BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Jonas Ohman. Apie pandas ir pilietinį pasipriešinimą

Pranešimas, skaitytas Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio konferencijoje „LIETUVOS IR REGIONO SAUGUMO IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS”, 2016 m. rugsėjo 19 d.

Jonas Ohman

Apie pandas ir pilietinį pasipriešinimą

Per pastaruosius du metus teko smarkiai įsigilinti į pilietinio pasipriešinimo sąvoką. Tai vyko ir vyksta karo Ukrainoje kontekste. Kartu su draugais, pažįstamais ir nevisai pažįstamais nusprendėme nelikti abejingi Ukrainai ir teikti paramą jos ginkluotosioms pajėgoms, ginančioms šalį nuo Rusijos inicijuojamos agresijos Donbase.
Apie šitą laikotarpį galima kalbėti ilgai ir kartais gan dramatiškai. Tačiau šiandien norėčiau pakalbėti apie keletą per šį laikotarpį įgytų žinių ir kaip jas pritaikyti Lietuvos kontekstui.
Taip pat pridėsiu keletą pastabų iš savo patirties Švedijos gynybos sistemoje, kur savo laiku buvo itin rimtai pasiruošta visapusiškai gynybai.
Galima užsiminti ir apie pilietinio pasipriešinimo supratimą ir patirtį Lietuvos kontekste, kuri ne taip jau menka.
Kadangi vis dėlto tema sudėtinga, su manimi čia yra vienas patarėjas ir kolega, mūsų talismanas, „frontininkas”, meškiukas. Jis yra buvęs Ukrainoje: ir fronte, ir pasitarimuose su aukštais pareigūnais, mylimas ir gerbiamas Ukrainos karių, netgi jų apdovanotas už meškiukišką drąsą fronto linijoje. Tenka taip pat apie save pasakyti, kad Ukrainoje esu gavęs slapyvardį „Panda”.
Pilietinis pasipriešinimas - be galo plati tema. Pristatysiu tik kelis šios svarbios temos štrichus, kurie, mano manymu, svarbūs ir reikalingi. Tikiuosi, kad šitie pamąstymai padės konstruktyviai pagalvoti apie reikalingus veiksmus, gerinant ir didinant pilietinį pasipriešinimą ir atitinkamai Lietuvos atsparumą konflikto ar konflikto grėsmės atveju.
Leidžiuosi į „prieblandos zoną”, taip sakant, šiek tiek arčiau minties, kad konfliktas yra galimas, kad galbūt teks gintis, ar bent rimtai būti pasiruošusiam tokiam scenarijui.
Pilietinis pasipriešinimas priklauso kaip nuo išankstinio pasiruošimo, taip ir nuo sugebėjimo improvizuoti. Ukrainoje pasiruošimas šiam pasipriešinimui vyko Maidano metu, kai piliečiai, kurie iki to dažnai net nebuvo pažįstami, susitiko ir suprato, kad turi bendrą tikslą. Kai prasidėjo karo veiksmai, net nebuvo kalbos, ar piliečiai privalo padėti. Galima teigti, kad be Maidano Putinas galbūt nebūtų pradėjęs konflikto Kryme ir Donbase. Kita vertus, be Maidano Ukraina nebūtų sugebėjusi atsilaikyti. Lietuvos atveju yra kritiškai svarbu, kiek įmanoma, jau iki galimo konflikto užtikrinti piliečių nusistatymą aktyviai padėti ir prisidėti. Čia, be abejo, valdžios struktūros turi sudaryti tam tikras sąlygas, tačiau visiškai tam pasiruošti gali tik patys piliečiai, bendraudami tarpusavyje, tarkime, pagal bendrus interesus, gyvenamąją vietą ar darbovietę. Žmogus, visų pirma, nekovoja už „visą Lietuvą”, o už savo „mini-Lietuvą”, kas tai bebūtų - socialinė grupė, vietovė ar net atskiras žmogus. Visi turime tam tikrą savo „veikimo lygį”, kur mes gerai galime atlikti veiksmus, ir, reikalui esant, improvizuoti. Tas ir įvyko Ukrainoje, kur žmonės greitai surado „savo” lygį ir pradėjo veikti.
„Laisvės” ir „Nepriklausomybės” idėjos neturi ir negali būti nuvertinamos. Tikros, stabilios, ne „lozunginės” vertybės, yra neatsiejama pilietinio pasipriešinimo dalis. Kiekvienas turi paklausti savęs - “Kodėl tai darau, rizikuodamas savo padėtimi, turtu ir net gyvybe?” Atsakymas turi būti, pilietis turi sugebėti atsakyti ir sau ir aplinkiniams. Čia svarbus formalus ir neformalus švietimas. Tačiau nereikia manyti, kad toks suvokimas atsiras teorinių paskaitų metu. Tai - itin subtili sąveika, tarp įvairių pilietinės tapatybės sluoksnių, nuo istorijos iki pat pop-kultūros.
Tuo pačiu pilietinis pasipriešinimas yra itin priklausomas nuo žmogiškų ryšių. Konflikto akivaizdoje žmogus greitai išsiduos - ar jis patikimas, ar jis sugeba, ar galima juo pasikliauti. Tokiu momentu itin svarbus tampa žmogaus charakteris ir jo tapatybės suvokimas. Ypač norėčiau pabrėžti neformalaus lyderio statuso svarbą. Nieko nėra stipresnio, jei žmogus sugeba būti formaliu ir neformaliu lyderiu vienu metu. Pavyzdžiui, konflikto atveju mero pareigos yra potencialiai auksinės. Tuo pačiu reikia skatinti lyderystės ir vadovavimo pozityvumo supratimą, kas ne visada yra daroma Lietuvoje, ar bent nepakankamai (pavyzdžiui, ugdant jaunimą).
Itin svarbu sukurti ir palaikyti kuo geresnius santykius tarp krašto apsaugos struktūrų (visų pirma kariuomenės) ir piliečių. Šita sąsaja, dažniausiai visiškai be formalios valdžios dalyvavimo, buvo lemiama Ukrainos karo pradžioje. Reikalui esant, 2014-2015 m. žiemą mikliai gaudavau net brigados vado telefoną, kad būtų galima greitai ir efektyviai nustatyti, kokia pagalba reikalinga. Konflikto grėsmės akivaizdoje eilinio piliečio supratimu kariuomenė daug kur psichologiškai „perima” valdžios vaidmenį. Čia reikia pabrėžti kariuomenės ir netgi pavienių karių užduotį dar taikos metu dirbti šia linkme. Lygiagrečiai, savaime suprantama, krašto apsaugos įvaizdis yra itin svarbus dalykas. Tačiau, svarbiausia - santykiai su daliniais, tarkime su kuopa arba batalionu. Pilietis ne tik gali lengviau rasti motyvaciją remti, bet taip pat per aktyvų santykį su daliniu geriau suvokti konflikto ypatumus ir pokyčius.
Itin svarbu yra ruošti ir pritaikyti įstatyminę bazę konfliktui. Pavyzdžiui, supaprastinti kariuomenės ir kovojančių vienetų rėmimo galimybes. Taip pat apibrėžti „savanorio” sąvoką, įskaitant ne vien ginklu kovojančius, o taip pat įvairių lygių rėmėjus. Bet kuriuo atveju, konflikto atveju, kuomet įstatymiškai „pilkų zonų” vis tiek bus nemažai, reikia stengtis sudaryti sąlygas pritaikyti ir, reikalui esant, pakeisti esamą įstatyminę bazę. Neaiškūs ar padriki įstatymai labai demoralizuoja, galimai atveria kelią savivalei ir mažina piliečio norą prisidėti.
Vienas svarbiausių organizuoto pilietinio pasipriešinimo lygių yra savivaldybė, ar kartais net seniūnija. Tai ta vieta, su kuria pilietis tiesiogiai asocijuojasi, kur jis kreipsis pagalbos ir per kurią galima organizuoti bendrus veiksmus. Ten ir reikia dėti pastangas taikos metu, kad tiek darbuotojai, tiek piliečiai suvoktų savivaldybės vaidmenį, ką gali, ką privalo ir ko negali. Konflikto metu visos žinybos patirs, kad iš jų reikalaujama daug neįvykdomų dalykų, kas gali demoralizuoti ir kurti sąmyšį. Kita vertus, jei savivaldybė rodo, kad gali vykdyti savo pareigas ir aiškiai leidžia suprasti piliečiams, ko galima iš jos tikėtis, jos autoritetas ne tik liks, bet ir augs. Vietinės valdžios autoritetas, formalus ir neformalus, yra vienas svarbiausių bet kokio pilietinio pasipriešinimo ramsčių. Tuo labiau jei prasidėtų susirėmimai. Ukrainos patirtis aiškiai rodo, kad ginkluoti susirėmimai Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse, tikėtina, vyktų miestuose, miesteliuose ar priemiesčiuose. Gyventojų suvokimas apie savo pilietines pareigas, taip pat, apie savivaldybės funkcijas tiesioginio konflikto akivaizdoje yra be galo svarbus.
Sugebėjimai išgyventi ir išlikti gana sudėtingomis sąlygomis yra esminis momentas. Konflikto akivaizdoje mūsų gyvenimo stilius greitai ir nenumaldomai pasikeistų, atsirastų sudėtingi poreikiai, apie kuriuos mes beveik nemąstome taikos metu, pvz.: šildymas kitokiais būdais, maisto aprūpinimas, galima apsauga nuo karinių veiksmų. Čia vėl vietinė valdžia turi itin svarbų vaidmenį, bet kiekvienas gyventojas taip pat privalo turėti bent elementarias žinias, kaip ir ką daryti. Reikia kuo geriau sugebėti savarankiškai arba kartu su kitais rasti sprendimus. Tam neįmanoma pilnai pasiruošti, bet bent kažkiek galima. Labai svarbu yra kaimynų solidarumas.
Kaip veikti okupacijos sąlygomis, tai atskira tema ir labai sudėtingas reikalas. Apie tai trumpai. Mano nuomone, kiekvienas pilietis turi būti paruoštas ir pasiruošęs kenkti okupantui. Kaip tai daryti, tiesiogiai ar netiesiogiai, morališkai ar fiziškai, remiant ar neremiant ginkluotą pasipriešinimą - per daug plati tema šiam pristatymui. Tačiau okupantas yra okupantas, ir tiek jis, tiek žmonės, gyvenantys okupuotoje teritorijoje, turi būti „priminėti”, kad vyksta okupacija. Žinau, kad čia istoriškai skaudi tema, bet reikia kalbėti apie kolaborantus. Kaip pavyzdys - galima iš anksto nustatyti, kad Lietuvos piliečiai, kurie sutinka kolaboruoti tam tikrame lygmenyje - tarkime, okupacinės valdžios organuose - už tai atsakys pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Buitiniame lygmenyje kai kuriais klausimais su okupanto valdžia bendradarbiavimas neišvengiamas, tačiau aukščiausios valdžios lygyje - tai itin kenksminga ir diskredituoja šalies nepriklausomybės siekius.
Yra vienas žodis, kuris svarbesnis negu bet kuris kitas pilietinio pasipriešinimo kontekste. Tai - pasitikėjimas. Visų pirma savimi, visų antra savo bendražygiais, visų trečia valdžia, visų ketvirta - idėja. Agresorius darys viską, kad sugriautų piliečio pasitikėjimą visuose lygiuose, tiek taikos, tiek prieblandos, tiek konflikto metu. Čia, drįstu teigti, yra nemenka bėda dabartinėje Lietuvoje. Pasitikėjimo yra, bet jis galėtų būti tvirtesnis ir ryškesnis, dar plačiau paplitęs tarp įvairių visuomenės lygių. Čia galiu užsiminti apie vieną rimtą bėdą konflikto atveju - visuomenės socialinė ir ekonominė atskirtis. Lyginant, pavyzdžiui, su Ukraina, ne viskas taip jau blogai, bet problema yra. Tikiuosi, pvz., kad, įrodžius kaltę, galų gale pradės sodinti Lietuvos politinius veikėjus už kyšininkavimą. Tai ne tik ekonominis reikalas, bet ir netiesiogiai saugumo, nes Lietuvos piliečiai turi matyti, kad ir valdžios žmonės yra teisiškai atsakingi. Apskritai galiu pasakyti, kad pilietinio pasipriešinimo gairės labai didele dalimi priklauso būtent nuo socialinės lygybės ir nuo efektyvaus darbo tokiais klausimais, žinoma, ir taikos metu.
Lietuva 1990-1991 m. turėjo vieną itin galingą pilietinio pasipriešinimo įrankį, be kurio vargu ar būtų pavykę pakeisti istoriją. Tuometinė valdžia ir pilietinė visuomenė buvo vieningi, norėjo to paties ir dėl to stengėsi. Prieš formaliai ir neformaliai vieningą šalį joks agresorius nesugebės veikti. Tai pagrindinio pilietinio pasipriešinimo paslaptis - per savo pilietišką veikimą atskleisti valstybingumą. Pilietinis pasipriešinimas yra ne valstybės struktūra, bet savanoriškas valstybės gynėjas.
Na, pabaigai dar apie pandas. Kaip bebūtų sudėtinga ir beviltiška, konflikte matau ir kelias auksines galimybes atskleisti savo unikalumą ir kitoniškumą. Maža Lietuvytė šiuo metu, sakyčiau, šauniai veikia Ukrainos kontekste. Rodo sugebėjimą suprasti ir adekvačiai veikti, tiek iš valdžios pusės, tiek iš pilietinės visuomenės. Supranta Rusiją, kadangi su ja teko turėti reikalų, ji nedidelė, bet veiksminga. Galima sakyti, mažas kontr-meškiukas, kurio taip lengvai nepaimsi.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą