. Tikrinau faktus daugybę kartų. Rausiausi archyvuose, ne kartą susitikau su kaimo gyventojais. Kuomet suvokiau tragedijos mastą, supratau, kad būtina kalbėti ne tik apie partizanų žygdarbius, bet ir nusikaltimus. Kitaip mūsų istorija bus nepilna, ir baltarusių tauta nesuvoks savęs iki galo.
-O koks 2-osios Minsko brigados vado Ivanovo likimas?
-Jis kilęs iš Leningrado. Vadovauti brigadai 21 metų amžiaus Ivanovą paskyrė partizaninio judėjimo štabas. Pagal dokumentus matyti, kad dėl jo menkos patirties žuvo ne vienas partizanas. Tuos, kurie atsisakydavo eiti į kvailas atakas, jis pats asmeniškai sušaudydavo. 1975 metais jis baigė gyvenimą savižudybe…
-Ir vis tik sunku suvokti, kaip galėjo partizanai ryžtis tokiems niekingiems nusikaltimams.
-Iki 1943 metų jie beveik nekariavo, sėdėjo miškuose. Policajai ir partizanai sugyveno draugiškai, tik vyresnybei spaudžiant, įvykdavo susidūrimai. Bet 1943 metais Stalinas pradėjo reikalauti konkrečių rezultatų. Užimti policijos įgulą Dražno Ivanovui neužteko talento. Tada buvo nuspręsta sudeginti kaimą, sunaikinti taikius gyventojus, pavaizduojant juos policajais.

NKVD ypatingojo skyriaus viršininko Bezuglovo pranešimas „Apie politinę-moralinę 2-osios mInsko brigados būklę”

„…Grįždami atgal, užsuko partizanai pas M. Gurinovičių, išplėšė dar septynis avilius, sulaužė spyną, įlindo į trobą, pasiėmė visus daiktus, išsivedė taip pat 4 avytes ir 2 kiaules. Šiuo marodieriavimo atveju pasipiktino visas kaimas ir reikalauja vadovybės apsaugos. Kutūzovo būryje labai daug marodieriavimo atvejų, todėl reikalinga šiuo klausimu imtis pačių griežčiausių priemonių.”

Pasakoja Dražno kaimo gyventoja Jekaterina Gintovt (Tarybų Sąjungos didvyrio žmona)

„Šešiasdešimtaisiais paskyrė mums naują viršininką. Ramus toks buvo. Gal kokią trečią dieną po jo paskyrimo įvyko toks pokalbis.
-Kur buvote per karą,- paklausiau aš jo.
-Fronte, taip pat partizanavau.
-O kur partizanavote?
-Starodorožno rajone, Dražno kaime…
Aš papasakojau, kad Dražno užmušė mano draugę, sudegino ir nužudė daug žmonių. Kai taip papasakojau, žiūriu, beregint pasidarė žmogui bloga.
-Einu į ligoninę,- pasakė. O po kelių dienų viršininkas pasimirė.

KITA NUOMONĖ Emanuelis Jofė: „Suklysti visiems pasitaiko”

Istorijos mokslų daktaras Emanuelis Jofė - pagrindinis Viktoro Chursiko knygos oponentas. 1943 m. balandžio 14-osios įvykius jis vertina kitaip. -Partizanai nekalti, jie vykdė įsakymus. Aš dirbau su dokumentais. Pagal turimus duomenis, Dražno buvo dislokuota didelė policijos įgula. Didžioji kaimo gyventojų dauguma buvo policajai. Žinoma, ir partizanų vadų negalima idealizuoti, yra ir jų kaltė. Aš asmeniškai kalbėjausi su daugeliu vadų, karas yra karas, jame visko pasitaiko. Juk ir įsakymus naikinti priešus duodavo Maskva. Į brigados vadą Ivanovą žiūriu dvejaip. Iš vienos pusės - jis sąžiningai vykdė įsakymus, bet klaidų daro juk visi.

Dubrovos kaimo sunaikinimas

Vera Sloboda, mokytoja, pasakoja, o kitos dvi Dubrovos gyventojos tik pritaria, rauda ir kartu klausosi, lyg pačios netikėdamos, kad pačios visa tai matė, išgyveno…
-Atvažiavo ir sako: traukitės į mišką, tuoj vokiečiai čia bus. O žmonės, žiema juk, šalčiai, kur jie į mišką eis, kitose šeimose ir vaikų mažų buvo. Nepaklausė kiti. Tai jie kitą dieną grįžo ir tuos, kurie nepasitraukė į mišką, net devynias šeimas - visus sušaudė.
-Palaukite, kas jie tokie buvo?
-Kaip tai kas, partizanai, mes juk pasakojame. Spec… kaip ten, būrys - taip jie vadinosi. Aštuoniasdešimt ar kiek ten žmonių, su visais vaikučiais, sušaudė. Jūs, sako, vokiečių laukiate, jūs ne tarybiniai žmonės.
-Palaukit, palaukit!- vis negalime suprasti nei patikėti,- tai ten ne vokiečiai, ne policajai buvo?
-Jų vadas, kaip jį… Kalaidžanas, juodas toks, akys baisios, vis šaukė: „Jūs - policajų išperos, jūs liaudies priešai, išdavikai!”

Mano knygos „Aš iš ugnies kaimo” bendraautorius Janka Brylis specialiai surado to Kalaidžano pėdsakus. Muziejuose, ir pagal publikacijas. Pasirodo, buvo jis iš Maskvos atsiųstas, todėl, kad 1942 metais „neužteko vadų”. Juo labiau, kad vietiniais nelabai pasitikėjo, iš NKVD - patikimesni. Vagramas Kalaidžanas, vyresnysis leitenantas, štai jis ir sušaudė Vitebsko krašte Dubrovo kaimą. Po to jį atšaukė į Maskvą. Pagal oficialią versiją - teisti. Bet partizanai buvo įsitikinę, kad pats pabėgo, nes jį jau vietiniai medžiojo. Bet kokiu atveju, jokios kaltės nepripažino, net atvirkščiai - įsižeisdavo, jei kas kaltindavo (jau po karo), apdovanojimų vis prašė.

SKAITYTOJŲ KOMENTARAI

Tai gryna teisybė, taip ir buvo. Visi Starodražno gyventojai žino šią istoriją, ją perduodavo iš lūpų į lūpas. Mano bobutė pasakojo, kad Starodražno rajone policajai elgėsi gana padoriai. Nieko neskriausdavo, ateidavo į namus ir prašydavo - tai vištelės, tai mėsos, paskutinio neatimdavo. Kalbėdavo, kad net mūsų merginas mergindavo ir jas saugodavo. Labai išauklėti jie buvo. Žvėriškumai prasidėjo kaip sykis tada, kai partizanai užpuolė. Sakė, užpuola, atima viską iki paskutinio siūlelio, prisigeria, bobas išdulkina, ir vėl dingsta miškuose. Tuo pačiu vieną vokiečių motociklą sudegina ir jau laiko save didvyriais.
- - -
Tokių istorijų galima labai daug papasakoti, tie „liaudies gynėjai” mano bobutės visą šeimą per karą iššaudė, už tai, kad broliai iki karo Lenkijos kariuomenėje tarnavo, jai pasisekė išsigelbėti, dieną iki sušaudymo ji buvo išvykusi į svečius pas gimines į kitą kaimą.
- - -
Man bobutė taip pat pasakojo, kad jie bijojo partizanų, jie galėjo paskutinį maisto kąsnį atimti ir iššaudyti visus. Užtai ji su dėkingumu prisimena vieną vokiečių kareivį, kuris išvakarėse prieš kaimo sudeginimą atėjo ir visus perspėjo. Tad žmonės spėjo pasislėpti miškuose.
- - -
Mano bobutė (Bychovo rajonas) taip pat kalbėjo, kad bijojo karo metu partizanų. Ateis naktį, atims per prievartą paskutines bulves ar šimtasiūlę, ačiū Dievui dar, jei neužmuša. Tai buvo bjaurūs laikai, ji pasakodavo - dieną bijojo vokiečių, naktį saviškių.
- - -
Mano bobutę sušaudė taip vadinamieji partizanai jos pačios namuose, matant vaikams, už tai, kad namie nebuvo valgio. Serija per krūtinę. Kulkų žymės iki šiol sienoje matosi, kas netiki, galiu nuvežti, parodyti, liudininkai gyvi, gali patvirtinti.
- - -
Mano tėvai karo metu partizanavo Mogiliovo srityje. Čiapajevo vardo būryje. Tėvas mirė nuo žaizdų, gautų mūšio prieš vokiečius metu. Mano mama, Dangaus jai karalystė, taip pat jau mirusi, daug ką yra papasakojusi. Pasakojo, kad atsiuntė jiems į būrį radistę, parašiutu desantavo, jauna buvo, graži. Būrio vadas norėjo su ja permiegoti, bet ji atsisakė! Tada tas vadas ją sušaudė, o Maskvai pranešė, kad žuvo mūšyje. Mano mama daug ko pasakojo, bet aš netikėjau. Sakydavau - ką Jūs čia pasakojat… Kaip dabar to gailiuosi!
- - -
Visko būdavo. Bobutė pasakojo, kad kartą kažką slėpė rūsyje, atsisuka, o ten vokietis bestovįs. Nieko jis jai nepasakė, nusisuko ir nuėjo. O vienas partizanų viršininkas reguliariai viską išknisdavo - dieduko galifė kelnių beieškodamas - labai jau norėjo su jomis pasipuikuoti kaime. O už girtą policijų, kuris buvo girtas iki sąmonės netekimo, ir dėl to draugų paliktas pas senelį troboje, senelio šeimos vos nesušaudė net dukart. Pirmą kartą partizanai, kurie girtą policajų rado, už kolaboravimą su okupantais. O po to vokiečiai, jau už tai, kad policajaus, kurio buvo atėję pasiimti, pas senelį neberado. Pirmą kartą juos išgelbėjo tai, jog bobutė vos ne po kulkomis palindo, senelį gindama. Antrą kartą - tai, kad vokiečiai rado negyvą policijų, kurį partizanai įmetė į įgulos teritoriją su rašteliu, kad nemėtytų saviškių kur papuola…
- - -
Mano mama karo metu buvo jauna mergina. Kartą vokietis, apgyvendintas jų name, pliaukštelėjo jai per užpakalį, ir mama trenkė jam antausį. Vokietis čiupo už pistoleto, bet kitas vokietis, vyresnis, jį sudraudė. Kai prasidėjo karas, tėvas, ką tik baigęs mokyklą, buvo vokiečių per prievartą paimtas į policajus. Bet kai vaikinus kažkur vežė, juos išvadavo partizanai. Ir tėvas nuo tada kariavo partizanų daliniuose, o po išvadavimo - armijoje. Vadinasi, partizanu ar policajumi galėjai tapti visai atsitiktinai. Niekada nieko blogo tėvas apie partizanus nepasakojo. Turbūt, daug kas priklausė nuo konkrečių vadų. karas - sudėtingas metas.
- - -
Mano mama buvo partizanė, ir aš didžiuojuosi tuo. Ji tik gyvenimo pabaigoje nustojo atsibusti nuo košmarų apie karą. Ką, šita diskusija organizuota dėl to, kad įrodyti, jog mūsų šalį užpuolė ne vokiečiai, o partizanai?
- - -
Mano jau amžiną atilsį bobutė pasakojo, kad karo metu mūsų kaime vokiečių įgula stovėjo. Ji tada turėjo dvi mergaites, kurios vėliau mirė nuo bado, bet tai buvo jau vėliau, kai Raudonoji armija juos išvadavo. Tai štai. Vokiečiai dažnokai ateidavo - šviežių kiaušinių. Kartą užeina į trobą pora vokiečių ir sako bobutei: „Motin, kiaušiniai!” Ir pamatė jie dvi mergaites ant krosnies, kramtančias bulvių lupenas. Kiaušinių jie taip ir negavo, bet greitai grįžo su duona ir cukrumi. Bobutė dar pasakojo, kad vokiečiai pas juos nesielgė žvėriškai, o štai partizanai apsilankydavo naktimis ir iššluodavo viską iki paskutinės kruopelės. Ir visai nesvarbu, kad pilna mažų vaikučių. Pabandyk tik neduoti.
- - -
Kuo toliau į mišką, tuo storesni partizanai. Neveltui, ko gero, tokia patarlė atsirado.
- - -
Mano bobutė pasakojo, jų kaimas buvo šalia kelio. Pravažiuojantys jau karo pabaigoje pro šalį partizanai ar raudonarmiečiai (ji nežino) šaudė į daržuose dirbančius žmones šiaip, be jokios priežasties. Jos vyriausioji duktė taip žuvo. Sėdėjo šalia lango ir mezgė, ir kulka paklydėlė pataikė tiesiai į galvą. Tai buvo jau 1945 metais.

Rodyk draugams