BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Eugenijus Vosylius. Lietuvos gynybinio potencialo perspektyvos

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Eugenijus Vosylius, atsargos pulkininkas

LIETUVOS GYNYBINIO POTENCIALO PERSPEKTYVOS

Jau po Rusijos agresijos Gruzijoje, dar prieš karo veiksmus Ukrainoje, visuomenėje buvo labai populiarus naratyvas: o kas gi mus puls? Taip buvo klausiama, kai kalba pasisukdavo apie kariuomenės stiprinimą, lėšų didinimą gynybai ir t.t. Agresyvūs Rusijos veiksmai didžiąją visuomenės dalį privertė naujai pažvelgti į situaciją ir permąstyti savo vertinimus. Tačiau dabar sakoma jau kitaip: rusai mus per valandą „pervažiuos”, juk šitokia galybė, ką mes padarysime ir t.t.
Nesiimsiu spekuliuoti, gali Lietuva apsiginti ar negali. Kalbėsiu apie mūsų gynybinį potencialą: kas jį sudaro, ko jam trūksta ir ko norėtųsi, kad būtų.
Kas gi yra potencialas? Tai pajėgumo laipsnis - arba, kitaip tariant, asmens, visuomenės ar valstybės galimybės tam tikroje srityje. Karyboje galimybės yra siejamos su pajėgumais. O pajėgumas yra suprantamas kaip suma įvairių faktorių: tai personalas, jo motyvacija, įgūdžiai, patirtis, ginkluotės ugnies galia ir technikos modernumas, padalinių manevringumas, apsisaugojimo galimybės, vadovavimo ir valdymo sugebėjimai ir t.t.
Reikalingas pajėgumų dydis paprastai nustatomas pagal sutinkamos arba galimos priešpriešos dydį. Analizuojama geopolitinė aplinka, priešininko pajėgumai, įvertinama, kokios pagalbos mes galime tikėtis iš sąjungininkų. Be jokios abejonės, pirmiausia turime žinoti, kokia situacija yra mūsų valstybėje.

Lietuvoje dalis žmonių vis dar įsivaizduoja, jog už nacionalinį saugumą ir krašto gynybą atsakinga tik Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė. Kariuomenė yra labai svarbi, tačiau ji - tik viena sudėtinio gynybinio potencialo dalis. Vienas žymiausių karo teoretikų, Prūsijos kariuomenės generolas Carl Gottlieb von Clausewitz savo nemirtingame veikale „Vom Kriege” („Kare”) valstybės gynybinį potencialą yra pavaizdavęs kaip trikampį, kurio kampuose yra: 1) Valdžios institucijos, 2) Piliečiai ir 3) Kariuomenė arba ginkluotosios pajėgos. Visi šie trys elementai sudaro valstybės gynybinio potencialo architektūrą. Nesant bent vieno iš šių trijų elementų, valstybė neturi šansų apsiginti. Clausewitz’as pabrėžė, kad visų šių trijų elementų sinergija ir sąveikavimas yra būtinas.

Transformuokime Clausewitz’o trikampį į XXI amžiaus realijas. Gynybinį valstybės potencialą sudaro politinis strateginis, pilietinis ir karinis potencialai. Panagrinėkime kiekvieną iš jų.

Taigi, politinis strateginis potencialas. Būdamas karo akademijos vadovu,dalyvavau Lietuvos universitetų rektorių konferencijose. Kažkurios konferencijos metu vienas iš rektorių retoriškai yra pasakęs: „Šitiek išleidžiame vadybininkų, o su vadyba Lietuvoje yra taip prastai”. Manau, jog jis turėjo galvoje ne paprastą vadybą, bet lyderystę. Kariuomenėje tai yra aiškinama kaip “follow me” t. y. „sekite paskui mane”. Tai yra suprantama kaip asmeninė vadovaujančio asmens atsakomybė, asmeninis pavyzdys, žodžių ir veiksmų loginis nuoseklumas, pajėgų konsolidavimas .
Manau, jog kalbant apie strateginę politinę lyderystę, karinės lyderystės samprata turėtų būti priimtina.
Sprendžiant valstybinės reikšmės klausimus, o ypač susijusius su nacionaliniu saugumu, yra būtina aiški vizija, politinių jėgų konsolidacija ir veiksmų nuoseklumas. Didžioji visuomenės dalis tikrai nenagrinėja nacionalinio saugumo įstatymų, nesigilina į Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos ar kitus įstatymus. Paprastumas iš aiškumas visuomenei geriau suprantami, negu politiniai išvedžiojimai. Todėl strateginiai lyderiai turi labai aiškiai iškomunikuoti paprastą, bet svarbią žinią: MES GINSIMĖS, KAD IR KAS MUS UŽPULTŲ. Ši paprasta žinia visuomenei paaiškintų, dėl ko didinamas biudžetas, perkamos kovinės pėstininkų mašinos „Boxer”, artilerija, atstatyta šauktinių kariuomenė, kam reikalingas rezervas… Jungtinėje Karalystėje 1940 metais buvo daug spekuliacijų, kolaboravimo su Vokietija siūlymų, kol W. Churchill neištarė savo garsiosios frazės parlamente: „ir aš esu įsitikinęs, kad visi jūs pakilsite ir nutempsite mane iš šitos vietos, jeigu aš bent akimirką galvosiu apie derybas arba pasidavimą. Jeigu šiai ilgai mūsų salos istorijai galiausiai lemta pasibaigti, tai tegul ji pasibaigia tada, kai visi mes gulėsime ant žemės paspringę savo krauju.” Po šios frazės visa Britanija žinojo, kad jie kovos, kas bebūtų. Lyderio parodytas ryžtas turi stiprų poveikį žmonėms.
Strateginė komunikacija yra viena iš strateginio politinio potencialo sudedamųjų dalių. Ji yra girdima visuomenės, girdima mūsų partnerių, girdima ir priešininkų. Bet koks mėtymasis ar viešai demonstruojamas ginčas nacionalinio saugumo klausimais tarp vadovaujančių asmenų yra matomas ir daro žalą ne tik valstybės prestižui, bet ir stumia visuomenę į nesuvokimą bei pasimetimą, diskredituoja mus užsienio partnerių akyse. Todėl čia negali būti dviprasmybių ir interpretacijų. Jeigu NATO organizacija rekomenduoja 2% skirti gynybai tai reiškia, kad tai būtina, nes „dviratis yra seniai išrastas” ir yra paskaičiuota kiek reikalinga, kad išlaikyti ne butaforinį, bet pajėgų karinį potencialą.
Deja, Lietuvoje pavyzdžių apie prastą komunikaciją ar neapgalvotus ar neparuoštus pareiškimus galima pririnkti pakankamai. Tačiau reikia pasidžiaugti , jog vis daugiau atsiranda teigiamos komunikacijos pavyzdžių. Manau, jog matomų ir žinomų Lietuvoje žmonių įstojimas į Šaulių sąjungą yra puikus strateginės komunikacijos pavyzdys.
Veiksmų koordinacija
Lietuvių patarlė sako, jog roges reikia ruošti vasarą. Perfrazuokime. Gintis reikia ruoštis taikos metu.
Visiškai nedovanotina, kad nuo 2012 metų „kabo” Krizių valdymo įstatymas, nėra sukurtas Krizių valdymo centras. Nereikia turėti iliuzijų, kad krizės ar karinio konflikto metu pavyks tai padaryti. Tai privalu atlikti taikos metu, organizuoti pratybas, kad įvairios institucijos nebūtų pasimetusios ir žinotų savo funkcijas. Pavyzdžių aplinkui yra. Mokykimės iš lenkų ar suomių, kurie dar 2010 metais sukūrė Saugumo strategiją visuomenei, kurioje yra apibrėžta institucijų, apskričių, savivaldybių atsakomybė. Suomijoje yra periodiškai vykdomos tarpinstitucinės pratybos.
Strateginė partnerystė
Strateginė partnerystė - tai labai svarbi strateginio potencialo dalis.


NATO ir JAV (lygiai kaip ir Rusija) Lietuvos neišskiria, bet mato Lietuvą, Latviją, Estiją kaip vieningą regioną. Pažvelkime ir mes, kokia partnerystė svarbiausia ir ko reikėtų, kad ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos saugumas stiprėtų. Ideali situacija būtų, jeigu Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis, o Baltarusija būtų ne autoritarinė valstybė, stipriai priklausanti nuo Rusijos, o bent jau neutrali. Deja, kol kas taip nėra, nors tam tikrų pozityvių indikacijų galima įžvelgti.
Su Latvija ir Estija yra bendradarbiaujama daugybėje karinio saugumo sričių, vykdoma daug bendrų projektų. Šiuo metu yra stengiamasi sinchronizuoti gynybos planus, tačiau svarbiausia yra susitarti ir vykdyti bendrą gynybą, esant agresijai iš Rusijos pusės.
Lenkijos kariuomenės dydis - 120 tūkstančių karių (iš jų 100 tūkstančių profesionalų ir 20 tūkstančių - nacionalinė gvardija). Lenkija yra viena pagrindinių strateginių partnerių, su kuria karinėje srityje bendradarbiaujame labai glaudžiai. Ši valstybė yra tiesioginis mūsų koridorius į vakarus. Deja, politiniai-strateginiai kontaktai - štilyje. Nevyksta parlamentarų susitikimai, prezidentai susitinka tik tarptautiniuose renginiuose.
Švedijos kariuomenė dydis - 50 tūkstančių. Švedija šiuo metu didina karinį biudžetą, Švedijos centro dešiniosios partijos yra už narystę NATO. Šalis nuolat stiprina ryšius su NATO.
Du labai svarbūs faktai Baltijos šalims:
• 2016 m pavasarį pasirašyta sutartis dėl NATO karių dislokavimo, pratybų arba krizių metu.
• Švedai perkelia savo karinius pajėgumus į strateginės svarbos Gotlando salą. Ši sala yra strategiškai svarbi, nes Rusijai ją užėmus ir dislokavus ilgo nuotolio priešlėktuvinės gynybos raketas, tai komplikuotų NATO pagalbą, ginant Baltijos šalis.
Suomijos kariuomenės dydis - 35 tūkstančiai, rezervas - 230 tūkst. Suomija taip pat didina karinį biudžetą ir stiprina ryšius su NATO. Šiais metais pirmą kartą šalies istorijoje NATO pratybų BALTOPS 16 viena iš dalių vyko Suomijoje.
Estijos prezidentas, kalbėdamas apie Švedijos ir Suomijos pozicijos svarbą, sakė, jog mums neužtenka, kad šios šalys būtų su mumis solidarios, nes solidarumas gali reikšti ir 100000 aliejaus butelių atsiuntimą. Reikalingi konkretūs įsipareigojimai ir susitarimai.
Paveikslėlyje Nr. 4 matome, kad Lietuvos gynybiniams pajėgumams yra labai svarbūs ne tik Latvijos, Estijos ir Lenkijos pajėgumai, bei bendros NATO pajėgos, bet ir Suomijos bei Švedijos pagalba, jeigu įvyktų Rusijos agresija. Baltarusija taip pat yra strateginės reikšmės valstybė, kurios teritorija gali būti panaudota Rusijos kariuomenei dislokuoti ir kartu su pajėgumais iš Kaliningrado srities Suvalkų koridoriui uždaryti. Su Baltarusija reikia dirbti ne tik Lietuvai, bet ir ES, JAV ir NATO, kad ji negalėtų tapti placdarmu Rusijos kariuomenei.
Idealus variantas būtų, jeigu pavyktų išlaikyti Baltarusiją neutralią, o Švedija ir Suomija taptų NATO narėmis. Tuomet Baltijos šalių saugumo situacija būtų kokybiškai daug geresnė. Taigi, ne tik mūsų, bet ir NATO, ES ir JAV strateginiams-politiniams lyderiams ir diplomatams tikrai yra daug veiklos ,ieškant geriausių geopolitinių sprendimų.

Karinis potencialas
Pereikime prie karinio potencialo. Per mažas finansavimas kariuomenę įstūmė į gilią duobę. Dabartinis finansavimas ir jo perspektyvos (iki 2018 metų pasiekti 2%) privalo išlikti. Kariuomenei yra be galo svarbu ne tik finansavimo dydis , bet ir finansavimo nuoseklumas. Finansavimo nuoseklumą privalu išlaikyti norint, kad kariuomenė būtų ne tik apsirengusi, bet ir pasirengusi krašto gynybai.
Naivu yra manyti, kad kariuomenę galima parengti, perorganizuoti ar apginkluoti labai greitai. Nežinant kariuomenės vystymo specifikos galvojama, jog iškilus grėsmei, gynybinius pajėgumus įstengsime išvystyti labai greitai: tam užteks skirti daugiau pinigų, kariuomenė įsigis reikiamą techniką, išmokys žmones, pakeis struktūrą ir persitvarkys. O kai nebeliks grėsmės- ir vėl sumažinsime lėšas, kažką „sutrumpinsime”. Reikia įsisąmoninti, kad kariuomene negalima rūpintis „priešokiais”. Nusmukdžius finansavimą, o po to jį atstačius, negalima tikėtis greitų kokybinių pokyčių.
Tam , kad kariuomenė būtų tinkamai rengiama, yra reikalingi ne tik ginklai, bet ir tinkama infrastruktūra. Tai yra poligonai, mokymo-treniravimosi miesteliai. Teigiamų pokyčių šioje srityje yra: plečiamos poligonų ribos, neseniai buvo atidarytas treniravimosi miestelis, skirtas mokytis kovoti miesto sąlygomis.
Tačiau, kaip jau minėjau, Ginkluotosios pajėgos nebus stiprios, jeigu jų nerems visuomenė. Kariuomenė ir Krašto apsaugos ministerija turėtų dar aktyviau informuoti apie savo veiklą bei sudaryti galimybes kiekvienam piliečiui prisidėti prie šalies gynybos. Juk gynyba - tai ne vien ginkluota kova, tai ir humanitarinė ir medicininė pagalba ir civilinės saugos uždaviniai, kur galėtų ir turėtų dalyvauti piliečiai.
Valstybės gynybiniai pajėgumai negali būti laikomi tvirtais, jeigu kariuomenė neturi rezervo. Deja, po 2008 metų, kai buvo sustabdyta privalomoji pradinė karo tarnyba, Lietuva savo rezervą buvo „pamiršusi”, nes baziniai kariniai mokymai negalėjo paruošti pakankamo skaičiaus rezervistų krašto gynybai.
Skirtingose šalyse yra skirtingi rezervo poreikiai. Suomija, kurioje gyvena 5,2 mln. turi 230 tūkstančių karių rezervą. Estija planuoja turėti 90 tūkstančių karių rezervą 2022 metais.
Norint užpildyti rezervo trūkumą ir toliau didinti skaičių, privalomoji pradinė karo tarnyba turi išlikti ir po 2021 metų. Šauktinių kariuomenė yra ne tik pilietinio visuomenės rengimo veiksnys, bet taip pat veiksnys, mokant ir treniruojant karininkus. Su tuščiais batalionais neįmanoma išugdyti nei pilnaverčio patyrusio kuopos vado, nei bataliono vado.
Dar viena svarbi sudėtinė gynybinio potencialo dalis yra NATO ir sąjungininkų pajėgumai Lietuvoje. Jų indėlis į atgrasymo politiką yra ženklus, bet nepakankamas. Taip, yra Integracinis štabas, Vokietijos bataliono grupė, oro policija, JAV rotaciniai pajėgumai. Tačiau to neužtenka. Remiantis RAND korporacijos atlikta simuliacija (Wargaming) ir jos išvadomis yra reikalingos 7 brigados iš kurių 3 būtų mechanizuotos. Reikia pasiekti, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atsirastų būtent po tokią mechanizuotą brigadą. Atsižvelgiant į NATO ir Rusijos susitarimą, yra tam tikri apribojimai, todėl tokia brigada galėtų būti dislokuojama tik rotaciniu pagrindu. Tai yra labai sunki užduotis, bet yra būtina to siekti, nes tai būtų stiprus atgrasantis pajėgumas.


Sausumos pajėgos yra pagrindinis prioritetas tarp visų Lietuvos kariuomenės rūšių, o nacionalinės gynybos sistemos vystymo prioritetai yra šie: koviniai pajėgumai, mokymo pajėgumai, taip pat vadovavimo ir valdymo pajėgumai bei kibernetinės gynybos pajėgumai. Kas yra daroma, kad būtų įgyvendinti šie prioritetai?


Vystant kovinius pajėgumus, jau yra padaryti pirmieji žingsniai:
1. Judėjimui ir manevrui stiprinti nuspręsta įsigyti pėstininkų kovos mašinas „Boxer” ir sunkvežimius;
2. Ugnies galią stiprins tos pačios pėstininkų kovos mašinos, savaeigė artilerija, modernesni minosvaidžiai bei prieštankiniai ginklai;
3. Informacijos rinkimui ir žvalgybai stiprinti planuojama įsigyti žvalgybos platformas su įranga, UAV-arba nepilotuojamus orlaivius (bataliono ir brigados lygmens);
4. Logistikai stiprinti bus įsigyjami krovininiai sunkvežimiai;
5. Vadovavimui ir valdymui stiprinti reikalingos taktinės radijo stotys, strateginių ir operacinių vadaviečių įranga bei kariniai visureigiai;
6. Pajėgų apsaugai bus įsigyjami priešlėktuviniai trumpo nuotolio ginklai „Grom”. Kartu su Estija ir Latvija planuojama įsigyti vidutinio nuotolio priešlėktuvines raketines sistemas „NASAMS”.
Apibendrinant galima pasakyti, kad Sausumos pajėgos, kurios yra pagrindinis kariuomenės pajėgumas, tinkamai finansuojant ir nuosekliai vystant, turi geras perspektyvas tapti stipriu valstybės saugumo veiksniu. Tačiau reikia siekti didesnio sąjungininkų pajėgumų dislokavimo.


Pilietinis potencialas
Demokratinėje valstybėje stipraus gynybinio potencialo neįmanoma sukurti be visuomenės palaikymo ir paramos. Taigi, ar stiprus yra mūsų pilietinis potencialas?
Neigiama demografija ir emigracija žymiai veikia mūsų žmogiškuosiuis išteklius.
Pasak VDU Demografinių tyrimų centro vadovės prof. Vlados Stankūnienės, nuo 2009 iki 2014 m. abiturientų skaičius Lietuvoje sumažėjo ketvirtadaliu.
Statistikos departamento duomenimis, 2015 metais iš Lietuvos emigravo 25,5 tūkst. vyrų. Kas trečias emigravęs vyras buvo 19-26 metų, t.y., šaukiamojo amžiaus. Taip pat 2015 metais Karinės medicinos ekspertizės metu kaip netinkami karo tarnybai buvo įvardyti maždaug trečdalis tirtų šauktinių. Anot ekonomisto Justo Mundeikio, karo prievolės įvedimas nebuvo pagrindinė priežastis, padidinusi emigraciją, tačiau vertinant demografinį mažėjimą ir emigraciją bei medikų pastebėjimus, galima pasakyti, kad mažėja Lietuvos karinio rezervo potencialas. Kariuomenės vadas gen. ltn. V. Žukas yra sakęs, kad Lietuvai reikia turėti ne mažiau kaip 30-40 tūkstančių aktyviojo rezervo karių, tačiau pilnas rezervo skaičius nebuvo įvardintas. Įvertinus tai, jog atstatyta pradinė privalomoji karo tarnyba, 30 tūkstančių rezervą bus galima pasiekti iki 2021 metų. Klausimas - ar tokio rezervo pakanka? Į tai turėtų atsakyti kariniai planuotojai. Kitas klausimas - ar rezervą surinksime, kai jo reikės? Įvertinus emigracijos mąstus ir tai, jog šaukiamojo amžiaus vyrai sudaro trečdalį emigravusiųjų, galima daryti prielaidą, jog trečdalis atitarnavusių, t.y. aktyviojo rezervo karių taip pat galimai bus ne Lietuvoje. O karinės agresijos atveju gali būti taip, kad oro erdvė bus uždara civilinės aviacijos lėktuvams, o ir priešas darys viską, kad trukdytų bet kokio rezervo sugrįžimui.
