BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Myliu savo kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją

Nes mažutėlius reikia mylėti. Suprasti juos, ko gero, irgi įmanoma, pateisinti jų poelgius gal ir sunku, bet mylėti reikia. Juk taip ir Šventame Rašte parašyta. Šiaip visus reikia mylėti. Jei jau esame katalikai. Na, gal ir ne visai tokie jau smarkūs katalikai, bet bent katalikiškos kultūros vaikai.

Ironizuoju, aišku. Bet, juokas juokais, o kuo jau kuo, bet tolerancija nelabai pasižymime. Ir visai be reikalo. Kuo mažiau pykčio, tuo visiems geriau. Ir pirmiausia mums patiems, kiekvienam asmeniškai.

Tai yra paprasta, tai visi žino, bet kas iš to. Bene geriausias visuotinės netolerancijos pavyzdys - tie patys interneto komentarai. Specialiai neskaičiavau, bet, ko gero, gal net devyniasdešimt procentų komentarų - tik emocinė išraiška. Tai lyg savotiškas energetinis vampyrizmas. Išpylei savo dvasinį purvą į virtualią erdvę visiems skaitantiems ant galvų ir džiaugiesi. Juk nebaudžiamai. O ko čia džiaugtis? Juk ir pats save tuo pačiu nuskriaudi. Kitiems tai kas. Jei protingas žmogus, nesivels į bereikalingus ginčus, o jei kas ir įsivelia, tai dažniausiai tokie pat energetiniai vampyrai. Gerai skamba - “energetinių vampyrų kova virtualioje erdvėje”.

Betgi pakalbėkime apie tą patį mano kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją. Šią partiją miniu tik šiaip sau, dėl pavyzdžio (na, gal dėl to, kad mažutėlių sluoksniuose ji dabar populiariausia). Pastebite, kad propaguodamas toleranciją, pats kalbu gana netolerantiškai? Nes lyg ir noriu mylėti tą savo kaimyną, bet iš tikro nuoširdžiai jį niekinu. Dėl to, kad jis kvailesnis už mane, menkesnis ir t. t. Bet ar aš žinau, kas jo viduje?

Gal jis ir prasigėręs šiek tiek (na, čia vėl dėl pavyzdžio), gal pasisako už mirties bausmę, betgi jis padeda savo broliui statyti namą, nemokamai aišku, gaišdamas savo laiką. Jo žmona bara jį už tai, kvailiu vadina.

O aš? Ar aš padėčiau savo broliui statyti namą? Greičiausiai, ne. Ir ne dėl to, kad neturiu brolio ir neišmanau statybos darbų, bet paprasčiausiai aš ne toks geras, kaip mano kaimynas. Man labiau rūpi mano reikalai, aš ir jų nebespėju susitvarkyti. Tai kas tada menkesnis po viso šito? Na, nenoriu nukrypti į kitus kraštutinumus - saviplaką, ir pan.

Noriu tik pamatyti atmerktomis akimis, kas ir kaip. Ar tai įmanoma, nežinau, bet žinau viena - neturiu teisės aš smerkti ir niekinti savo kaimyno. Gal ir jis mane niekina ir smerkia dėl mano pasipūtimo ir abejingumo? Ką aš žinau? Jei ir taip, tai jis teisus.

Kūno higiena ir visokie “bodifleksai” propaguojami beveik kiekviename žurnale, visose televizijose. Visiškai teisingai - savo kūnu reikia rūpintis. Niekas dėl to nesiginčija. Bet, deja, dažnai užmirštama, kad dvasios higiena - kur kas svarbiau. Jei yra fiziniai pratimai, tai yra ir dvasiniai. Kad ir malda. Nekalbu jau apie askezę, jogą, nirvaną ir panašius dalykus. Apie paprasčiausią maldą. Juk užtenka kartais tik sukalbėti „Tėve mūsų” (nesvarbu kad nelankai bažnyčios, esi nepraktikuojantis katalikas, ir pan.), ir iš karto pajauti, kaip atsipalaiduoja ir nusiramina tavo dvasia, ir visas pasaulis atrodo žymiai gražesnis ir geresnis. Na, gal ir nežymiai. Bet bent kiek - ir tai jau gerai.

Papasakosiu tikrą atsitikimą apie gerontologus, atvykusius į Kaukazą tirti ilgaamžiškumo paslapčių. Atvyko jie pas vieną šimtametę senutę ir klausinėja jos, kaip čia ji sugebėjo taip ilgai išgyventi.
„Mėsos turbūt nevalgote”, - klausia jos. „Ne kasdien,- atsako senutė,- bet kai jau pasitaiko, tai valgau.” Kažkas ne taip… Klausia jos toliau: „Bet apie rūkymą tai, ko gero, net klausti neverta”. „Koks čia rūkymas, - sako senutė, - sutraukiu kartais kokią pypkutę, ir tiek”.
Gerontologai jau visai pasimetę - žlunga visos jų teorijos. Galų gale, klausia jos: “Na, tiek to. Bet alkoholio tai jau tikrai nevartojate?” „Ne, - atsako ji, - koks čia alkoholis, vyno taurė kita per dieną, ir viskas”. Galutinai pasimetę, klausia jos mokslininkai tiesiai šviesiai: „Tai pasakykite mums, kaip jūs sugebėjote taip ilgai pragyventi?” Ir atsakė jiems senutė: „O aš, sūneliai, per visą savo gyvenimą ant nieko nesu pykusi”.

Štai taip. Paprasta. Bet kas iš to, jei kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę užmirštame tai, ir kažkuo pastoviai piktinamės. Netgi aš dabar - piktinuosi besipiktinančiais. Bet mūsų nuolatinis visuotinis piktinimasis - namie, gatvėje, kavinėse, žiniasklaidoje, Seime - tikrai nepadeda išspręsti nė vienos problemos. Vien tik gadina sveikatą sau ir kitiems. Pykti paprasčiausiai neapsimoka. Nei emociškai, nei dvasiškai, nei fiziškai, nei finansiškai, galų gale.

Tai ką daryti? Atsakymas labai paprastas, ir visi jį žino. Paprasčiausiai nebepykti. Aišku, lengva pasakyti, bet kaip to pasiekti? Pirmiausiai, reikia pasistengti pažvelgti į pasaulį atmerktomis akimis, be jokių išankstinių nuostatų. Pasistengti pačiam bent šiek tiek suvokti, kas gi iš tikro aplink mus (ir, galų gale, mumyse) dedasi. Ir jei iš tikrųjų sugebėsime tai padaryti, pamatysime:
- kad nėra tas pasaulis toks jau blogas ir bjaurus, kaip mums daug kas bando įteigti (kažin, kodėl?);
- kad aplink mus daugybė tikrai gerų žmonių, tik gal jie kuklūs, nepastebimi (nerėksi gi ties kiekvienu kampu, koks aš geras).;
- kad netgi tie patys politikai (oi, oi, lendu į pavojingą temą, bet kaip nors…), tebūnie jie bet kokios partijos nariai, bet dauguma jų į politiką eina, norėdami tik gero savo tautai. Jau girdžiu sakant, kad pirmiausiai jie nori gero sau patiems. Netiesa. Yra tokių, bet tikrai mažuma, kaip sakoma, ir šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina. To nemato ir nesupranta tik tas, kas nenori matyti ir suprasti.

Atsimerkite, pažvelkite į pasaulį atmerktomis ir savo akimis, o ne kaimyno, ne žurnalisto, netgi ne savo sutuoktinio, bet savo. Neperšu savo nuomonės (nors taip gali pasirodyti). Paprasčiausiai pasistenkime būti nors šiek tiek atlaidesni kitiems ir sau patiems, galų gale. Ir gyventi taps šiek tiek lengviau ir paprasčiau. Tai jokiu būdu nereiškia raginimo toleruoti blogio, bet… bet net su tuo pačiu blogiu galima kovoti racionaliau, nedraskant be reikalo marškinių sau ir kitiems.

Ir pabaigai vėl apie tą patį mano kaimyną. Šiandien ir vėl jis, žaltys, geria, net nežinau kokia proga. Manęs nekviečia. Paprasčiausiai mes beveik nebendraujame. Jis manęs privengia, laiko dideliu ir įsivaizdinančiu viršininku, nors taip nėra gal. Aš irgi - negi prašysiuosi per prievartą? O, po galais, norėčiau kartais su juo pakalbėti (gal įtikinčiau, už ką reikia balsuoti), ir kokį gramą padaryti. Gal kada taip ir bus.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą