BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ar Akmenės kraštas priims pabėgėlius?

Atsakau iš karto - jei reikės, priims. Nors kol kas dar niekas čia jų pas mus ir neveža, ir jei yra pabėgėlių, tai tik kelios šeimos iš Ukrainos, kurios čia įsigijo nekilnojamą turtą ir steigia verslą bei darbo vietas ir savo mokesčiais papildo mūsų valstybės biudžetą. Sakysite, tai visai kitokie pabėgėliai, „mūsiškiai”, „kultūringi”. Galbūt. Betgi tų „kitų” niekas dar net nematė, o jau iš anksto labiausiai bijo, teigdami, kad mūsų kraštą užplūs užsimaskavusių teroristų gaujos. Reikalavimas atsisakyti priimti pabėgėlius (ir dargi kategoriškai) yra nepamatuotas ir neatsakingas, tik kurstantis ir taip jau įsiplieskusias emocijas. Suprasdamas, kad baimė dėl galimų teroristų atvykimo į mūsų kraštą kartu su pabėgėliais kažkiek pamatuota, vis tik teigiu, kad tai ne pagrindas kategoriškai neįsileisti nė vieno. Tuo labiau kad nelabai juk ir plūsta tie pabėgėliai į Lietuvą, jie turi kur kas patrauklesnių tikslų. Jei teroristai norės, jie ir be pabėgėlių įvykdys savo užmačias. Ir esmė visai ne „Briuselio biurokratų įsakymuose”, kaip kai kas primityviai įsivaizduoja, o mūsų pačių vidiniame poreikyje ir supratime - ar mes nukrisime į primityvų egzistavimo lygį, kuomet apsitversime sienomis ir visus aplinkinius vadinsime „babajais”, „čiurkomis” ar dar kokiomis „beždžionėmis”, ar vis tik pasistengsime likti (tapti) žmonėmis. Šie Paryžiaus įvykiai labai gerai atskleidė kai kurių žmonių tikruosius jausmus - dažnai nelabai net slėptas rasizmas dabar jau gali pasireikšti visu gražumu, ir dabar jau nebaudžiami komentatoriai gali mėtytis visokiausiais, pačiais įžeidžiausiais, žodžiais.
Suprantama, kad tų pabėgėlių srautų suvaldymas, jų identifikacija ir filtravimas (o tiksliau - nesuvaldymas, neidentifikacija ir nefiltravimas) - tai visiškas ES fiasko. Ir tokia nevaldoma padėtis kuo greičiau turi būti ištaisyta. Būtina ties ES siena steigti didžiules, visų ES valstybių proporcingai finansuojamas filtracijos stovyklas, kuriose pabėgėliai išbūtų tiek, tiek reikia - kol bus išsiaiškinti tikrieji jų tikslai, tapatybė ir būtinybė (ar nebūtinybė) vykti toliau į ES. Būtina išsiaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl tie žmonės bėga. Būtina išsiaiškinti tų pabėgėlių srautų manipuliatorius ir juos nubausti. O svarbiausia - būtina pabėgėlių tėvynėse kuo greičiau panaikinti sąlygas, dėl kurių tie žmonės ir bėga, t. y. Sirijoje ir Irake - sunaikinti „islamo valstybę”, toje pačioje Sirijoje - sunaikinti žudikišką Asado režimą, ir taip toliau. Suprantu, kad tai - be galo sunku, jei iš vis įmanoma. Betgi turime ten kariauti, kito kelio nebėra, juk Vakarų neryžtingumas, pribaigiant Asadą, ir paskatino ten atsibastyti „islamo valstybės” pasekėjus.
Taip pat būtina susitarti visoms civilizuotoms pasaulio valstybėms, o ne tik Europoje - dėl pabėgėlių priėmimo. Tikrai neturi tai tapti vien tik ES našta, kitos valstybės bent kažkiek irgi turi prisidėti.
Taip pat būtina (ir kuo greičiau) padidinti finansavimą gynybai ir žvalgybai, kad būtų užkirstas kelias panašioms tragedijoms.
Betgi turime suprasti vieną dalyką - kol žmonija egzistuoja, vyksta ir karai (aišku, privalome kiek įmanoma užkirsti jiems kelią, bet, deja, ne visada pavyksta), o jei vyksta karai, žmonės bėga, ir kažkas juk turi tuos nelaimėlius priimti. Juk dauguma dabartinių pabėgėlių ir bėga nuo tų pačių teroristų, dėl kurių mūsų „gudručiai” visus juos paišo viena spalva. Aišku, tų pabėgėlių yra įvairių, betgi apie tai jau rašiau - apie filtracijos stovyklas.
Atsisakydami iš viso, kategoriškai, priimti pabėgėlius, mes tik parodome mūsų priešams, kad pralaimėjome. Būtent to savo žiauriais išpuoliais jie ir siekia - įbauginti mus ir priversti užsitverti didžiausiomis sienomis. O tai veda tik į degradaciją. Ar to norime?

Rodyk draugams

Pabėgėliai

Jei ateitų karas pas tave. Ir jei spėtum pabėgti. Kas tada? Ar norėtum, kad tave svečioje šalyje, kur nukaktum, priimtų? Ar kad išvytų?

Viskas, rodos, taip paprasta. Ir tuo pačiu sudėtinga? Juk ne visi bėga nuo konkretaus pavojaus, daug pabėgėlių yra, kaip mes sakome, ekonominiai pabėgėliai. O iš tikro - pabėgėliai nuo skurdo. Ar jie neteisūs? Ar jie neturi teisės bėgti nuo skurdo? Ar TU norėtum gyventi skurde?

Nekalbėkime apie tuos, kurie jiems padeda pabėgti. Kurie ima didžiulis pinigus už tai, kad galėtų prikišti pilną laivą žmonių, be jokios garantijos, kad tas laivas perplauks jūrą. Nekalbėkime apie pabėgėlių verslą, kuriame dirbantys uždirba milžiniškus pinigus. Kalbėkime verčiau apie pačius pabėgėlius ir - apie MUS - tai yra apie tuos, pas kuriuos jie bėga.

Kaip išspręsti šią problemą? Jei galvosime apie tai, kaip sumažinti pabėgėlių srautą, suklysime. Tai - ne išeitis. Išeitis vienintelė - pagerinti potencialių pabėgėlių gyvenimo sąlygas jų pačių tėvynėje. Suprantu, kad tai beveik neįgyvendinama, bet - tai VIENINTELĖ išeitis. Ir jei mes nesugebėsime to pasiekti, tai ne dešimtys tūkstančių, o jau milijonai pabėgėlių užplūs mūsų žemyną. Ir nepadės čia net šimto metrų aukščio tvoros, nei Lamanšo tunelio užtvindymas. Aišku, šiuo metu reikia priimti tuos pabėgėlius, atvykstančius pas mus, kitaip ir neišeina. Ir reikia susitarti dėl kvotų, ir dėl priėmimo sąlygų suvienodinimo, kad pabėgėliams būtų tas pat, kurioje šalyje jie atsidurs. Bet visa tai - tai tik laikinos priemonės.

Ne policinės misijos su budinčiais sraigtasparniais virš Viduržemio jūros, ne Vengrijos tvoros, ne nusikaltėlių, gabenančių pabėgėlius, gaudymas, bet tik VIENINTELIS veiksmas - sąlygų potencialių pabėgėlių tėvynėse gerinimas - padės išspręsti šią problemą. Kaip tai padaryti? Na, manau, kažkaip. Kam galų gale dirba mūsų europarlamentarai ir visi kiti valdininkai? Kam galų gale skiriamos milijardinės ES (ir kitų civilizuotų šalių) lėšos? Ir tai reikia pradėti jau dabar. Kuo ilgiau lauksime, tuo bus sunkiau.

Rodyk draugams

Kūrėjas

Kai Šėtonas sumanė sunaikinti vieną naciją, jis sukūrė nacizmą, kai jis sumanė sunaikinti visą žmoniją - komunizmą

Rodyk draugams

Lietuvos gynybinis rezervas – milijonas žmonių

Valstybės gynyba turi būti visų jos piliečių reikalas, čia negali būti jokios išimties. Juk jei dega namas, tai jį gesina, kaip kas išmanydamas, visi to namo gyventojai, nelaukdami, kol atvyks gaisrininkai.
Šiuo metu vienaip ar kitaip gynybai yra pasiruošę apie 300 tūkstančius Lietuvos žmonių (70 tūkstančių tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir apie 230 tūkstančių - sovietinėje). Tai tikrai didžiulis skaičius, bet ar valstybė pasiruošusi visiems jiems skirti gynybines ir kitas užduotis karo metu? Aišku, iš to didžiulio skaičiaus, tarnavusių sovietinėje kariuomenėje, nemaža jau viršiję įstatymuose nustatytą amžių (55 metai), ir galų gale - beveik visi jie praradę įgūdžius. Pakartotinių mokymų Lietuvoje buvo labai nedaug - iš tų 70 tūkstančių, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, į pakartotinius mokymus tebuvo pašaukta vos tūkstantis.
Seimas priėmė sprendimą, kad kiekvienais metais 9 mėnesių privalomajai tarnybai būtų šaukiama apie 3000 šauktinių. Tai, be jokios abejonės, geras sprendimas, bet tai tik gaisro gesinimas, trumpalaikis vajus. Iš tikro reiktų paruošti tikrą ir rimtą mobilizacinę sistemą, į kurią būtų įtraukti VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkantys tam pagal sveikatą ir amžių (tokių būtų apie milijonas).
Kiekvienais metais Lietuvoje gimsta apie 18 000 vaikinų, atmetus netinkamus dėl sveikatos, į tarnybą kasmet būtų galima pašaukti apie 17 000. Taip pat reiktų pašaukti ir dar 17 000 merginų, visiškai nesuprantama, kodėl moterims nėra karo prievolės, kas čia per diskriminacija, tik tiek, kad tarnyba su ginklu joms turėtų būti ne privaloma, o tik savanoriška. Aišku, moterys, auginančios vaikus, į tarnybą ir mokymus nebūtų šaukiamos, o tik į trumpalaikius kursus ir instruktažus.
Dauguma tų prievolininkų galėtų pasiruošti neginkluotai tarnybai, nes karo metu juk ne visi su ginklu kariaus, reiks ir aprūpinimo, inžinerijos, komunikacijų ir t.t. ir t.t.
Taigi, kasmet į privalomąją karo tarnybą būtų pašaukti 34 000 šauktinių (vyrų ir moterų), iš jų ginkluotai karo tarnybai - 11 000 (9000 vyrų privalomai ir 2000 moterų savanoriškai). Jie būtų šaukiami 3 mėnesių tarnybai, tiek visiškai užtektų, visiškai nebūtina 9 mėnesių. Taigi, tie 3 mėnesiai neatrodytų taip baisiai, ir niekas nesiskųstų, kad kažkas juos iš gyvenimo “išbraukė”. 3 mėnesių intensyvaus paruošimo, be jokių sargybų ir ūkinių darbų, visiškai užtenka individualiam kario parengimui. Iš jų būtų savanoriškai atrenkami pagal kontraktus tarnausiantys koviniuose daliniuose (taigi, jie taptų profesionalais) tam, kad būtų užpildyti trūkstami etatai tuose koviniuose daliniuose.
Atlikus privalomąją 3 mėn. karo tarnybą, prievolininkai privalo būti kas 3 metus pakartotinai apmokami tam, kad neužmirštų savo įgūdžių ir kad tobulėtų, taigi galų gale tam, kad karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų nuolat pasiruošę. Bent iki 45 metų amžiaus jie būtų šaukiami kas 3 metus 3 savaičių trukmės mokymams, taigi, jie atitarnautų 3 mėn. privalomojoje tarnyboje ir dar 8 kartus po 3 savaites. Taigi, iki kol sulauktų 45 metų amžiaus, iš viso prievolininkai būtų atitarnavę po beveik 9 mėnesius. Vyrai iki 55 metų, o moterys iki 50 turėtų būti pasyviajame rezerve, t. y. į mokymus nuo 45 metų amžiaus nebebūtų šaukiami, bet karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų šaukiami. Pašalinis, bet labai svarbus efektas - visi prievolininkai kas 3 metus privalomai tikrintųsi sveikatą (tai būtų ne formalus tikrinimas, o išsamus), taip pat jie nuolat turėtų būti bent šiek tiek fiziškai pasirengę. Taigi, žmonių sveikata taptų geresnė, nei dabar, o tai ganėtinai prisidėtų prie darbo našumo ir tuo pačiu bendro ekonominio valstybės lygio gerėjimo, ir, kas svarbiausia, prie pačių žmonių geresnės gyvenimo kokybės.
Pakartotiniuose 3 savaičių mokymuose dauguma prievolininkų ruoštųsi neginkluotoms mobilizacinėms užduotims, nepaisant to, kad pradinėje privalomojoje tarnyboje jie ruošėsi ginkluotai kovai (nes net neginkluotas užduotis vykdantys prievolininkai turi žinoti, kaip elgtis su ginklu, reikalui esant).
Dalis tarnybos ir mokymų vyktų ne kariniuose daliniuose, o kitur, pvz., policijoje, gaisrinėje, kitose tarnybose, savivaldybėse (būtent savivaldybėse daugiausiai).
Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkami pagal sveikatą, atliktų privalomąją karo tarnybą, ir tokiu būdu per 26 metus susiformuotų beveik milijono žmonių. Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai dalyvautų pasirengime savo valstybės gynybai, nebūtų jokių išimčių nei privilegijų.
Iki kol toks rezervas susiformuos, tikslinga jau dabar VISUS piliečius privalomai apmokyti trumpuose kursuose ir instruktažuose - juos būtų galima organizuoti ir savivaldybėse, o jau atlikusius anksčiau privalomąją karo tarnybą - šaukti į pakartotinius mokymus, ir šaukti visus, o ne kelis procentus, kaip kad buvo iki šiol. Kiek tai bekainuotų, tai tikrai nebus per didelė kaina už mūsų saugumą.
Iš viso to, ką išdėsčiau, aiškėja, kad savivaldybėms turės tekti gana didelė pasiruošimo valstybės gynybai našta. Ir tai visiškai logiška ir teisinga. Nes juk būtent savivaldybėse karo ar kitų ekstremalių situacijų metu bus didžioji dauguma prievolininkų, kurie atliks įvairiausias užduotis, kai kurias gana panašias į tas, kurias vykdo ir taikos metu (komunalinis ūkis, transportas, maisto gamyba, medicina ir t. t).
Užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai turėtų šioje mobilizacinėje sistemoje dalyvauti lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti piliečiai, čia, be jokios abejonės, negali būti jokių išimčių. Tik būtų galima kai kuriems iš jų mobilizacines užduotis pavesti vykdyti tose šalyse, kur jie dabar gyvena - tai būtų ir aprūpinimas, ir psichologinės operacijos, ir pasirengimas priimti galimus pabėgėlius, ir kitos užduotys.
Šie visi pasiūlymai tikrai nėra nei militaristiniai, nei nerealūs. Jų įgyvendinimas (kad ir dalinai) prisidėtų prie žymiai geresnio valstybės pasirengimo karui ar kitoms ekstremalioms situacijoms. Turint tokią efektyvią kariuomenę (daugiausiai dėl gausaus rezervo, kurio nereikia apgyvendinti kareivinėse nei išlaikyti iš biudžeto), bet koks potencialus priešas labai ir labai gerai pagalvotų, prieš imdamasis bet kokių priešiškų veiksmų prieš mus. Be jokios abejonės, tokios sistemos įgyvendinimas pakankamai brangiai kainuotų, bet nauda žymiai atsvertų išlaidas - labiau patriotiškai nusiteikusi, motyvuota ir sveikesnė tauta - ji sukurtų žymiai didesnę pridėtinę vertę, negu kad dabar. Be jokios abejonės, valstybės biudžetą, skirtą tam, reiktų naudoti kiek įmanoma racionaliau. Bet svarbiausia nauda - valstybės ir tautos išlikimo garantas. O kiek jis kainuoja?

Rodyk draugams

Pagrindinė Rusijos naujosios karinės doktrinos žinia - imperija silpsta

Praeitų metų pabaigoje Rusija paskelbė naują karinę doktriną, apie kurią nemaža kalbama ir rašoma. Pirmiausia pastebimi agresyvūs ketinimai ginti Rusijos piliečius visame pasaulyje ar netgi panaudoti branduolinį ginklą pirmiems. Bet man, studijuojant šį dokumentą, labiau krito į akis šios valstybės silpnumas ir iš tikro daugiau gynybinės nuostatos. Rusija jaučiasi iš visų pusių apsupta priešų, kurie tik ir tesvajoja nuversti dabartinį carą ir iš vis - suskaldyti šią valstybę. Būtent iš šio užspeistos žiurkės jausmo ir atsiranda agresyvios nuostatos, t. y. iš gynybos poreikio atsiranda desperatiškas polinkis į agresiją.

Vardinant Rusijos priešininkus, pirmiausiai paminima NATO, kuri atseit pažeidžia tarptautines normas (doktrinoje būtent taip ir rašoma - „pažeidžia”). Konkrečiai Ukrainos atvejui pritaikyta nuostata, kad viena iš grėsmių Rusijai yra „legalios valdžios” kaimyninėse šalyse nuvertimas ir Rusijai priešiškų režimų įtvirtinimas (bet čia turima omeny, kad ir kitur tas pat gali atsitikti).

Doktrinoje deklaruojama, kad „šiame istoriniame etape pasaulio vystymasis charakterizuojamas globalinės konkurencijos stiprėjimu, vertybinių orientyrų tarpusavio kova”. Taigi, Rusija dabartinį pasaulį įsivaizduoja ne kaip taikų bendradarbiavimą, nešantį naudą VISIEMS, bet kaip visų karą prieš visus, siekiant išplėšti kuo daugiau naudos tik sau. Seniai jau aišku, kad formulė „win-win” žymiai racionalesnė ir geriau veikianti, negu plėšikavimas, bet Rusija to nesuvokia, kaip ir kitos nedemokratinės šalys. Ji vis dar gyvena, kaip nemažai kas pastebėjo, XX ar net XIX amžiaus nuostatomis.

Kremlius gerai supranta, kad kova už protus ir širdis - pati svarbiausia kova, ir ypač - už jaunus protus ir širdis. Todėl doktrinoje ir teigiama, kad „informacinis poveikis gyventojams, ypač jauniems žmonėms, turi tikslą pakirsti istorines, dvasines ir patriotines tradicijas tam, kad būtų susilpninta gynyba”. Bet nesupranta, kad visos tos „tradicijos” yra nieko vertos, jei nesilaikoma pagrindinių žmogaus teisių. Prie „darbo su jaunimu” gal galima priskirti ir „karinės tarnybos prestižo didinimą”.

Doktrinoje rašoma, kad vienas dabartinių karinių konfliktų bruožų yra „kompleksinis karinės jėgos, politinių, ekonominių informacinių ir kitų nekarinio pobūdžio priemonių panaudojimas, išnaudojant gyventojų protestinį potencialą”. Čia turima omeny dabartinis karas Ukrainoje, dirbtinai sukuriant gyventojų protestus, bet tuo pačiu reiškiami ir nuogąstavimai dėl tokių pat protestų galimybės pačioje Rusijoje.

Kitas karinių konfliktų bruožas minimas „pastovių karinių veiksmų zonos sukūrimas priešiškų valstybių teritorijose”. Kuo puikiausiai imperija pademonstravo šį postulatą vėlgi Ukrainoje, bet ar pagalvojo, kad ir jos teritorijoje gali tas pats atsitikti?

Bene didžiausia Kremliaus baimė, išreikšta šioje doktrinoje, yra teiginys, kad vienas pagrindinių ginkluotųjų pajėgų uždavinių taikos sąlygomis yra „suvereniteto ir teritorinio Rusijos federacijos vientisumo gynyba”.

Labai įdomus doktrinoje išdėstytas Rusijos pasiruošimas formuoti teritorines pajėgas - apie tokias ankstesnėje, 2010 metų, doktrinoje, nebuvo kalbama, o tik abstrakčiai apie „teritorinę gynybą”. Šių pajėgų tikslas būtų „svarbių karinių ir valstybinių objektų, komunikacijų ir ryšio apsauga”. Tai reiškia, kad Rusija ruošiasi kariauti visoje savo teritorijoje - prieš būsimus separatinius judėjimus - nes įsivaizduoti, kad kas nors iš kitų valstybių galėtų įsiveržti į Rusijos teritoriją, nelabai realu. Teritorinės pajėgos reikalingos objektų apsaugai, taigi, jos atlaisvins nuo šios užduoties ginkluotųjų pajėgų dalinius tiesioginiams koviniams veiksmams.

„Dalyvavimas kovoje su tarptautiniu terorizmu” iš visų karinių konfliktų užkardymo užduočių paminėtas pačioje pabaigoje, nepaisant, kad būtent terorizmas kelia šiuolaikinei Rusijai didžiausią grėsmę, o ne kokie ten mistiniai „Ukrainos fašistai”.

Rusijos sąjungininkai, išvardinti doktrinoje, yra arba jos vasalai, arba valstybės, kurios tikrai nėra jokios sąjungininkės (gal tik Rusijai taip atrodo). Tai Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Brazilija, Abchazija ir Pietų Osetija (iš organizacijų KSSO, NVS, ŠBO, BRIKS, taip pat kitos).

Viena iš karinio-politinio bendradarbiavimo užduočių nurodoma „regioninės saugumo sistemos, dalyvaujant Rusijai, sukūrimas”. Taigi, Rusija atkakliai demonstruoja norą steigti alternatyvias NATO aljansui gynybines organizacijas, bet jai tas niekaip nesiseka.

Bene pozityviausia nuostata, užrašyta doktrinoje: „Rusijos Federacijos potencialo stiprinimas, stebint objektus ir įvykius kosminėje erdvėje, bendradarbiaujant tarptautiniu mastu”. Jei ši valstybė skirs daugiau savo pajėgumų grėsmės iš kosmoso prevencijai, bet ne kaimynių užgrobimui, visam pasauliui nuo to bus tik geriau.

Iš pirmo žvilgsnio ši doktrina atrodo demonstruojanti Rusijos agresiją, bet, kaip jau minėjau, iš tikro dauguma jos nuostatų rodo ne ką kitą, kaip tik imperijos silpnėjimą ir desperatišką pasiruošimą gintis. Ar tai reiškia, kad ji subyrės? Nebūtinai. Bet Rusijos teritorinio vientisumo išlikimo sąlyga yra tik viena - jos tapimas demokratine ir tikrai federacine valstybe, o ne „varžtelių užsukinėjimas” ir demokratijos likučių naikinimas. Tik dabartinis Rusijos režimas to tikrai nesupranta ir nesupras.

Rodyk draugams

Neišvengiamas gėrio triumfas

F. Fukujamos kadaise išpranašautas demokratijos triumfas visame pasaulyje - neišvengiamas. Kodėl? Ogi dėl labai paprastos priežasties - visi žmonės nori gerai gyventi. Tai paprasta ir žmogiška. O gerą gyvenimą daugumai užtikrina tik demokratija. Autokratija gerą gyvenimą užtikrina tik mažumai. Aišku, kartais žmonės nusivilia demokratija, bet iš tikrųjų tai, kuo jie nusivilia, yra ne pati demokratija, o tik jos trūkumas.

Visame pasaulyje iš tikro yra tik dvi pagrindinės ideologijos - tai demokratija ir autokratija (visos kitos - tai tik įvairios tarpinės formos tarp jų). Ir nėra jokios „suverenios” ar dar kokios ypatingos, atskiros nuo visko, demokratijos. Bandymai sukurti kažkokią kitokią demokratiją yra ne kas kita, kaip tik ėjimas į autokratiją.

„Suverenios demokratijos” idėja buvo dar visai neseniai - tik prieš kelis metus - propaguojama Rusijoje. Iš tikro, kaip jau ką tik minėjau, nėra jokios „suverenios demokratijos” ar kokio kitokio ypatingo Rusijos kelio. Yra tik du pasirinkimai - arba demokratija, arba autokratija. Visi kiti variantai - tik tarpiniai variantai tarp tų dviejų. Ir „Rusiškasis pasaulis” yra ne koks ypatingas atskiras stebuklingas Rusijos kelias, o tik elementarus slydimas į autokratiją (nors jau Rusija ten ir nuslydo).

Demokratija - stipriems ir susipratusiems žmonėms, o silpniems ir puspročiams, aišku, žymiai mielesnė - diktatūra. Jei žmogus nelabai išsivystęs iš gyvūno, jam, aišku, reikia bandos gyvenimo ir tuo pačiu, aišku, bandos lyderio.

Amžinas ginčas - ar gali diktatūra būti tobula, ir valdyti geriau nei demokratija. Tarsi sunku būtų ginčyti, kad geras diktatorius geriau už blogą ir korumpuotą demokratiją. Bet ar daug istorijoje buvo tokių „gerų diktatorių”? O jei ir buvo, tai ir jais toli gražu ne visi buvo patenkinti.

Taigi, kaip jau minėjau, demokratijos triumfas visoje mūsų planetoje - neišvengiamas. Komunistai taip pat siekė triumfo - bet - komunizmo triumfo visoje planetoje. Bet jiems, visų mūsų laimei, nepasisekė, nes komunizmo įsigalėjimas būtų vedęs prie žmonijos susinaikinimo - nes komunistai siekė deformuoti žmonių rūšį į už dyką dirbančią ir besąlygiškai vadų klausančią masę. O to nepadarysi be esminių biologinių žmogaus pokyčių, o tai, savo ruožtu, tikrai būtų sunaikinę žmogų kaip rūšį.

F. Fukujama nesuklydo - nors ir neįvyko viso pasaulio sudemokratėjimas taip greitai, kaip jis tikėjosi, bet viso pasaulio ėjimas į demokratiją - neišvengiamas. Aišku, tas visuotinai demokratiškas pasaulis tikrai nebus vienalytis, jokia „pasaulinė vyriausybė” jo nevaldys, ir konfliktai tada bus toks pat istorijos variklis, kaip ir bet kada iki tol, bet tie konfliktai bus sprendžiami, tikėkimės, ne karais.

Tie, kas mano, jog Vakarai (Europos Sąjunga ar JAV) nori primesti kitiems kraštams savo gyvenimo būdą ar netgi atimti resursus, klysta. Vienintelis Vakarų civilizacijos plėtros šiais laikais tikslas - sudaryti lygias galimybes visiems, nes iš to laimės visi. Geriausias pavyzdys - buvusios kolonijos - jos neatnešė jokios ypatingos naudos nei suklestėjimo metropolijoms - o dažnai joms išlaikyti netgi reikėjo papildomų resursų. Kuomet kolonijoms buvo leista pasiskelbti nepriklausomoms, iš to laimėjo tik visi. Susikūrė naujos stiprios valstybės - JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir t.t. Ir jei ne šios buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos, tai dar nežinia, kaip būtų pasibaigęs II Pasaulinis karas. Ir jei amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir naujazelandiečiai tuo metu dar būtų buvę tik kolonijų gyventojai, o ne laisvų valstybių piliečiai, tai kažin ar jie būtų turėję tiek galios ir, kas svarbiausia - valios - įsijungti į šį XX amžiaus armagedoną.

Aišku, demokratijos įsigalėjimas - gana sunkus procesas. Neužtenka nuversti diktatūras, žymiai svarbiau - priimti demokratines vertybes visa savo esybe. O kaip tai padaryti, jei šimtus metų gyventa autokratijoje? Pavyzdžių - daugybė - tai ir Irakas, ir Afganistanas, ir Libija, ir ta pati Sirija. Ukraina - kas kita. Čia jau buvo demokratijos tradicija nuo seno - ir Kijevo Rusios večėse, ir kazokų sečėse, ir aišku, dabartiniuose maidanuose. Dabartinis karas tarp Ukrainos ir Rusijos yra ne kas kita, kaip karas tarp demokratijos ir autokratijos, bet tikrai ne regioninis konfliktas, kaip kai kas bando vaizduoti. Ir demokratija šiame kare tikrai nugalės. Nes kitaip negali būti. Nes gėris anksčiau ar vėliau - bet - visada laimi. Jei būtų kitaip - mes tiesiog išnyktumėme.

Rodyk draugams

Yйоббение

“Такой такого познал и на пиво позвал” - гласит литовская пословица. Ну, как тянет разных любителей диктатур один к другому, аж смотреть красиво… Националиста к коммунисту, монархиста к фашисту, хоть с самим чертом свяжется, лишь бы не с демократом и либералом. Российский деятель Максим Шевченко, которого не ясно, почему в свои передачи приглашает продвинутый телеканал RTVi, даже словечко новое придумал (может, и не он придумал, ну да какая разница) - “либералфашисты”. И хорошо видно, что в словечке этом ему больше отвратительная часть - “либерал”. Слово это, однако, очень хорошо отражает мышление “…истов” разного толка - спаривать совсем несовместимые понятия в одном слове для них раз плюнуть - лишь бы была заклейменной так ими ненавистная идея свободы.

Об умении нынешнего режима России привлечь националистов разного толка уже много написано. Лидер французского “Нациолального фронта” Марин Ле Пен просто влюбилась в Путина, а что и говорить про разных там сербов… Режим России изображает себя величайшим духовным и моральным лидером всего мира, воюющим против “гнилого Запада”. Находятся многие, которым импонирует эта борьба, когда на самом деле это борьба лишь за подчинение людей диктатуре. Так что это пиво дорогое, да к тому же и сильно прокисшее.

Вот, к примеру, 4 июля третья по величине парламентская фракция в Венгерском парламенте „Йоббик” (”За лучшую Венгрию”) выступила с инициативой вынести решение от имени Венгерского парламента, которое „осуждает геноцид на Юго-Востоке Украины, происходящий по указке киевских властей с молчаливого согласия Запада”. Одновременно депутат партии выступил с предложением поддержки создания венгеро-русинской автономии в Закарпатье (какая историческая ирония - ведь именно русины активно поддержали подавление венгерской революции 1848 года, а сейчас хотят их с теми самими венграми в одну автономию засунуть). „Ответственность за все это ложится на ЕС и США”, - звучит в инициативе “Йоббик “. Напомню, что “Йоббик” - это националистическая партия Венгрии, в 2010 г. выигравшая в парламенте Венгрии 47 места, а в Парламенте Европы в 2014 году - 3 места.

Таких примеров патологической любви к российскому режиму можно привести много. Ведь и в Литве есть люди, которые поддерживают путинский режим (ровно как и лукашенковский и еще там всякие), так как тоска к “сильной руке” - неистребима. Всегда были и будут люди, которые вместо того, чтобы усовершенствовать несовершенную демократию, лучше выбирают сразу совершенную диктатуру. Только вот было интересно бы посмотреть, восхищались ли они этой диктатурой, лично попав в ее лапы.

Виктор Черецкий в портале радио “Свобода” www.svoboda.org пишет про испанских путинистов. В Мадриде, к примеру, существует ассоциация “Тройка” (а ассоциация названия - не только с русскими конями…). Это ассоциация культурная, дружбы с Россией. Но, как заметил недавно один испанский острослов, дружить с Россией просто так нельзя. Надо обязательно “дружить против кого-то”. Сейчас, к примеру, против Украины. Возможно, поэтому ассоциация “Тройка” и организовала в конце июня в Мадриде фотовыставку о событиях в этой стране, разумеется, пророссийской направленности.
Еще не так давно, пишет В. Черецкий, радикальные левые довольно враждебно относились к России, считая ее отказ от коммунизма и “дружбу с капиталистами” предательством советского наследия. Ну а теперь, похоже, все изменилось. Вооружившись российскими триколорами и портретами Путина, они отправляются к посольству Украины протестовать против “позорной хунты”.

„Хрен редьки не слаще” - другая пословица. Она хорошо подходит к ультралевым и ультраправым. Они так далеко убегают друг от друга, что в конце концов встречаются в другом конце земли… И не важно, “правый” ты или “левый”, куда важнее - “ультра”.

Материалы пророссийского характера можно найти на ультраправом сайте электронной газеты “El Espia Digital” - “Цифровой шпион”. Она транслирует телеканал “Россия сегодня” на испанском языке, перепечатывает статьи из российских средств массовой информации. Издание специализируется на информации военно-политического характера. По словам его руководителя, полковника запаса Хуана Агилара, оно выпускается “независимой группой единомышленников”, среди которых немало бывших военных и сотрудников спецслужб. Проросийскую политику поддерживают и некоторые правые политики, также и немало бизнесменов, особенно бизнес которых связан с Россией (такие, как знаем, и в Литве есть). Некоторые литовские “патриотичные” порталы, названия которых не буду писать, так как не хочу их рекламировать, тоже поддерживают империалистическую политику России. Они, конечно, маргинальные, но не обращать внимания на них нельзя. Интересно бы узнать, из каких источников эти порталы финансируются?

Странное сближение противоположностей вовсе и не странное. Что соединяет крайних левых с крайними правыми? Опять же - та самая тоска по сильной руке. И те, и другие уверены, что все люди - дураки, и что только умный диктатор (король или генсек, это уже без разницы) знает и решает, как нам жить. Конечно, часто любовь к российскому режиму усиливает и конкретные деньги, будь-то финансирование какого то интернет порталика, будь-то покупка “Мистралей”, а то и немецкие “приватные оборонные фирмы”, помогающие российской армии.

Как-то с другом дискутировали мы об основной миссии Литовского государства. Какая-то идея должна ведь объединять народ. У разных государств бывали разные миссии. У Советского союза - объединить весь мир и при этом вывести новую человеческую породу, жаждущую работать бесплатно, только за идею. У фашистской Германии - тоже объединить весь мир и тоже вывести новую человеческую породу, но уже арийскую-сверхчеловеческую. Миссия Китая не меняется уже несколько тысяч лет - это стабильная, полоняемая всеми подданными империя. Миссия США - спасти мир от диктатур и повсюду внедрить демократию. Миссия России - встать с колен и создать “русский мир”. А какой должна быть миссия Литвы? Воссоздать государство “от моря к морю”? Воссоздать литовскую языческую веру? Выиграть все баскетбольные чемпионаты? Было-бы не плохо, но если серьезно, то миссия должна быть не такая. На самом деле то и не нужна никакая особенная миссия. Потому что эта “особенность” ведет не куда иначе, как только в диктатуру. Вот Россия декларирует “суверенную демократию” (точнее, декларировала, сейчас другие моды). А что это такое? М. Горбачев сказал, что “подобные определения искажают суть демократии - точно так же, как искажали ее концепции „социалистической” или „народной” демократии”. Демократия есть одна и универсальная, вопрос только в том, СКОЛЬКО нее? попытки создать какую-то особенную демократию приводят лишь к диктатуре.

Основная миссия всех государств должна быть лишь одной - это благополучие всех людей. Просто? Банально? Не интересно? Может быть. Но это однозначно. Потому что при попытке создать какую-то особенную миссию, повторюсь, путь один - в диктатуру. Ну а те, которые потворствуют диктатурам, как это делает венгерский “Йоббик”, испытывают не духовное возвышение, а катятся к обыкновенному уйоббению.

Rodyk draugams

Sujobėjimas

„Toks tokį pažino ir alaus pavadino” - lietuviška patarlė. Na, kaip traukia visokiausius diktatūros mėgėjus vieną prie kito, tai net gražu žiūrėti. Nacionalistą prie komunisto, monarchistą prie fašisto, kad ir su pačiu velniu susidės, kad tik neduokdie ne demokratas ir ne liberalas. Rusijos veikėjas Maksim Ševčenko, kurį nežinia kodėl į savo laidas pastoviai kviečia pažangi televizijos stotis RTVi, netgi sugalvojo naujadarą „liberalfašistai” (na gal ne jis sugalvojo, bet koks skirtumas galų gale). Ir aiškiai matosi, kad šiame žodyje jam žymiai bjauresnė dalis „liberal”. Šis žodelis betgi labai gerai parodo visokio plauko „…istų” mąstymą - sukergti visiškai nesuderinamas sąvokas viename žodyje jiems nieko nereiškia, kad tik būtų paniekinta jų taip nekenčiama laisvės idėja.

Apie dabartinio Rusijos režimo sugebėjimą įkvėpti ir sutelkti įvairiausio plauko viso pasaulio nacionalistus jau daug prirašyta. Prancūzijos „Nacionalinio fronto” lyderė Marine Le Pen kone įsimylėjusi Putiną, ką jau kalbėti apie visokius serbus, kurie nuo seno Rusiją laikė savo didžiausia sąjungininke. Rusijos režimas dabar vaizduoja ypatingą moralinį ir dvasinį pasaulio lyderį, kovojantį prieš Vakarų „supuvusio pasaulio” apraiškas, ir kai kam ta „didingoji kova” imponuoja, nors tikrovėje tai tik elementarus siekis pajungti žmones diktatūrai. Taigi, tas „alus” labai jau brangiai kainuoja, ir visai neskanus, surūgęs.

Štai, pavyzdžiui, trečia pagal dydį Vengrijos parlamente politinės partijos Jobbik („Už geresnę Vengriją”) frakcija liepos 4 d. pateikė pareiškimo projektą, kuriame smerkiamas „genocidas Pietryčių Ukrainoje, kurį vykdo Kijevo chunta, nebyliai pritariant Vakarams”. Tuo pačiu „Jobbik” deputatai pasiūlė palaikyti vengrų ir rusinų autonomijos įsteigimą Ukrainos Užkarpatėje (kokia istorinė ironija - juk rusinai labai aktyviai prisidėjo prie 1848 m. Vengrijos revoliucijos malšinimo, o dabar juos norima sukišti su tais pačiais vengrais į vieną autonomiją). Anot jų, atsakomybė už tai, kas vyksta Ukrainoje, tenka tik ES ir JAV. Priminsiu, kad „Jobbik” - tai nacionalistinė Vengrijos partija, 2010 m. Vengrijos parlamento rinkimuose laimėjusi 47 vietas, 2014 m. Europos parlamento rinkimuose - 3.

Tokių patologinės meilės rusiškajam režimui pavyzdžių Europoje (o ir kitur, aišku) galima surasti daugybę. Juk ir Lietuvoje yra ne taip jau maža žmonių, palaikančių Putino režimą (taip pat ir Lukašenkos ar dar kokį), nes stiprios rankos ilgesys, ko gero, neišnaikinamas, visada buvo ir bus žmonių, kurie užuot stengęsi patobulinti netobulą demokratiją, verčiau siekia tobulos diktatūros. Tik va - būtų įdomu pažiūrėti, ar patekus jiems patiems į bet kokios diktatūros nagus, jie ir toliau ją garbintų???

Viktor Čereckij Radijo „Svoboda” interneto portale svoboda.org rašo apie Ispanijos putinistus. Madride, pavyzdžiui, yra asociacija „Troika” (jie, aišku, turėjo omeny garsiąją rusiškąją trikinkę, bet šis pavadinimas mums labiau kitas asociacijas kelia). Tai kultūrinė organizacija. Jos tikslai, anot steigėjų, yra Ispanijos ir Rusijos tautų kultūrinis bendradarbiavimas. Tikslai gražūs, bet, deja, draugauti su Rusija šiaip sau negalima. Kaip rašo V. Čereskij, su ja draugauti reikia „prieš ką nors”. Štai dabar - prieš Ukrainą. Ko gero, dėl to birželio pabaigoje ši asociacija suorganizavo Madride fotografijos parodą, skirtą Ukrainos įvykiams. Paroda, be abejo, prorusiškos pakraipos.

Dar visai neseniai Ispanijos radikalieji kairieji buvo priešiškai nusiteikę prieš Rusiją, laikydami jos pokomunistinį periodą komunistinių idealų išdavyste. Dabar gi, atrodo, viskas pasikeitė. Mojuodami ne tik raudonomis komunistinėmis, bet ir trispalvėmis Rusijos vėliavomis ir net fiurerio Putino portretais, jie susirinko prie Ukrainos pasiuntinybės protestuoti prieš „Kijevo chuntą”.

„Meška su lokiu - abu labu tokiu” - kita lietuviška patarlė. Ji gerai tinka ultrakairiesiems ir ultradešiniesiems - jie taip toli vienas nuo kito pabėga, kad apsukę ratą kitoje žemės pusėje susitinka. Ir jau nebesvarbu, „dešinysis” tu ar „kairysis”, žymiai svarbiau - „ultra”. Ispanų ultradešiniųjų interneto portalas “El Espia Digital” (”Skaitmeninis špionas”) retransliuoja telelevizijos kanalą “Russia today” ispaniškai, perspausdina Rusijos žiniasklaidos straipsnius. Anot portalo vadovo, atsargos pulkininko Chuano Agilaro, jis leidžiamas grupės nepriklausomų vienminčių, daugiausiai buvusių kariškių ir spec. tarnybų pareigūnų. Prorusišką politiką palaiko taip kai kurie dešinieji politikai, taip pat ir prekyba su Rusija suinteresuoti verslininkai (lygiai kaip ir Lietuvoje). Kai kurie Lietuvos “patriotiniai” interneto portalai, kurių pavadinimo neminėsiu, nenorėdamas jų reklamuoti, taip pat palaiko Rusijos imperialistinę politiką. Jie, aišku, marginaliniai, bet vien dėl to negalima į juos nekreipti dėmesio. Aišku, būtų įdomu dar pasidomėti, kas juos iš tiesų finansuoja?

Keistas priešingybių suartėjimas nėra visiškai nelogiškas. Kas vienija kraštutinius kairiuosius su kraštutiniais dešiniaisiais? Vėlgi - tas pats stiprios rankos ilgesys. Tiek vieni, tiek kiti įsitikinę, kad visi žmonės - kvailiai, ir tik protingas diktatorius (ar karalius, ar generalinis sekretorius - čia jau nesvarbu) tegali žinoti ir nuspręsti, kam ko reikia. Ir tik jis tegali valdyti mūsų gyvenimus ir likimus. Aišku, neretai meilę Rusijos režimui paskatina ir konkretūs pinigai, gaunami iš Maskvos. Tai ir vargano interneto portalo išlaikymas, ir milijardiniai kontraktai už „Mistralius”, ir Vokietijos „privačių gynybos firmų” organizuojama parama Rusijos armijai.

Kažkada su draugu diskutavome apie Lietuvos valstybės pagrindinę misiją. Nes kažkokia idėja juk turi vienyti tautą. Tų misijų įvairios valstybės yra visokiausių turėjusios. Sovietų sąjunga - viso pasaulio apvienijimą, tuo pačiu išveisiant norinčių dirbti be atlyginimo žmonių veislę, fašistinė Vokietija - taip pat viso pasaulio apvienijimą, ir taip pat išveisiant naują žmonių veislę - tik jau nordiškąją-antžmogiškąją. Kinijos misija nesikeičia jau kelis tūkstančius metų - tai yra stabili visų pavaldinių garbinama imperija, JAV misija - išgelbėti pasaulį nuo diktatorių ir visur įdiegti demokratiją, Rusijos - atsistoti nuo kelių ant kojų ir atkurti „rusiškąjį pasaulį”. O kokia turėtų būti Lietuvos pagrindinė misija? Atkurti valstybę „nuo jūros iki jūros”? Atkurti pagoniškąjį tikėjimą? Laimėti visus krepšinio čempionatus? Aišku, tai būtų gražu, bet tikroji misija turi būti ne tokia. O iš tiesų nereikia jokios „išskirtinės misijos”. Nes tas išskirtinumas daugiausiai veda tik į diktatūrą, ir niekur daugiau. Štai Rusija deklaruoja (nors dabar jau beveik nekalba apie tai) siekianti kažkokios „autonominės demokratijos”. Didžiausia nesąmonė. Demokratija yra viena ir universali, klausimas tik vienas - KIEK jos yra? O bandymai sukurti kažkokią „autonominę” ar „nacionalinę” ar „socialistinę” demokratiją reiškia tik viena - nutolimą nuo tikrųjų demokratijos principų ir tuo pačiu automatiškai - slinkimą į diktatūrą.

Visų valstybių pagrindinė misija turėtų būti viena ir paprasta - tai - visų žmonių gerovė. Paprasta? Banalu? Neįdomu? Galbūt. Bet - be pasirinkimo. Nes bandant sukurti kitokias, ypatingas misijas, pasikartosiu - neišvengiamai einama į diktatūrą. O bandant pataikauti toms diktatūroms, kaip kad daro vengrų „Jobbik” partija, vyksta ne dvasinis pakylėjimas, o paprasčiausias sujobėjimas.

Rodyk draugams

Didžiausia Rusijos klaida

Nors sunku tai suvokti protu, bet Rusijos režimas su visais jo parankiniais akivaizdžiai demonstruoja visišką pamišimą. Visa valstybinė Rusijos žiniasklaida net užspringdama ragina Rusijos naciją į karą, visokie kiseliovai ir kiti informaciniai prostitutai, išsproginę akis ir taškydamiesi seilėmis, pasakoja apie „fašistinę” Ukrainos valdžią ir „vargšus” Krymo rusus, kuriuos kuo skubiau reikia gelbėti, ir ne tik juos, bet ir visą Rytų bei Pietų Ukrainą tuo pačiu. Atvira karo propaganda kuo agresyviausia ištisai liejasi iš visų valstybinių televizijos kanalų, ir jei karo nebus (duok Dieve), tai nacija savo vado nesupras - kam gundei, kam viliojai, jei nemanei mylėti? Nors ne - ką Vadas bepadarys, viskas bus paslaugių infoprostitutų išaiškinta - „taip reikia”. Norisi dar tikėti nors lašeliu likusio sveiko proto - t .y. Rusijos valdžia (o tiksliau, Putinas, nes jis vienas tik ir yra ta valdžia) neturėtų aneksuoti Krymo, nes pasekmės bus labai skaudžios. Jei Rusija vis tik tai padarys, tai bus pati didžiausia jos klaida nuo pat jos atsikūrimo 1990 m. birželio 12 d. Aišku, tų klaidų ji jau iki šiol pridarė begalę (nors gal tai ne klaidos, o tiesiog jos imperialistinės prigimties esmė). Bet būtent Krymo aneksavimas bus didžiausia ir nebepataisoma klaida. Jos pasekmės bus visiška Rusijos politinė ir ekonominė izoliacija. Tie, kurie sako, jog Vakarai priklauso nuo Rusijos dujų ir kitų resursų, klysta. Žinoma, jie priklauso kažkiek, bet nuo šiol labai sparčiai bus ieškoma kitų šaltinių, dujas Europai perkant iš JAV, o taip pat skubiai vystant skalūninių dujų gavybą, naftą atsigabenant iš Artimųjų Rytų ir vėl tų pačių JAV. O kokia nauda pačiai Rusijai iš Krymo aneksijos? Ogi jokios - tik „moralinis pasitenkinimas”, kad „atgauta istorinė žemė”, bet tas pasitenkinimas - tai tik bandito džiaugsmas. Rusijos visuomenė jau iki šiol buvo susiskaldžiusi, bet po Krymo aneksijos tai vyks žymiai ryškiau, ir jei šiandien Maskvoje į antikarinį mitingą išeina 50 tūkstančių žmonių, tai rytoj, nukritus rublio kursui ir ekonomikai ritantis į bedugnę, į protestus išeis milijonai, o poryt daugybė maidanų užsiliepsnos visoje imperijoje, ir jie gali būti kur kas žiauresni, nei Ukrainos maidanas. O kam to reikia? Manau, niekam.

Rodyk draugams

Хотят ли русские войны?

Есть такая старая советская песня: “хотят ли русские войны?”. Очень надеюсь, что нормальные люди в России, несмотря на огромный поток кремлевской пропаганды, не хотят никакой войны (точно как ее не хотят все нормальные люди во всем мире). Но нынешняя российская власть просто мечтает о войне (это наверно такой закон истории и власти - всем империям время от времени мечтать о войнах). Но эта война, которую пока только в Крыму разжигает Россия, не будет полезная никому. Если у российской власти не осталось уже и капли здравого рассудка (что, увы, похоже на правду), то события будут развиваться по такому сценарию:
1. Россия оккупирует Крым;
2. Начинается война между Россией и Украиной;
3. Россия удаляется из всех международных организаций, объявляется блокада. В этот момент Россия (если в ней пробудятся, хоть какие остатки рассудка) уйдет из Крыма и больше не будет вмешиваться в дела Украины. Если нет, то сценарий дальше развивается так:
4. Россия оккупирует Донбасс, а Украина - Кубань;
5. Россия попытается взять обратно Кубань, но это не удастся, Украина идет дальше - на Северный Кавказ, начинается восстание народов Кавказа;
6. Вместе с народами Кавказа Украина занимает российские земли до самой Волги и Каспия;
7. Россия применяет ядерное оружие;
8. НАТО против России применяет ядерное оружие;
9. Начинается III Мировая война.
Вопросик - оно нужно кому-то, в том числе и России? Если нет, то какого хрена Россия лезет в Крым??? Ну, а если заветной мечтой России есть уничтожить цивилизацию нашей планеты, то это так - война в Крыму - самый хороший способ реализовать эту мечту.

Rodyk draugams