Lojalumas
Ar mūsų piliečiai yra pasirengę ginti savo šalį? Pagal atliktas apklausas 2012 m. valstybę buvo pasiruošę ginti 46% gyventojų, o 2014 m. - 41,7%.
2016 metais Rytų Europos studijų centro užsakymu tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai/Gallup” apklausė 500 lenkų, rusų ir kitų nelietuvių tautybių asmenų, gyvenančių Rytų Lietuvoje, taip pat Klaipėdoje, apie jų lojalumą Lietuvai - pvz., jei Lietuva būtų užpulta, ar jos piliečiai ją gintų. Pasirodo, beveik 65 proc. gintų. Tačiau paklausus, ar SSSR griūtis buvo katastrofa , 43,4% lenkiškų mokyklų auklėtinių kažkodėl atsakė teigiamai. Paradoksas? Galbūt, tačiau tyrimais taip pat nustatyta, jog apie 80-90% nelietuvių tautybės piliečių žiūri Rusijos kanalus, kurie aktyviai formuoja nepalankią Lietuvai nuomonę.
Reikia tikėtis, kad tie minėti procentai pasiryžusių gintis yra lojalūs mūsų valstybei ir nėra tik statistiniai, tačiau į kurią pusę pasuktų likę 35 procentai? Ar yra Lietuvoje aiški strategija,kaip didinti lojalumą Lietuvos valstybei? Tautinių mažumų politikos plėtros iki 2015 metų strategija, kuri buvo priimta 2007 metais, yra moraliai pasenusi ir ją reikia visiškai atnaujinti, įvertinant dabartines geopolitines realijas ir iššūkius. Piliečių lojalumą stiprinti padėtų ir tokios įsisenėjusios problemos, kaip W,X raidžių rašymo dokumentuose sprendimas, lenkiškos nacionalinės TVP1 programos retransliavimas ir kt.
Beje, Valstybės saugumo departamentas šių metų balandį Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui pateikė pasiūlymą nelojaliems asmenims, kurių veikla vertintina kaip galinti kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams, apriboti turėti ginklą, taip pat užkirsti kelią dirbti statutinėje tarnyboje. Neturėtų būti „raganų medžioklės”, tačiau tai yra rimtas signalas, nes Ukrainos pavyzdys parodė, jog daug nuostolių buvo padaryta, kai nelojalūs asmenys, dirbdami vidaus reikalų sistemoje ir kariuomenėje, perdavinėjo svarbią informaciją šalies priešams.
Ugdymas
Norint išugdyti lojalų ir pilietišką visuomenės narį, reikalinga aiški ir nuosekli sistema. Visi suprantame, jog neįtraukus švietimo sistemos, mokyklų, nepavyks šio tikslo pasiekti. Manau, jog Švietimo ir mokslo ministerija yra suinteresuota tai daryti, tačiau ar pakankamai yra daroma, atsižvelgiant į nūdienos realijas? Švietimo ir mokslo ministerija turi suvokti, kad nacionalinio saugumo architektūroje ji yra be galo svarbi gradis. Lietuvos karo akademija nuo 2012 metų du kartus per metus organizuoja savaitės trukmės nacionalinio saugumo ir gynybos kursus įvairių ministerijų, tarnybų viceministrų, kanclerių lygmeniui, departamentų vadovams. Man vadovaujant akademijai, 2012-2015 metais vyko 7 tokie kursai. Į visus buvo kviečiami ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai. Deja, per tą laiką kursuose dalyvavo tik vienas vienintelis šios ministerijos atstovas. Ar švietimo vadovai nesupranta, jog tai svarbu?
Švietimo ir mokslo ministerija yra patvirtinusi Žmogaus saugos bendrąją programą ir pilietiškumo modulį, kuris, beje, yra tik pasirenkamas. To neužtenka. Reikia karinio mokymo programų. Kokios apimties, kokio turinio - turėtų nuspręsti Krašto apsaugos ir Švietimo ir mokslo ministerijų atstovai.
Galima būtų pasinaudoti kaimyninės Lenkijos patirtimi, kurioje Švietimo ir Gynybos ministerijos dar 2010 metais sukūrė teisinę bazę, bei sistemą, kurios dėka Lenkijos mokyklos gali organizuoti karinio rengimo klases. Galima būtų perimti kaimynų patirtį ir Lietuvoje ir pritaikyti panašų modelį.
Girdimi balsai, kad nereikia militarizuoti mokyklos, tačiau, kas yra militarizavimas? Filosofas ir pedagogas Antanas Maceina 1934 metais savo knygoje „Tautinis auklėjimas” apie tai yra labai gerai pasakęs: “Karinis jaunimo ruošimas iš esmės yra auklėjimas ginti Tėvynę. Jis neturi nieko bendra su militariniais kai kurių valstybių siekimais. Tėvynės gynimas iš esmės yra defensyvinio pobūdžio. Tuo tarpu militarizmas yra agresyvus. Karinis ruošimas yra ne kas kita, kaip jaunimo nuteikimas ir išmokymas drąsiai bei veikliai gelbėti tėvynę pavojaus metu”. Apie karinį rengimą girdėjau kalbant ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką. Laikas gerus ketinimus įgyvendinti ir tuomet būsime atsparesni ne tik iš rytų sklindančiai propagandai, bet ir ugdysime labiau savimi pasitikinčią jaunąją kartą.
Nevyriausybinės organizacijos
Valstybės pilietiškumo brandos laipsnį rodo ir nevyriausybinių organizacijų skaičius. Valstybė pagal išgales turi jas remti, nes taip remiamas ir piliečių aktyvumas, jie jaučiasi reikalingi valstybei. Viena iš jų -Šaulių sąjunga tikriausiai viena skaitlingiausių nevyriausybinių organizacijų. Džiugu, kad ši organizacija sustiprėjo, aktyvumas padėjo šauliams išsikovoti teisę laikyti šaunamuosius ginklus namuose. Tai stiprus atgrasantis veiksnys. Tačiau gaila, kad Krašto apsaugos ministerija neremia atsargos karininkų organizacijų. Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacijai KAM neskyrė finansinės paramos, nors ji dalyvauja NATO registruotų asociacijų veikloje. O juk asociacijos karininkai yra atsargos kariai, kurie esant reikalui būtų pašaukti į kariuomenę.

Apžvelgus pagrindinius gynybinio potencialo momentus, galima reziumuoti, kad Lietuvos valstybėje reikia žymiai aktyviau stiprinti du Clausewitz‘o trikampio kampus. Tai Valdžios ir Visuomenės (arba piliečių) kampai. Strateginiai lyderiai turi suprasti ir atsakingai kalbėti apie nacionalinį saugumą. Būtina sukurti Krizių valdymo centrą prie Vyriausybės ir priimti atnaujintą Krizių valdymo įstatymą, sukurti pilietinio švietimo sistemą, kuri gebėtų ugdyti neabejingus ir lojalius Lietuvai piliečius. Karinio rengimo kursas reikalingas mokyklose ne tik kaip pilietinio ugdymo, bet ir piliečių rengimo krašto gynybai priemonė. Trečiajam Klausewitz‘o trikampio kampui pagaliau yra skiriamas dėmesys, tačiau turi būti išlaikytas finansavimo nuoseklumas, bei jo dydis. Valstybės kariniams pajėgumams stiprinti būtina šauktinių tarnyba kaip rezervo formavimo pagrindas. Reikia labai stengtis, kad sąjungininkų kariniai pajėgumai Lietuvoje didėtų. Visas šių priemonių kompleksas padėtų stiprinti mūsų gynybinį potencialą, kuris realiai tarnautų priešo atgrasymui.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą