BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jonas Ohman. Apie pandas ir pilietinį pasipriešinimą

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Jonas Ohman

Apie pandas ir pilietinį pasipriešinimą

Per pastaruosius du metus teko smarkiai įsigilinti į pilietinio pasipriešinimo sąvoką. Tai vyko ir vyksta karo Ukrainoje kontekste. Kartu su draugais, pažįstamais ir nevisai pažįstamais nusprendėme nelikti abejingi Ukrainai ir teikti paramą jos ginkluotosioms pajėgoms, ginančioms šalį nuo Rusijos inicijuojamos agresijos Donbase.
Apie šitą laikotarpį galima kalbėti ilgai ir kartais gan dramatiškai. Tačiau šiandien norėčiau pakalbėti apie keletą per šį laikotarpį įgytų žinių ir kaip jas pritaikyti Lietuvos kontekstui.
Taip pat pridėsiu keletą pastabų iš savo patirties Švedijos gynybos sistemoje, kur savo laiku buvo itin rimtai pasiruošta visapusiškai gynybai.
Galima užsiminti ir apie pilietinio pasipriešinimo supratimą ir patirtį Lietuvos kontekste, kuri ne taip jau menka.
Kadangi vis dėlto tema sudėtinga, su manimi čia yra vienas patarėjas ir kolega, mūsų talismanas, „frontininkas”, meškiukas. Jis yra buvęs Ukrainoje: ir fronte, ir pasitarimuose su aukštais pareigūnais, mylimas ir gerbiamas Ukrainos karių, netgi jų apdovanotas už meškiukišką drąsą fronto linijoje. Tenka taip pat apie save pasakyti, kad Ukrainoje esu gavęs slapyvardį „Panda”.
Pilietinis pasipriešinimas - be galo plati tema. Pristatysiu tik kelis šios svarbios temos štrichus, kurie, mano manymu, svarbūs ir reikalingi. Tikiuosi, kad šitie pamąstymai padės konstruktyviai pagalvoti apie reikalingus veiksmus, gerinant ir didinant pilietinį pasipriešinimą ir atitinkamai Lietuvos atsparumą konflikto ar konflikto grėsmės atveju.
Leidžiuosi į „prieblandos zoną”, taip sakant, šiek tiek arčiau minties, kad konfliktas yra galimas, kad galbūt teks gintis, ar bent rimtai būti pasiruošusiam tokiam scenarijui.
Pilietinis pasipriešinimas priklauso kaip nuo išankstinio pasiruošimo, taip ir nuo sugebėjimo improvizuoti. Ukrainoje pasiruošimas šiam pasipriešinimui vyko Maidano metu, kai piliečiai, kurie iki to dažnai net nebuvo pažįstami, susitiko ir suprato, kad turi bendrą tikslą. Kai prasidėjo karo veiksmai, net nebuvo kalbos, ar piliečiai privalo padėti. Galima teigti, kad be Maidano Putinas galbūt nebūtų pradėjęs konflikto Kryme ir Donbase. Kita vertus, be Maidano Ukraina nebūtų sugebėjusi atsilaikyti. Lietuvos atveju yra kritiškai svarbu, kiek įmanoma, jau iki galimo konflikto užtikrinti piliečių nusistatymą aktyviai padėti ir prisidėti. Čia, be abejo, valdžios struktūros turi sudaryti tam tikras sąlygas, tačiau visiškai tam pasiruošti gali tik patys piliečiai, bendraudami tarpusavyje, tarkime, pagal bendrus interesus, gyvenamąją vietą ar darbovietę. Žmogus, visų pirma, nekovoja už „visą Lietuvą”, o už savo „mini-Lietuvą”, kas tai bebūtų - socialinė grupė, vietovė ar net atskiras žmogus. Visi turime tam tikrą savo „veikimo lygį”, kur mes gerai galime atlikti veiksmus, ir, reikalui esant, improvizuoti. Tas ir įvyko Ukrainoje, kur žmonės greitai surado „savo” lygį ir pradėjo veikti.
„Laisvės” ir „Nepriklausomybės” idėjos neturi ir negali būti nuvertinamos. Tikros, stabilios, ne „lozunginės” vertybės, yra neatsiejama pilietinio pasipriešinimo dalis. Kiekvienas turi paklausti savęs - “Kodėl tai darau, rizikuodamas savo padėtimi, turtu ir net gyvybe?” Atsakymas turi būti, pilietis turi sugebėti atsakyti ir sau ir aplinkiniams. Čia svarbus formalus ir neformalus švietimas. Tačiau nereikia manyti, kad toks suvokimas atsiras teorinių paskaitų metu. Tai - itin subtili sąveika, tarp įvairių pilietinės tapatybės sluoksnių, nuo istorijos iki pat pop-kultūros.
Tuo pačiu pilietinis pasipriešinimas yra itin priklausomas nuo žmogiškų ryšių. Konflikto akivaizdoje žmogus greitai išsiduos - ar jis patikimas, ar jis sugeba, ar galima juo pasikliauti. Tokiu momentu itin svarbus tampa žmogaus charakteris ir jo tapatybės suvokimas. Ypač norėčiau pabrėžti neformalaus lyderio statuso svarbą. Nieko nėra stipresnio, jei žmogus sugeba būti formaliu ir neformaliu lyderiu vienu metu. Pavyzdžiui, konflikto atveju mero pareigos yra potencialiai auksinės. Tuo pačiu reikia skatinti lyderystės ir vadovavimo pozityvumo supratimą, kas ne visada yra daroma Lietuvoje, ar bent nepakankamai (pavyzdžiui, ugdant jaunimą).
Itin svarbu sukurti ir palaikyti kuo geresnius santykius tarp krašto apsaugos struktūrų (visų pirma kariuomenės) ir piliečių. Šita sąsaja, dažniausiai visiškai be formalios valdžios dalyvavimo, buvo lemiama Ukrainos karo pradžioje. Reikalui esant, 2014-2015 m. žiemą mikliai gaudavau net brigados vado telefoną, kad būtų galima greitai ir efektyviai nustatyti, kokia pagalba reikalinga. Konflikto grėsmės akivaizdoje eilinio piliečio supratimu kariuomenė daug kur psichologiškai „perima” valdžios vaidmenį. Čia reikia pabrėžti kariuomenės ir netgi pavienių karių užduotį dar taikos metu dirbti šia linkme. Lygiagrečiai, savaime suprantama, krašto apsaugos įvaizdis yra itin svarbus dalykas. Tačiau, svarbiausia - santykiai su daliniais, tarkime su kuopa arba batalionu. Pilietis ne tik gali lengviau rasti motyvaciją remti, bet taip pat per aktyvų santykį su daliniu geriau suvokti konflikto ypatumus ir pokyčius.
Itin svarbu yra ruošti ir pritaikyti įstatyminę bazę konfliktui. Pavyzdžiui, supaprastinti kariuomenės ir kovojančių vienetų rėmimo galimybes. Taip pat apibrėžti „savanorio” sąvoką, įskaitant ne vien ginklu kovojančius, o taip pat įvairių lygių rėmėjus. Bet kuriuo atveju, konflikto atveju, kuomet įstatymiškai „pilkų zonų” vis tiek bus nemažai, reikia stengtis sudaryti sąlygas pritaikyti ir, reikalui esant, pakeisti esamą įstatyminę bazę. Neaiškūs ar padriki įstatymai labai demoralizuoja, galimai atveria kelią savivalei ir mažina piliečio norą prisidėti.
Vienas svarbiausių organizuoto pilietinio pasipriešinimo lygių yra savivaldybė, ar kartais net seniūnija. Tai ta vieta, su kuria pilietis tiesiogiai asocijuojasi, kur jis kreipsis pagalbos ir per kurią galima organizuoti bendrus veiksmus. Ten ir reikia dėti pastangas taikos metu, kad tiek darbuotojai, tiek piliečiai suvoktų savivaldybės vaidmenį, ką gali, ką privalo ir ko negali. Konflikto metu visos žinybos patirs, kad iš jų reikalaujama daug neįvykdomų dalykų, kas gali demoralizuoti ir kurti sąmyšį. Kita vertus, jei savivaldybė rodo, kad gali vykdyti savo pareigas ir aiškiai leidžia suprasti piliečiams, ko galima iš jos tikėtis, jos autoritetas ne tik liks, bet ir augs. Vietinės valdžios autoritetas, formalus ir neformalus, yra vienas svarbiausių bet kokio pilietinio pasipriešinimo ramsčių. Tuo labiau jei prasidėtų susirėmimai. Ukrainos patirtis aiškiai rodo, kad ginkluoti susirėmimai Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, tikėtina, vyktų miestuose, miesteliuose ar priemiesčiuose. Gyventojų suvokimas apie savo pilietines pareigas, taip pat, apie savivaldybės funkcijas tiesioginio konflikto akivaizdoje yra be galo svarbus.
Sugebėjimai išgyventi ir išlikti gana sudėtingomis sąlygomis yra esminis momentas. Konflikto akivaizdoje mūsų gyvenimo stilius greitai ir nenumaldomai pasikeistų, atsirastų sudėtingi poreikiai, apie kuriuos mes beveik nemąstome taikos metu, pvz.: šildymas kitokiais būdais, maisto aprūpinimas, galima apsauga nuo karinių veiksmų. Čia vėl vietinė valdžia turi itin svarbų vaidmenį, bet kiekvienas gyventojas taip pat privalo turėti bent elementarias žinias, kaip ir ką daryti. Reikia kuo geriau sugebėti savarankiškai arba kartu su kitais rasti sprendimus. Tam neįmanoma pilnai pasiruošti, bet bent kažkiek galima. Labai svarbu yra kaimynų solidarumas.
Kaip veikti okupacijos sąlygomis, tai atskira tema ir labai sudėtingas reikalas. Apie tai trumpai. Mano nuomone, kiekvienas pilietis turi būti paruoštas ir pasiruošęs kenkti okupantui. Kaip tai daryti, tiesiogiai ar netiesiogiai, morališkai ar fiziškai, remiant ar neremiant ginkluotą pasipriešinimą - per daug plati tema šiam pristatymui. Tačiau okupantas yra okupantas, ir tiek jis, tiek žmonės, gyvenantys okupuotoje teritorijoje, turi būti „priminėti”, kad vyksta okupacija. Žinau, kad čia istoriškai skaudi tema, bet reikia kalbėti apie kolaborantus. Kaip pavyzdys - galima iš anksto nustatyti, kad Lietuvos piliečiai, kurie sutinka kolaboruoti tam tikrame lygmenyje - tarkime, okupacinės valdžios organuose - už tai atsakys pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Buitiniame lygmenyje kai kuriais klausimais su okupanto valdžia bendradarbiavimas neišvengiamas, tačiau aukščiausios valdžios lygyje - tai itin kenksminga ir diskredituoja šalies nepriklausomybės siekius.
Yra vienas žodis, kuris svarbesnis negu bet kuris kitas pilietinio pasipriešinimo kontekste. Tai - pasitikėjimas. Visų pirma savimi, visų antra savo bendražygiais, visų trečia valdžia, visų ketvirta - idėja. Agresorius darys viską, kad sugriautų piliečio pasitikėjimą visuose lygiuose, tiek taikos, tiek prieblandos, tiek konflikto metu. Čia, drįstu teigti, yra nemenka bėda dabartinėje Lietuvoje. Pasitikėjimo yra, bet jis galėtų būti tvirtesnis ir ryškesnis, dar plačiau paplitęs tarp įvairių visuomenės lygių. Čia galiu užsiminti apie vieną rimtą bėdą konflikto atveju - visuomenės socialinė ir ekonominė atskirtis. Lyginant, pavyzdžiui, su Ukraina, ne viskas taip jau blogai, bet problema yra. Tikiuosi, pvz., kad, įrodžius kaltę, galų gale pradės sodinti Lietuvos politinius veikėjus už kyšininkavimą. Tai ne tik ekonominis reikalas, bet ir netiesiogiai saugumo, nes Lietuvos piliečiai turi matyti, kad ir valdžios žmonės yra teisiškai atsakingi. Apskritai galiu pasakyti, kad pilietinio pasipriešinimo gairės labai didele dalimi priklauso būtent nuo socialinės lygybės ir nuo efektyvaus darbo tokiais klausimais, žinoma, ir taikos metu.
Lietuva 1990-1991 m. turėjo vieną itin galingą pilietinio pasipriešinimo įrankį, be kurio vargu ar būtų pavykę pakeisti istoriją. Tuometinė valdžia ir pilietinė visuomenė buvo vieningi, norėjo to paties ir dėl to stengėsi. Prieš formaliai ir neformaliai vieningą šalį joks agresorius nesugebės veikti. Tai pagrindinio pilietinio pasipriešinimo paslaptis - per savo pilietišką veikimą atskleisti valstybingumą. Pilietinis pasipriešinimas yra ne valstybės struktūra, bet savanoriškas valstybės gynėjas.
Na, pabaigai dar apie pandas. Kaip bebūtų sudėtinga ir beviltiška, konflikte matau ir kelias auksines galimybes atskleisti savo unikalumą ir kitoniškumą. Maža Lietuvytė šiuo metu, sakyčiau, šauniai veikia Ukrainos kontekste. Rodo sugebėjimą suprasti ir adekvačiai veikti, tiek iš valdžios pusės, tiek iš pilietinės visuomenės. Supranta Rusiją, kadangi su ja teko turėti reikalų, ji nedidelė, bet veiksminga. Galima sakyti, mažas kontr-meškiukas, kurio taip lengvai nepaimsi.

Rodyk draugams

Virginijus Steponavičius. Suvalkų koridorius, realijos ir perspektyvos

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Virginijus Steponavičius, atsargos karininkas

Suvalkų koridorius, realijos ir perspektyvos


Demokratijos vėjai

Taip jau susiklostė, kad paskutinį šimtmetį trijų Baltijos šalių regione dominavo Rusija. Nukritus geležinei uždangai, papūtus demokratijos vėjui iš Vakarų atrodė, kad šiame regione karinio konflikto grėsmė neįmanoma. Šalys pradėjo mažinti išlaidas gynybai, reformuoti karinius pajėgumus, atvėrė sienas laisvam žmonių judėjimui. Taip besivystanti situacija vis labiau silpnino Rusijos įtaką buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje bei pačioje Rusijoje. Europoje įsivyravo tikėjimas liberalizmo idėjomis.

Įvykiai Ukrainoje

Į Ukrainą taip pat atėjo permainų metas. Ukrainiečiai pradėjo keisti šalies vystymosi kryptį, orientuotą į vakarus, bei planavo siekti NATO narystės. Taip besivystant geopolitinei situacijai ir Rusijai prarandant įtaką rusų vadinamoje broliškoje Ukrainoje, Rusija ėmėsi kraštutinių veiksmų panaudojant karinę jėgą.

Naudodama hibridinio bei informacinio karo elementus, aneksavo Krymą ir organizavo separatistinį pasipriešinimą Donecko ir Luhansko srityse, inscenizuojant pilietinį karą. Propagandos priemonėmis buvo bandoma įtikinti, kad tai - vidinis konfliktas, kuris turi būti tik tos valstybės reikalas ir, jei Vakarai kišis, Rusija pasiruošusi apginti jos tautiečius, gyvenančius tame regione. Karo nėra, kraujas liejasi, situacija šalyje destabilizuota, kariuomenė atiduoda dalinius be kovos „žaliesiems žmogeliukams”. Tokių įvykių eiga Ukrainoje parodė, kad nei NATO, nei Europa nebuvo pasiruošę valstybės vadovaujamam hibridiniam karui, dėl to buvo sudėtinga rasti tinkamus sprendimus šioje situacijoje.

Kodėl susitarimas Baltarusijoje?

Tokie Rusijos veiksmai Ukrainoje netikėti buvo ne tik Vakarams, bet net ir artimiausiems Rusijos sąjungininkams. Prasidėjus veiksmams Ukrainoje, net ir Baltarusijos prezidentas, deklaruojantis šiltus santykius su Rusija, suabejojo šių santykių patikimumu ir ėmėsi tarpininko vaidmens tarp Vakarų ir Rytų, taip minimaliai užsitikrindamas Vakarų paramą tam atvejui, jei santykiai su Rusija pablogėtų.

Šiandien drąsiai galima teigti, kad tik Jelcino Rusija buvo ta Rusija, kuri bandė pasukti demokratijos keliu. Vėliau visgi situacija keitėsi ir idėjos atkurti Rusijos įtakos sferas Sovietų Sąjungos politinėje erdvėje tik stiprėjo.

Kodėl hibridinis scenarijus?

Mano matymu, Ukrainoje buvo vykdomi veiksmai, atsižvelgiant į išmoktas pamokas Gruzijoje, kai buvo pralaimėta propagandos kampanija ir reguliarios kariuomenės vienetai negalėjo veikti efektyviai dėl tarptautinio spaudimo. Ukrainos konflikto atveju konvencinio karo priemonės išdėstytos pasienyje su Ukraina daugiau buvo orientuotos į atgrasymą priešintis ir naudojamos psichologiniam spaudimui palaikyti. Pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į nekonvencinį karą. Pirmosiomis konflikto dienomis gana sėkmingai pavyko priversti ukrainiečių dalinių vadus pasiduoti nesipriešinant. Šiam tikslui pasiekti buvo naudojamos visos įmanomos psichologinio spaudimo priemonės, tarp jų ir šantažas.

Hibridinio karo prielaidos

Pavykus užimti Krymą ir toliau palankiai besivystant situacijai, Rusija nesustojo, buvo panaudotos diversinės grupuotės, infiltruoti spec. pajėgų kariai tarp vietinių gyventojų, kurie organizavo pasipriešinimą legaliai valdžiai ir iniciavo atskirų „respublikų” sukūrimą Donecko ir Luhansko srityse. Tai buvo akivaizdu pagal tai, kad „traktorininkai ir šachtininkai” profesionaliai organizuodavo pasalas prieš reguliarius Ukrainos kovinius vienetus ir juos neutralizuodavo pvz. „Debalcevės katilas”.

Viena pagrindinių hibridinio karo prielaidų - tai užsitikrinti dalies vietinių gyventojų palaikymą, o šiam tikslui pasiekti yra naudojamos informacinės, propagandos priemonės. Finansuojami abejotinos reputacijos politikai ir organizacijos, kompromituojami lyderiai ir valdžios institucijos. Siekiama sugriauti pasitikėjimą esama santvarka. Tai yra tik pasiruošimo elementai, po kurių, susiklosčius atitinkamoms sąlygoms, būtų galima tikėtis sėkmės hibridinio ar konvencinio karo metu.

Koks tas Suvalkų koridorius

NATO generolai tik po Ukrainos konflikto išmoktų pamokų analizės, atvirai prabilo apie Suvalkų koridorių, kaip apie silpniausią gynybos elementą. Pasižiūrėkime į situaciją Vilniaus krašte: ar ne visos hibridinio karo prielaidos čia yra sukurtos? Rusiškų programų retransliavimas užtikrinamas praktiškai visoje Lietuvoje, Vilniaus krašto pasienio rajonų politikai nesirūpina socialinių projektų įgyvendinimu. Žmonės gyvena prie neišvystytos infrastruktūros. Užusienis - Vilniaus miestas, o ne rajonas, nėra vandentiekio, kanalizacijos, keliai netvarkyti jau dešimtis metų. Atitinkamų politikų eskaluojamos problemos sukoncentruotos į nacionalinių santykių bloginimą, pagrindiniai argumentai: „nieko lietuviai neduoda, nedavė ir neduos”. Ir daug kitų pavyzdžių galėčiau įvardinti, kurie leidžia numatyti planuojamas intervencijos kryptis.

Tikėtinas scenarijus

Atsižvelgiant į geopolitinę Kaliningrado situaciją, didžiausią nepatogumą jiems kelia Lenkija, kuri turi pakankamai pajėgumų neutralizuoti Kaliningrade dislokuotas pajėgas, nes ruožas tarp Lietuvos ir Lenkijos neleidžia užtikrinti efektyvaus Kaliningrade dislokuotų karinių dalinių aprūpinimo ir palaikymo.

Papildomas NATO pajėgų dislokavimas Lietuvoje iškelia papildomą užduotį įklampinti jas ir apriboti jų veiksmų laisvę.

Branduolinio ginklo panaudojimas būtų atgrasymo priemonė NATO valstybėms imtis aktyvių priemonių, reaguojant į konfliktą. Spec. pajėgų užduotis būtų sukelti neramumus Vilniuje ir Vilniaus krašte siekiant pakeisti vietinę valdžią, taip destabilizuojant situaciją šalyje.

Atsiradus atitinkamoms sąlygoms, susidarytų galimybė Kaliningrade dislokuotų pajėgumų pastiprinimui ir aprūpinimui sudaryti koridorių Lyda-Alytus-Kybartai. Nors pagal išvystytą infrastruktūrą išlieka tikimybė ir Vilnius-Marijampolė-Kybartai.

Pagrindinės kryptys

Būtinos sąlygos tikėtinam priešininko scenarijui

• Baltarusiją išlaikyti kaip sąjungininkę;
• Bloginti santykius tarp Vilniaus su Varšuvos;
• Euroatlantinėje erdvėje remti partijas ar lyderius, kurie komplikuotų
sprendimų priėmimo procesą;
• Vilniaus krašte ir Vilniuje kurstyti nesantaiką tarp vietinių gyventojų,
propaguoti sovietinę gyvenimo santvarką.

Pasiekti priešininko tikslai

• Užtikrintas Kaliningrade dislokuotų pajėgų aprūpinimas;
• Nuo Europos atskirtos Baltijos valstybės;
• Na ir, žinoma, lyderystės demonstravimas Rytų Europos regione.

Rodyk draugams

Egidijus Papečkys. Krašto gynyba ir saugumas - tai mes visi

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Egidijus Papečkys,
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatas į krašto apsaugos ministrus

KRAŠTO GYNYBA IR SAUGUMAS - TAI MES VISI
(Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio programa krašto apsaugos sistemai)

MŪSŲ VIZIJA
Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis turi saugios šalies viziją: „Lietuva - tai valstybė, užtikrinanti savo piliečių saugumą, įgyvendinanti konstitucinę teisę ir pareigą piliečiui ginti savo valstybę”.
Karo prievolė
Išsaugosime privalomąją karo tarnybą tol, kol tai bus būtina šalies saugumui. Sieksime, kad tarnyba kariuomenėje būtų ne prievolė, o galimybė.
Aktyvus rezervas
Aktyviame rezerve kiekvienas turi žinoti savo vietą pašaukus, turi būti aprūpintas ir apginkluotas. Rezervas turi ne tiesiog „būti”, o tapti tvirta baze, užtikrinančia, kad reikalui esant Lietuvos kariuomenė greitai pasieks reikiamus pajėgumus.
Ginkluotų valstybės tarnybų integracija
LR Krašto apsaugos ministerijos, Policijos departamento, Valstybės sienos apsaugos, Viešojo saugumo ir kitų tarnybų integravimas į gynybos sistemą mums yra vienas iš svarbiausių prioritetų.
Pareigingas krašto apsaugos finansavimas
Laikysimės prisiimto įsipareigojimo padidinti krašto apsaugos sistemos finansavimą iki bent 2 proc. nuo šalies BVP. Saugumo vardan esame pasirengę svarstyti tolimesnį finansavimo didinimą.
Ginkluotės ir karinės technikos įsigijimai
Ginkluotės ir technikos įsigijimai dar ilgai išliks prioritetine kryptimi. Gynybiniai įsigijimai bus skaidrūs - piliečiai turi žinoti, kam ir kodėl leidžiami jų mokesčiai. Pažadame, kad šalies gynybai skirtos lėšos nebus išdalintos siauroms interesų grupėms.
NATO pajėgos Lietuvoje
Sieksime, kad būtų išlaikomas NATO pajėgų buvimas Lietuvoje. Stiprinsime partnerystę su NATO šalių, o visų pirma su JAV ir Baltijos regiono sąjungininkais, vėliau galbūt įtraukiant ir daugiau valstybių. Apie tai aktyviai diskutuosime, siūlysime ir argumentuosime.
Priimančios šalies infrastruktūra
Užtikrinsime, kad prireikus į Lietuvą galėtų atvykti tiek pajėgų, kiek jų reikės piliečių saugumui. Stiprinsime infrastruktūrą, teiksime logistinį bei materialinį palaikymą ir paramą.
Tarptautinės operacijos ir misijos
Tarptautinėse operacijose ir misijose įnešime savo indėlį į pasaulio saugumą, palaikysime sąjungininkus, o mūsų pajėgos įgaus patyrimą veikti kartu ypatingomis sąlygomis.
Partnerystė su kitomis valstybėmis
Galime svariai prisidėti bendradarbiaudami su Ukrainos, Gruzijos ar Moldovos ginkluotosiomis pajėgomis, perduodami savo sukauptą patirtį ir padėdami priartėti prie NATO standartų
Ginkluoti piliečiai
Kiekvienas pilietis turi teisę ginklu priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
Pilietinis pasipriešinimas
Pasipriešinimas gali vykti visur: gatvėje, socialiniuose tinkluose, o ginklu tampa valia, žodis, kompiuteris. Pilietinis pasipriešinimas ne vien svarbi atgrasymo priemonė, tai yra tiesioginė parama Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms.
Žvalgyba ir kontržvalgyba
Didinsime galimybes laiku identifikuoti padidėjusias, galinčias kilti ir jau iškilusias naujas grėsmes. Aktyvinsime bendradarbiavimą su NATO ir kitų šalių partneriais
Informaciniai karai
Kursime sistemą, leidžiančią neutralizuoti priešišką poveikį, bendradarbiaujant su žiniasklaida ir pilietiška visuomene. Identifikuosime grėsmes, KAS sritis ir visuomenės grupes, kurias tikslingai siekiama paveikti priešiška propaganda.
Kibernetinės atakos
Stiprinsime kibernetinį saugumą. Diegsime priemones, reikalingas iš anksto reaguoti į kibernetines atakas ir užtikrinti svarbių struktūrinių objektų informacijos apsaugą.
Krizės ir terorizmas
Nors ne karinio pobūdžio krizės ir terorizmas nėra tiesiogiai LR Krašto apsaugos ministerijos kompetencijoje, dėl savo mastų ir pasekmių gali pareikalauti visų valstybės institucijų indėlio.

Rodyk draugams

Eugenijus Vosylius. Lietuvos gynybinio potencialo perspektyvos

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Eugenijus Vosylius, atsargos pulkininkas

LIETUVOS GYNYBINIO POTENCIALO PERSPEKTYVOS

Jau po Rusijos agresijos Gruzijoje, dar prieš karo veiksmus Ukrainoje, visuomenėje buvo labai populiarus naratyvas: o kas gi mus puls? Taip buvo klausiama, kai kalba pasisukdavo apie kariuomenės stiprinimą, lėšų didinimą gynybai ir t.t. Agresyvūs Rusijos veiksmai didžiąją visuomenės dalį privertė naujai pažvelgti į situaciją ir permąstyti savo vertinimus. Tačiau dabar sakoma jau kitaip: rusai mus per valandą „pervažiuos”, juk šitokia galybė, ką mes padarysime ir t.t.
Nesiimsiu spekuliuoti, gali Lietuva apsiginti ar negali. Kalbėsiu apie mūsų gynybinį potencialą: kas jį sudaro, ko jam trūksta ir ko norėtųsi, kad būtų.
Kas gi yra potencialas? Tai pajėgumo laipsnis - arba, kitaip tariant, asmens, visuomenės ar valstybės galimybės tam tikroje srityje. Karyboje galimybės yra siejamos su pajėgumais. O pajėgumas yra suprantamas kaip suma įvairių faktorių: tai personalas, jo motyvacija, įgūdžiai, patirtis, ginkluotės ugnies galia ir technikos modernumas, padalinių manevringumas, apsisaugojimo galimybės, vadovavimo ir valdymo sugebėjimai ir t.t.
Reikalingas pajėgumų dydis paprastai nustatomas pagal sutinkamos arba galimos priešpriešos dydį. Analizuojama geopolitinė aplinka, priešininko pajėgumai, įvertinama, kokios pagalbos mes galime tikėtis iš sąjungininkų. Be jokios abejonės, pirmiausia turime žinoti, kokia situacija yra mūsų valstybėje.

Lietuvoje dalis žmonių vis dar įsivaizduoja, jog už nacionalinį saugumą ir krašto gynybą atsakinga tik Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė. Kariuomenė yra labai svarbi, tačiau ji - tik viena sudėtinio gynybinio potencialo dalis. Vienas žymiausių karo teoretikų, Prūsijos kariuomenės generolas Carl Gottlieb von Clausewitz savo nemirtingame veikale „Vom Kriege” („Kare”) valstybės gynybinį potencialą yra pavaizdavęs kaip trikampį, kurio kampuose yra: 1) Valdžios institucijos, 2) Piliečiai ir 3) Kariuomenė arba ginkluotosios pajėgos. Visi šie trys elementai sudaro valstybės gynybinio potencialo architektūrą. Nesant bent vieno iš šių trijų elementų, valstybė neturi šansų apsiginti. Clausewitz’as pabrėžė, kad visų šių trijų elementų sinergija ir sąveikavimas yra būtinas.

Transformuokime Clausewitz’o trikampį į XXI amžiaus realijas. Gynybinį valstybės potencialą sudaro politinis strateginis, pilietinis ir karinis potencialai. Panagrinėkime kiekvieną iš jų.

Taigi, politinis strateginis potencialas. Būdamas karo akademijos vadovu,dalyvavau Lietuvos universitetų rektorių konferencijose. Kažkurios konferencijos metu vienas iš rektorių retoriškai yra pasakęs: „Šitiek išleidžiame vadybininkų, o su vadyba Lietuvoje yra taip prastai”. Manau, jog jis turėjo galvoje ne paprastą vadybą, bet lyderystę. Kariuomenėje tai yra aiškinama kaip “follow me” t. y. „sekite paskui mane”. Tai yra suprantama kaip asmeninė vadovaujančio asmens atsakomybė, asmeninis pavyzdys, žodžių ir veiksmų loginis nuoseklumas, pajėgų konsolidavimas .
Manau, jog kalbant apie strateginę politinę lyderystę, karinės lyderystės samprata turėtų būti priimtina.
Sprendžiant valstybinės reikšmės klausimus, o ypač susijusius su nacionaliniu saugumu, yra būtina aiški vizija, politinių jėgų konsolidacija ir veiksmų nuoseklumas. Didžioji visuomenės dalis tikrai nenagrinėja nacionalinio saugumo įstatymų, nesigilina į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos ar kitus įstatymus. Paprastumas iš aiškumas visuomenei geriau suprantami, negu politiniai išvedžiojimai. Todėl strateginiai lyderiai turi labai aiškiai iškomunikuoti paprastą, bet svarbią žinią: MES GINSIMĖS, KAD IR KAS MUS UŽPULTŲ. Ši paprasta žinia visuomenei paaiškintų, dėl ko didinamas biudžetas, perkamos kovinės pėstininkų mašinos „Boxer”, artilerija, atstatyta šauktinių kariuomenė, kam reikalingas rezervas… Jungtinėje Karalystėje 1940 metais buvo daug spekuliacijų, kolaboravimo su Vokietija siūlymų, kol W. Churchill neištarė savo garsiosios frazės parlamente: „ir aš esu įsitikinęs, kad visi jūs pakilsite ir nutempsite mane iš šitos vietos, jeigu aš bent akimirką galvosiu apie derybas arba pasidavimą. Jeigu šiai ilgai mūsų salos istorijai galiausiai lemta pasibaigti, tai tegul ji pasibaigia tada, kai visi mes gulėsime ant žemės paspringę savo krauju.” Po šios frazės visa Britanija žinojo, kad jie kovos, kas bebūtų. Lyderio parodytas ryžtas turi stiprų poveikį žmonėms.
Strateginė komunikacija yra viena iš strateginio politinio potencialo sudedamųjų dalių. Ji yra girdima visuomenės, girdima mūsų partnerių, girdima ir priešininkų. Bet koks mėtymasis ar viešai demonstruojamas ginčas nacionalinio saugumo klausimais tarp vadovaujančių asmenų yra matomas ir daro žalą ne tik valstybės prestižui, bet ir stumia visuomenę į nesuvokimą bei pasimetimą, diskredituoja mus užsienio partnerių akyse. Todėl čia negali būti dviprasmybių ir interpretacijų. Jeigu NATO organizacija rekomenduoja 2% skirti gynybai tai reiškia, kad tai būtina, nes „dviratis yra seniai išrastas” ir yra paskaičiuota kiek reikalinga, kad išlaikyti ne butaforinį, bet pajėgų karinį potencialą.
Deja, Lietuvoje pavyzdžių apie prastą komunikaciją ar neapgalvotus ar neparuoštus pareiškimus galima pririnkti pakankamai. Tačiau reikia pasidžiaugti , jog vis daugiau atsiranda teigiamos komunikacijos pavyzdžių. Manau, jog matomų ir žinomų Lietuvoje žmonių įstojimas į Šaulių sąjungą yra puikus strateginės komunikacijos pavyzdys.
Veiksmų koordinacija
Lietuvių patarlė sako, jog roges reikia ruošti vasarą. Perfrazuokime. Gintis reikia ruoštis taikos metu.
Visiškai nedovanotina, kad nuo 2012 metų „kabo” Krizių valdymo įstatymas, nėra sukurtas Krizių valdymo centras. Nereikia turėti iliuzijų, kad krizės ar karinio konflikto metu pavyks tai padaryti. Tai privalu atlikti taikos metu, organizuoti pratybas, kad įvairios institucijos nebūtų pasimetusios ir žinotų savo funkcijas. Pavyzdžių aplinkui yra. Mokykimės iš lenkų ar suomių, kurie dar 2010 metais sukūrė Saugumo strategiją visuomenei, kurioje yra apibrėžta institucijų, apskričių, savivaldybių atsakomybė. Suomijoje yra periodiškai vykdomos tarpinstitucinės pratybos.
Strateginė partnerystė
Strateginė partnerystė - tai labai svarbi strateginio potencialo dalis.


NATO ir JAV (lygiai kaip ir Rusija) Lietuvos neišskiria, bet mato Lietuvą, Latviją, Estiją kaip vieningą regioną. Pažvelkime ir mes, kokia partnerystė svarbiausia ir ko reikėtų, kad ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos saugumas stiprėtų. Ideali situacija būtų, jeigu Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis, o Baltarusija būtų ne autoritarinė valstybė, stipriai priklausanti nuo Rusijos, o bent jau neutrali. Deja, kol kas taip nėra, nors tam tikrų pozityvių indikacijų galima įžvelgti.
Su Latvija ir Estija yra bendradarbiaujama daugybėje karinio saugumo sričių, vykdoma daug bendrų projektų. Šiuo metu yra stengiamasi sinchronizuoti gynybos planus, tačiau svarbiausia yra susitarti ir vykdyti bendrą gynybą, esant agresijai iš Rusijos pusės.
Lenkijos kariuomenės dydis - 120 tūkstančių karių (iš jų 100 tūkstančių profesionalų ir 20 tūkstančių - nacionalinė gvardija). Lenkija yra viena pagrindinių strateginių partnerių, su kuria karinėje srityje bendradarbiaujame labai glaudžiai. Ši valstybė yra tiesioginis mūsų koridorius į vakarus. Deja, politiniai-strateginiai kontaktai - štilyje. Nevyksta parlamentarų susitikimai, prezidentai susitinka tik tarptautiniuose renginiuose.
Švedijos kariuomenė dydis - 50 tūkstančių. Švedija šiuo metu didina karinį biudžetą, Švedijos centro dešiniosios partijos yra už narystę NATO. Šalis nuolat stiprina ryšius su NATO.
Du labai svarbūs faktai Baltijos šalims:
• 2016 m pavasarį pasirašyta sutartis dėl NATO karių dislokavimo, pratybų arba krizių metu.
• Švedai perkelia savo karinius pajėgumus į strateginės svarbos Gotlando salą. Ši sala yra strategiškai svarbi, nes Rusijai ją užėmus ir dislokavus ilgo nuotolio priešlėktuvinės gynybos raketas, tai komplikuotų NATO pagalbą, ginant Baltijos šalis.
Suomijos kariuomenės dydis - 35 tūkstančiai, rezervas - 230 tūkst. Suomija taip pat didina karinį biudžetą ir stiprina ryšius su NATO. Šiais metais pirmą kartą šalies istorijoje NATO pratybų BALTOPS 16 viena iš dalių vyko Suomijoje.
Estijos prezidentas, kalbėdamas apie Švedijos ir Suomijos pozicijos svarbą, sakė, jog mums neužtenka, kad šios šalys būtų su mumis solidarios, nes solidarumas gali reikšti ir 100000 aliejaus butelių atsiuntimą. Reikalingi konkretūs įsipareigojimai ir susitarimai.
Paveikslėlyje Nr. 4 matome, kad Lietuvos gynybiniams pajėgumams yra labai svarbūs ne tik Latvijos, Estijos ir Lenkijos pajėgumai, bei bendros NATO pajėgos, bet ir Suomijos bei Švedijos pagalba, jeigu įvyktų Rusijos agresija. Baltarusija taip pat yra strateginės reikšmės valstybė, kurios teritorija gali būti panaudota Rusijos kariuomenei dislokuoti ir kartu su pajėgumais iš Kaliningrado srities Suvalkų koridoriui uždaryti. Su Baltarusija reikia dirbti ne tik Lietuvai, bet ir ES, JAV ir NATO, kad ji negalėtų tapti placdarmu Rusijos kariuomenei.
Idealus variantas būtų, jeigu pavyktų išlaikyti Baltarusiją neutralią, o Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis. Tuomet Baltijos šalių saugumo situacija būtų kokybiškai daug geresnė. Taigi, ne tik mūsų, bet ir NATO, ES ir JAV strateginiams-politiniams lyderiams ir diplomatams tikrai yra daug veiklos ,ieškant geriausių geopolitinių sprendimų.

Karinis potencialas
Pereikime prie karinio potencialo. Per mažas finansavimas kariuomenę įstūmė į gilią duobę. Dabartinis finansavimas ir jo perspektyvos (iki 2018 metų pasiekti 2%) privalo išlikti. Kariuomenei yra be galo svarbu ne tik finansavimo dydis , bet ir finansavimo nuoseklumas. Finansavimo nuoseklumą privalu išlaikyti norint, kad kariuomenė būtų ne tik apsirengusi, bet ir pasirengusi krašto gynybai.
Naivu yra manyti, kad kariuomenę galima parengti, perorganizuoti ar apginkluoti labai greitai. Nežinant kariuomenės vystymo specifikos galvojama, jog iškilus grėsmei, gynybinius pajėgumus įstengsime išvystyti labai greitai: tam užteks skirti daugiau pinigų, kariuomenė įsigis reikiamą techniką, išmokys žmones, pakeis struktūrą ir persitvarkys. O kai nebeliks grėsmės- ir vėl sumažinsime lėšas, kažką „sutrumpinsime”. Reikia įsisąmoninti, kad kariuomene negalima rūpintis „priešokiais”. Nusmukdžius finansavimą, o po to jį atstačius, negalima tikėtis greitų kokybinių pokyčių.
Tam , kad kariuomenė būtų tinkamai rengiama, yra reikalingi ne tik ginklai, bet ir tinkama infrastruktūra. Tai yra poligonai, mokymo-treniravimosi miesteliai. Teigiamų pokyčių šioje srityje yra: plečiamos poligonų ribos, neseniai buvo atidarytas treniravimosi miestelis, skirtas mokytis kovoti miesto sąlygomis.
Tačiau, kaip jau minėjau, Ginkluotosios pajėgos nebus stiprios, jeigu jų nerems visuomenė. Kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija turėtų dar aktyviau informuoti apie savo veiklą bei sudaryti galimybes kiekvienam piliečiui prisidėti prie šalies gynybos. Juk gynyba - tai ne vien ginkluota kova, tai ir humanitarinė ir medicininė pagalba ir civilinės saugos uždaviniai, kur galėtų ir turėtų dalyvauti piliečiai.
Valstybės gynybiniai pajėgumai negali būti laikomi tvirtais, jeigu kariuomenė neturi rezervo. Deja, po 2008 metų, kai buvo sustabdyta privalomoji pradinė karo tarnyba, Lietuva savo rezervą buvo „pamiršusi”, nes baziniai kariniai mokymai negalėjo paruošti pakankamo skaičiaus rezervistų krašto gynybai.
Skirtingose šalyse yra skirtingi rezervo poreikiai. Suomija, kurioje gyvena 5,2 mln. turi 230 tūkstančių karių rezervą. Estija planuoja turėti 90 tūkstančių karių rezervą 2022 metais.
Norint užpildyti rezervo trūkumą ir toliau didinti skaičių, privalomoji pradinė karo tarnyba turi išlikti ir po 2021 metų. Šauktinių kariuomenė yra ne tik pilietinio visuomenės rengimo veiksnys, bet taip pat veiksnys, mokant ir treniruojant karininkus. Su tuščiais batalionais neįmanoma išugdyti nei pilnaverčio patyrusio kuopos vado, nei bataliono vado.
Dar viena svarbi sudėtinė gynybinio potencialo dalis yra NATO ir sąjungininkų pajėgumai Lietuvoje. Jų indėlis į atgrasymo politiką yra ženklus, bet nepakankamas. Taip, yra Integracinis štabas, Vokietijos bataliono grupė, oro policija, JAV rotaciniai pajėgumai. Tačiau to neužtenka. Remiantis RAND korporacijos atlikta simuliacija (Wargaming) ir jos išvadomis yra reikalingos 7 brigados iš kurių 3 būtų mechanizuotos. Reikia pasiekti, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atsirastų būtent po tokią mechanizuotą brigadą. Atsižvelgiant į NATO ir Rusijos susitarimą, yra tam tikri apribojimai, todėl tokia brigada galėtų būti dislokuojama tik rotaciniu pagrindu. Tai yra labai sunki užduotis, bet yra būtina to siekti, nes tai būtų stiprus atgrasantis pajėgumas.


Sausumos pajėgos yra pagrindinis prioritetas tarp visų Lietuvos kariuomenės rūšių, o nacionalinės gynybos sistemos vystymo prioritetai yra šie: koviniai pajėgumai, mokymo pajėgumai, taip pat vadovavimo ir valdymo pajėgumai bei kibernetinės gynybos pajėgumai. Kas yra daroma, kad būtų įgyvendinti šie prioritetai?


Vystant kovinius pajėgumus, jau yra padaryti pirmieji žingsniai:
1. Judėjimui ir manevrui stiprinti nuspręsta įsigyti pėstininkų kovos mašinas „Boxer” ir sunkvežimius;
2. Ugnies galią stiprins tos pačios pėstininkų kovos mašinos, savaeigė artilerija, modernesni minosvaidžiai bei prieštankiniai ginklai;
3. Informacijos rinkimui ir žvalgybai stiprinti planuojama įsigyti žvalgybos platformas su įranga, UAV-arba nepilotuojamus orlaivius (bataliono ir brigados lygmens);
4. Logistikai stiprinti bus įsigyjami krovininiai sunkvežimiai;
5. Vadovavimui ir valdymui stiprinti reikalingos taktinės radijo stotys, strateginių ir operacinių vadaviečių įranga bei kariniai visureigiai;
6. Pajėgų apsaugai bus įsigyjami priešlėktuviniai trumpo nuotolio ginklai „Grom”. Kartu su Estija ir Latvija planuojama įsigyti vidutinio nuotolio priešlėktuvines raketines sistemas „NASAMS”.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Sausumos pajėgos, kurios yra pagrindinis kariuomenės pajėgumas, tinkamai finansuojant ir nuosekliai vystant, turi geras perspektyvas tapti stipriu valstybės saugumo veiksniu. Tačiau reikia siekti didesnio sąjungininkų pajėgumų dislokavimo.


Pilietinis potencialas
Demokratinėje valstybėje stipraus gynybinio potencialo neįmanoma sukurti be visuomenės palaikymo ir paramos. Taigi, ar stiprus yra mūsų pilietinis potencialas?
Neigiama demografija ir emigracija žymiai veikia mūsų žmogiškuosiuis išteklius.
Pasak VDU Demografinių tyrimų centro vadovės prof. Vlados Stankūnienės, nuo 2009 iki 2014 m. abiturientų skaičius Lietuvoje sumažėjo ketvirtadaliu.
Statistikos departamento duomenimis, 2015 metais iš Lietuvos emigravo 25,5 tūkst. vyrų. Kas trečias emigravęs vyras buvo 19-26 metų, t.y., šaukiamojo amžiaus. Taip pat 2015 metais Karinės medicinos ekspertizės metu kaip netinkami karo tarnybai buvo įvardyti maždaug trečdalis tirtų šauktinių. Anot ekonomisto Justo Mundeikio, karo prievolės įvedimas nebuvo pagrindinė priežastis, padidinusi emigraciją, tačiau vertinant demografinį mažėjimą ir emigraciją bei medikų pastebėjimus, galima pasakyti, kad mažėja Lietuvos karinio rezervo potencialas. Kariuomenės vadas gen. ltn. V. Žukas yra sakęs, kad Lietuvai reikia turėti ne mažiau kaip 30-40 tūkstančių aktyviojo rezervo karių, tačiau pilnas rezervo skaičius nebuvo įvardintas. Įvertinus tai, jog atstatyta pradinė privalomoji karo tarnyba, 30 tūkstančių rezervą bus galima pasiekti iki 2021 metų. Klausimas - ar tokio rezervo pakanka? Į tai turėtų atsakyti kariniai planuotojai. Kitas klausimas - ar rezervą surinksime, kai jo reikės? Įvertinus emigracijos mąstus ir tai, jog šaukiamojo amžiaus vyrai sudaro trečdalį emigravusiųjų, galima daryti prielaidą, jog trečdalis atitarnavusių, t.y. aktyviojo rezervo karių taip pat galimai bus ne Lietuvoje. O karinės agresijos atveju gali būti taip, kad oro erdvė bus uždara civilinės aviacijos lėktuvams, o ir priešas darys viską, kad trukdytų bet kokio rezervo sugrįžimui.
Lojalumas
Ar mūsų piliečiai yra pasirengę ginti savo šalį? Pagal atliktas apklausas 2012 m. valstybę buvo pasiruošę ginti 46% gyventojų, o 2014 m. - 41,7%.
2016 metais Rytų Europos studijų centro užsakymu tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai/Gallup” apklausė 500 lenkų, rusų ir kitų nelietuvių tautybių asmenų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, taip pat Klaipėdoje, apie jų lojalumą Lietuvai - pvz., jei Lietuva būtų užpulta, ar jos piliečiai ją gintų. Pasirodo, beveik 65 proc. gintų. Tačiau paklausus, ar SSSR griūtis buvo katastrofa , 43,4% lenkiškų mokyklų auklėtinių kažkodėl atsakė teigiamai. Paradoksas? Galbūt, tačiau tyrimais taip pat nustatyta, jog apie 80-90% nelietuvių tautybės piliečių žiūri Rusijos kanalus, kurie aktyviai formuoja nepalankią Lietuvai nuomonę.
Reikia tikėtis, kad tie minėti procentai pasiryžusių gintis yra lojalūs mūsų valstybei ir nėra tik statistiniai, tačiau į kurią pusę pasuktų likę 35 procentai? Ar yra Lietuvoje aiški strategija,kaip didinti lojalumą Lietuvos valstybei? Tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategija, kuri buvo priimta 2007 metais, yra moraliai pasenusi ir ją reikia visiškai atnaujinti, įvertinant dabartines geopolitines realijas ir iššūkius. Piliečių lojalumą stiprinti padėtų ir tokios įsisenėjusios problemos, kaip W,X raidžių rašymo dokumentuose sprendimas, lenkiškos nacionalinės TVP1 programos retransliavimas ir kt.
Beje, Valstybės saugumo departamentas šių metų balandį Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikė pasiūlymą nelojaliems asmenims, kurių veikla vertintina kaip galinti kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, apriboti turėti ginklą, taip pat užkirsti kelią dirbti statutinėje tarnyboje. Neturėtų būti „raganų medžioklės”, tačiau tai yra rimtas signalas, nes Ukrainos pavyzdys parodė, jog daug nuostolių buvo padaryta, kai nelojalūs asmenys, dirbdami vidaus reikalų sistemoje ir kariuomenėje, perdavinėjo svarbią informaciją šalies priešams.
Ugdymas
Norint išugdyti lojalų ir pilietišką visuomenės narį, reikalinga aiški ir nuosekli sistema. Visi suprantame, jog neįtraukus švietimo sistemos, mokyklų, nepavyks šio tikslo pasiekti. Manau, jog Švietimo ir mokslo ministerija yra suinteresuota tai daryti, tačiau ar pakankamai yra daroma, atsižvelgiant į nūdienos realijas? Švietimo ir mokslo ministerija turi suvokti, kad nacionalinio saugumo architektūroje ji yra be galo svarbi gradis. Lietuvos karo akademija nuo 2012 metų du kartus per metus organizuoja savaitės trukmės nacionalinio saugumo ir gynybos kursus įvairių ministerijų, tarnybų viceministrų, kanclerių lygmeniui, departamentų vadovams. Man vadovaujant akademijai, 2012-2015 metais vyko 7 tokie kursai. Į visus buvo kviečiami ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai. Deja, per tą laiką kursuose dalyvavo tik vienas vienintelis šios ministerijos atstovas. Ar švietimo vadovai nesupranta, jog tai svarbu?
Švietimo ir mokslo ministerija yra patvirtinusi Žmogaus saugos bendrąją programą ir pilietiškumo modulį, kuris, beje, yra tik pasirenkamas. To neužtenka. Reikia karinio mokymo programų. Kokios apimties, kokio turinio - turėtų nuspręsti Krašto apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijų atstovai.
Galima būtų pasinaudoti kaimyninės Lenkijos patirtimi, kurioje Švietimo ir Gynybos ministerijos dar 2010 metais sukūrė teisinę bazę, bei sistemą, kurios dėka Lenkijos mokyklos gali organizuoti karinio rengimo klases. Galima būtų perimti kaimynų patirtį ir Lietuvoje ir pritaikyti panašų modelį.
Girdimi balsai, kad nereikia militarizuoti mokyklos, tačiau, kas yra militarizavimas? Filosofas ir pedagogas Antanas Maceina 1934 metais savo knygoje „Tautinis auklėjimas” apie tai yra labai gerai pasakęs: “Karinis jaunimo ruošimas iš esmės yra auklėjimas ginti Tėvynę. Jis neturi nieko bendra su militariniais kai kurių valstybių siekimais. Tėvynės gynimas iš esmės yra defensyvinio pobūdžio. Tuo tarpu militarizmas yra agresyvus. Karinis ruošimas yra ne kas kita, kaip jaunimo nuteikimas ir išmokymas drąsiai bei veikliai gelbėti tėvynę pavojaus metu”. Apie karinį rengimą girdėjau kalbant ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką. Laikas gerus ketinimus įgyvendinti ir tuomet būsime atsparesni ne tik iš rytų sklindančiai propagandai, bet ir ugdysime labiau savimi pasitikinčią jaunąją kartą.
Nevyriausybinės organizacijos
Valstybės pilietiškumo brandos laipsnį rodo ir nevyriausybinių organizacijų skaičius. Valstybė pagal išgales turi jas remti, nes taip remiamas ir piliečių aktyvumas, jie jaučiasi reikalingi valstybei. Viena iš jų -Šaulių sąjunga tikriausiai viena skaitlingiausių nevyriausybinių organizacijų. Džiugu, kad ši organizacija sustiprėjo, aktyvumas padėjo šauliams išsikovoti teisę laikyti šaunamuosius ginklus namuose. Tai stiprus atgrasantis veiksnys. Tačiau gaila, kad Krašto apsaugos ministerija neremia atsargos karininkų organizacijų. Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai KAM neskyrė finansinės paramos, nors ji dalyvauja NATO registruotų asociacijų veikloje. O juk asociacijos karininkai yra atsargos kariai, kurie esant reikalui būtų pašaukti į kariuomenę.

Apžvelgus pagrindinius gynybinio potencialo momentus, galima reziumuoti, kad Lietuvos valstybėje reikia žymiai aktyviau stiprinti du Clausewitz‘o trikampio kampus. Tai Valdžios ir Visuomenės (arba piliečių) kampai. Strateginiai lyderiai turi suprasti ir atsakingai kalbėti apie nacionalinį saugumą. Būtina sukurti Krizių valdymo centrą prie Vyriausybės ir priimti atnaujintą Krizių valdymo įstatymą, sukurti pilietinio švietimo sistemą, kuri gebėtų ugdyti neabejingus ir lojalius Lietuvai piliečius. Karinio rengimo kursas reikalingas mokyklose ne tik kaip pilietinio ugdymo, bet ir piliečių rengimo krašto gynybai priemonė. Trečiajam Klausewitz‘o trikampio kampui pagaliau yra skiriamas dėmesys, tačiau turi būti išlaikytas finansavimo nuoseklumas, bei jo dydis. Valstybės kariniams pajėgumams stiprinti būtina šauktinių tarnyba kaip rezervo formavimo pagrindas. Reikia labai stengtis, kad sąjungininkų kariniai pajėgumai Lietuvoje didėtų. Visas šių priemonių kompleksas padėtų stiprinti mūsų gynybinį potencialą, kuris realiai tarnautų priešo atgrasymui.

Rodyk draugams