BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pagrindinė Rusijos naujosios karinės doktrinos žinia - imperija silpsta

Praeitų metų pabaigoje Rusija paskelbė naują karinę doktriną, apie kurią nemaža kalbama ir rašoma. Pirmiausia pastebimi agresyvūs ketinimai ginti Rusijos piliečius visame pasaulyje ar netgi panaudoti branduolinį ginklą pirmiems. Bet man, studijuojant šį dokumentą, labiau krito į akis šios valstybės silpnumas ir iš tikro daugiau gynybinės nuostatos. Rusija jaučiasi iš visų pusių apsupta priešų, kurie tik ir tesvajoja nuversti dabartinį carą ir iš vis - suskaldyti šią valstybę. Būtent iš šio užspeistos žiurkės jausmo ir atsiranda agresyvios nuostatos, t. y. iš gynybos poreikio atsiranda desperatiškas polinkis į agresiją.

Vardinant Rusijos priešininkus, pirmiausiai paminima NATO, kuri atseit pažeidžia tarptautines normas (doktrinoje būtent taip ir rašoma - „pažeidžia”). Konkrečiai Ukrainos atvejui pritaikyta nuostata, kad viena iš grėsmių Rusijai yra „legalios valdžios” kaimyninėse šalyse nuvertimas ir Rusijai priešiškų režimų įtvirtinimas (bet čia turima omeny, kad ir kitur tas pat gali atsitikti).

Doktrinoje deklaruojama, kad „šiame istoriniame etape pasaulio vystymasis charakterizuojamas globalinės konkurencijos stiprėjimu, vertybinių orientyrų tarpusavio kova”. Taigi, Rusija dabartinį pasaulį įsivaizduoja ne kaip taikų bendradarbiavimą, nešantį naudą VISIEMS, bet kaip visų karą prieš visus, siekiant išplėšti kuo daugiau naudos tik sau. Seniai jau aišku, kad formulė „win-win” žymiai racionalesnė ir geriau veikianti, negu plėšikavimas, bet Rusija to nesuvokia, kaip ir kitos nedemokratinės šalys. Ji vis dar gyvena, kaip nemažai kas pastebėjo, XX ar net XIX amžiaus nuostatomis.

Kremlius gerai supranta, kad kova už protus ir širdis - pati svarbiausia kova, ir ypač - už jaunus protus ir širdis. Todėl doktrinoje ir teigiama, kad „informacinis poveikis gyventojams, ypač jauniems žmonėms, turi tikslą pakirsti istorines, dvasines ir patriotines tradicijas tam, kad būtų susilpninta gynyba”. Bet nesupranta, kad visos tos „tradicijos” yra nieko vertos, jei nesilaikoma pagrindinių žmogaus teisių. Prie „darbo su jaunimu” gal galima priskirti ir „karinės tarnybos prestižo didinimą”.

Doktrinoje rašoma, kad vienas dabartinių karinių konfliktų bruožų yra „kompleksinis karinės jėgos, politinių, ekonominių informacinių ir kitų nekarinio pobūdžio priemonių panaudojimas, išnaudojant gyventojų protestinį potencialą”. Čia turima omeny dabartinis karas Ukrainoje, dirbtinai sukuriant gyventojų protestus, bet tuo pačiu reiškiami ir nuogąstavimai dėl tokių pat protestų galimybės pačioje Rusijoje.

Kitas karinių konfliktų bruožas minimas „pastovių karinių veiksmų zonos sukūrimas priešiškų valstybių teritorijose”. Kuo puikiausiai imperija pademonstravo šį postulatą vėlgi Ukrainoje, bet ar pagalvojo, kad ir jos teritorijoje gali tas pats atsitikti?

Bene didžiausia Kremliaus baimė, išreikšta šioje doktrinoje, yra teiginys, kad vienas pagrindinių ginkluotųjų pajėgų uždavinių taikos sąlygomis yra „suvereniteto ir teritorinio Rusijos federacijos vientisumo gynyba”.

Labai įdomus doktrinoje išdėstytas Rusijos pasiruošimas formuoti teritorines pajėgas - apie tokias ankstesnėje, 2010 metų, doktrinoje, nebuvo kalbama, o tik abstrakčiai apie „teritorinę gynybą”. Šių pajėgų tikslas būtų „svarbių karinių ir valstybinių objektų, komunikacijų ir ryšio apsauga”. Tai reiškia, kad Rusija ruošiasi kariauti visoje savo teritorijoje - prieš būsimus separatinius judėjimus - nes įsivaizduoti, kad kas nors iš kitų valstybių galėtų įsiveržti į Rusijos teritoriją, nelabai realu. Teritorinės pajėgos reikalingos objektų apsaugai, taigi, jos atlaisvins nuo šios užduoties ginkluotųjų pajėgų dalinius tiesioginiams koviniams veiksmams.

„Dalyvavimas kovoje su tarptautiniu terorizmu” iš visų karinių konfliktų užkardymo užduočių paminėtas pačioje pabaigoje, nepaisant, kad būtent terorizmas kelia šiuolaikinei Rusijai didžiausią grėsmę, o ne kokie ten mistiniai „Ukrainos fašistai”.

Rusijos sąjungininkai, išvardinti doktrinoje, yra arba jos vasalai, arba valstybės, kurios tikrai nėra jokios sąjungininkės (gal tik Rusijai taip atrodo). Tai Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Brazilija, Abchazija ir Pietų Osetija (iš organizacijų KSSO, NVS, ŠBO, BRIKS, taip pat kitos).

Viena iš karinio-politinio bendradarbiavimo užduočių nurodoma „regioninės saugumo sistemos, dalyvaujant Rusijai, sukūrimas”. Taigi, Rusija atkakliai demonstruoja norą steigti alternatyvias NATO aljansui gynybines organizacijas, bet jai tas niekaip nesiseka.

Bene pozityviausia nuostata, užrašyta doktrinoje: „Rusijos Federacijos potencialo stiprinimas, stebint objektus ir įvykius kosminėje erdvėje, bendradarbiaujant tarptautiniu mastu”. Jei ši valstybė skirs daugiau savo pajėgumų grėsmės iš kosmoso prevencijai, bet ne kaimynių užgrobimui, visam pasauliui nuo to bus tik geriau.

Iš pirmo žvilgsnio ši doktrina atrodo demonstruojanti Rusijos agresiją, bet, kaip jau minėjau, iš tikro dauguma jos nuostatų rodo ne ką kitą, kaip tik imperijos silpnėjimą ir desperatišką pasiruošimą gintis. Ar tai reiškia, kad ji subyrės? Nebūtinai. Bet Rusijos teritorinio vientisumo išlikimo sąlyga yra tik viena - jos tapimas demokratine ir tikrai federacine valstybe, o ne „varžtelių užsukinėjimas” ir demokratijos likučių naikinimas. Tik dabartinis Rusijos režimas to tikrai nesupranta ir nesupras.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą