BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Karas prieš Europą

Šmėkla klaidžioja po Europą - islamizmo šmėkla. Visi žinome, kad Europai ir galų gale visam Vakarų pasauliui paskelbtas karas. Klausimas tik - kas paskelbė tą karą, kodėl, ir kaip mums jį laimėti?

Kad karas vyksta, tai faktas. Nuo 2012 m. liepos 18 d. išpuolio Bulgarijoje iki šiol visi Europos Sąjungoje įvykdyti teroristiniai aktai įvykdyti tik islamistų. Iki tol labiau šia veikla užsiiminėjo kitokie teroristai - nacionalistai, ultrakairieji ir ultradešinieji bei mafija. Visi šie nuo 1958 metų iki dabar užmušė Europos Sąjungos šalyse 1113 žmonių. Islamistiniai teroristai - 651. Taigi, bendroje Europos terorizmo istorijoje islamistai nepirmauja, bet, deja, sparčiai stengiasi tai padaryti. O iš tikro islamizmo (ne islamo!) karas prieš Europą prasidėjo 2004 m. kovo 11-ąją Ispanijoje, kuomet per visą Europos terorizmo istoriją vieno išpuolio metu žuvo daugiausiai žmonių - 191 (neskaitant Libijos valstybinių teroristų susprogdinto lėktuvo virš Škotijos 1988 metais, kuomet žuvo 270). Ir tą pirmąjį šio karo mūšį Europa pralaimėjo - nes teroristai pasiekė savo tikslą - Ispanija pasitraukė iš karinės kampanijos Irake. 2005-aisiais tie patys islamistai užmušė 56 žmones Londone (šis mūšis nebuvo pralaimėtas, kadangi Jungtinė Karalystė nepasitraukė iš Irako koalicijos), po to buvo ilga pertrauka, neskaitant kelių ar keliolikos per metus užmušamų. Ir štai - karas visu pajėgumu atsinaujino 2015-ųjų sausį, išžudant „Charlie Hebdo” žurnalistus, tų pačių metų pabaigoje visoje Europoje islamistai išžudė jau 141 žmogų, o šiais, 2016-aisiais, metais, jiems dar toli gražu nesibaigus - 125.

Tai kas gi vis tik tas „islamizmas”? Iš tikro tai sudėtingas klausimas. „Islamizmas” nėra savaime suprantamas ir pats iš savęs, iš tikro tai yra dirbtinis dalykas, tik dabar, po tiekos eskalacijos, jau tapęs savaiminiu ir besidauginančiu be išorinės jėgos. Tikrai nesiimsiu smulkiai aiškinti, kas tas islamizmas, apie tai daug prirašė žymiai geriau toje temoje susigaudantys nei aš, tik pasakysiu, kad tai yra silpnųjų kontrpuolimas prieš tikrą ar tariamą Vakarų invaziją. Šia silpnųjų kova pasinaudojo kadaise SSSR, o dabar estafetę perėmė Rusijos imperija. Nenoriu teigti, kad visą islamizmo judėjimą dabar kontroliuoja Rusija (o kas tai gali nustatyti?), tik manau, kad ryšys tarp islamizmo margo judėjimo (judėjimų) ir Rusijos spec. tarnybų tradiciškai yra glaudus. Ar 2015-2016 metų Europos karo suintensyvėjimas susijęs vien su „islamo valstybės” ekspansija, ar gal tai tuo pačiu ir Rusijos kerštas už Ukrainos posūkį į Vakarus? Kas galėtų paneigti?

Aišku, kalbėti vien apie islamizmo terorą Europoje, nepaminint kitos prievartos, būtų nepilnas vaizdas. Kur daugiau nei šimtas tūkstančių, žuvusių Jugoslavijos karuose? Kur apie dešimt tūkstančių, žuvusių Ukrainoje nuo 2014-ųjų? O kur dar Karabacho, Padniestrės ir Gruzijos konfliktai, galų gale - 1991-ųjų sausis Baltijos šalyse ir Tbilisio žudynės? Jei pridėti šiuos visus žuvusiuosius, tuomet „grynieji” teroro aktai Europoje nublanksta.

Tai vis tik - kas kariauja prieš Europą? Nevyniokim į vatą - mums nepaskelbtą karą paskelbė rusiškoji-islamistinė koalicija, kitaip tariant - silpnieji-nuskriaustieji, kuriems būtina atsirevanšuoti už tikras, o labiau - už tariamas skriaudas. Ir kaip gi mums elgtis šiame kare, kaip kariauti? Aišku, geriausia kovoti priešo teritorijoje, o ne savo, t. y. apginkluoti Sirijos opoziciją bei Ukrainos kariuomenę ir taip sunaikinti Asadą su galvažudžiais Sirijoje bei išstumti rusiškuosius okupantus iš Ukrainos, tuo pačiu priverčiant žlugti Putiną ir jo režimą. Kol aktyviai nekovosime, o tik pasyviai reaguosime į išpuolius, tol karas tęsis ir netgi intensyvės. Betgi svarbiausias karas vyksta ne gatvėse ir laukuose, o žmonių širdyse ir protuose. Toli gražu neužtenka sunaikinti Asadą su jo klika. Žymiai svarbiau yra padėti atkurti normalų gyvenimą Sirijoje Irake ir visur kitur, sudarant sąlygas pabėgėliams grįžti ir patiems prisidėto prie savo tėvynių atstatymo. Kitaip tariant- privalome duoti jiems meškeres, kad pasigautų savo žuvis.

Svarbiausia - šis karas ne prieš žmones, o prieš silpnųjų-nuskriaustųjų-ir-dėl-to-pasiutusių revanšistinę ideologiją. Ir nugalės šiame kare ne Vakarai prieš Rytus, o normalūs, norintys gyventi įprastą, kasdienį ir daugmaž neblogą gyvenimą žmonės prieš visuotinio su(si)naikinimo ideologiją. Tai kas laimės šį karą? Aš atsakymą tikrai žinau.

Rodyk draugams

Rusijos ateitis

Kodėl Rusija beveik visą savo gyvavimo laiką kėlė (ir tebekelia) tiek daug rūpesčių kaimynams ir netgi visam pasauliui? Kaip ir aišku - ši šalis beveik nuo pradžių buvo imperija, ji plėtėsi, prijungdama žemes, kariavo ir plėtė savo įtaką. Betgi taip elgėsi visos imperijos, Rusija čia nėra kažin kokia išimtis. O gal yra? Iš tiesų nieko ypatingo naujo, ko nebūtų dariusios kitos imperijos, Rusija nedarė, išimtis nebent - XX amžiaus komunizmas, ir taip neskanų imperialistinį kvapelį praturtinęs ypatingu bolševikiniu smirdėjimu. Ir tas (post)komunistinis smirdėjimas jaučiamas iki dabar. Dabartinė Rusijos ideologija (tiksliau, tai, kas norima padaryti ideologija) yra tik imperializmo, komunizmo ir valdiškosios stačiatikybės mišinys. Specialiai parašiau „valdiškosios” - nes nereikia jos maišyti su tikruoju tikėjimu.

Komunizmo ideologija po 1917 metų baudėsi užkariauti visą pasaulį, tuo pačiu sunaikinant visas tautas, neišskiriant nė rusų. Juk Leninas yra pasakęs - „O į Rusiją man nusispjauti”. Lygiai taip pat jam buvo nusispjauti ir į visas kitas valstybes bei tautas, komunistai juk stengėsi išvesti naują, ypatingą komunistinių antžmogių veislę visoje planetoje. Tik netrukus, jau Stalino valdymo laikais, rusiškasis imperializmas vėl atsirevanšavo, pajungdamas savo tikslams tą patį komunizmą, ir gana sėkmingai - komunistiškai rusiškasis imperializmas pasirodė esąs ypatingai žvėriškas, žiaurus, ir tuo pačiu gana efektingas mišrūnas, sunaikinęs daugybę milijonų žmonių, užkariavęs daug kraštų ir užnuodijęs milijonų žmonių sielas (kai kurių - iki pat šiol).

Taigi, kas yra dabartinė Rusija ir kur ji eina? Šis klausimas be galo svarbus, ir absoliučiai neteisūs tie, kurie teigia, esą pirmiausiai savo kiemo reikalų žiūrėkime. Taip bežiūrėdami tik savo kiemo net nepastebėsime, kad prie jo ir vėl artėja tas pats žvėris, kuris jau buvo mus kažkada užpuolęs.

Dabartinė Rusija (pirmiausiai turiu omeny jos dabartinį valdantį režimą, bet ši sąvoka vis tik apima ir visą naciją) šiandien jaučiasi pralaimėjusi „Trečiąjį pasaulinį karą” - t. y. sovietinės sistemos žlugimas. Vietoj to, kad rusų tauta džiaugtųsi išsivadavusi iš tos pačios priespaudos, kuri naikino ir daugybę kitų tautų, jie labiau jaučiausi (deja) tos priespaudos sukėlėjais ir šeimininkais ir tuo pačiu, aišku, gailisi netekę jos. Ir jei mums atrodo, kad Rusija puola kaimynines valstybes ir linkusi į agresiją, pačiai Rusijai atrodo kaip sykis priešingai - jie tik ginasi ir šiaip ne taip atsiima buvusias SAVO žemes. Rusijai neįmanoma patikėti, kad tautos pačios, savarankiškai bando išsivaduoti. Jokiu būdu - anot rusiškųjų imperialistų, neįmanomas joks mažųjų tautų savarankiškumas, ir visi išsivadavimo judėjimai yra ne kas kita, kaip tik imperialistinių Vakarų (pirmiausiai JAV, o gal ir kokių masonų ar net marsiečių) inspiruotas ir finansuotas sąmokslas. Ir kas gi belieka - tik atsiimti „prarastas” žemes, kurias klastingiausiais būdais užkariavo „bjaurieji Vakarai”. Ir dabartines Vakarų sankcijas Rusija supranta ne kaip teisėtą atsaką į jos agresiją prieš Ukrainą, o tik kaip tolesnį supuvusių Vakarų karo prieš „šventąją Rusiją” etapą, kurį žūt būt reikia laimėti. Ir Rytų Ukrainoje, vadinasi, vyksta ne šiaip susirėmimai, o pats tikriausias Armagedonas. Ir ką gi - jie teisūs - Ukrainoje dabar vyksta Armagedonas. Tik Gėrio ir Blogio kariai visai ne tie, kaip mano rusiškieji imperialistai.

Ar įmanoma pa(si)keisti Rusiją (-ai)? Klausimas, manau, netinkamas. Iš tikro reikia klausti taip - KAIP ir KADA pasikeis Rusija? Apie tai svarstoma daug ir visur. Klausydamasis radijo stoties „Svoboda”, beveik kiekvieną vakarą girdžiu bandymus atsakyti į šiuos klausimus. Deja, susidaro įspūdis, kad dabartinė Rusijos opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi, ir jiems nelabai kas išeis. Iš tikro opozicija yra ne tiek silpna ir susiskaldžiusi, kiek silpninama ir skaldoma. Bet dėl to nė kiek nelengviau. Aišku, reikia tik pavydėti jų neblėstančio tikėjimo savo pergale ir entuziazmo, bet susidaro įspūdis, kad jie užsiciklinę savo pačių ratelyje ir verda savo pačių sultyse, nematydami milžiniško Rusijos tautų potencialo. O gal nenori jo matyti - nes tai veda ne į ką kita, kaip tik į Rusijos su(si)skaldymą. Juk žinoma, kad net didžiausias Rusijos demokratas vis tiek yra tuo pačiu ir imperialistas. Nes tai - kraujyje.

Taigi, opozicija kaip galimos revoliucijos katalizatorius beveik atkrenta. Jie ir paties žodžio „revoliucija” vengia, nes Rusijoje šis žodis siejasi tik su krauju, su daug kraujo. Tai kas gali sukelti tą (neišvengiamą) revoliuciją? Rusijos tautos? Labai įmanomas variantas. Kiek teko man patirti, Rusijos tautų tapatybės ir noras gyventi savarankiškai gana stiprūs. Tarkim, altajiečiai (juos labiau pažįstu). Iš vienos pusės, neturėję savo valstybės (na, kažką panašaus į valstybę turėjo), per daugelį metų prisitaikę prie Rusijos imperijos ir priėmę nemažai rusiškosios didžiavalstybinės tapatybės. Bet iš kitos pusės - išsaugoję savo tradicijas ir kalbą, net sovietiniais laikais į aukščiausius krašto postus „prastūminėję” savo tautiečius, iki šiol ne iki galo pasidavę stačiatikybei, o išsaugoję savo senąjį tikėjimą. Tarp kitko, apie tikėjimą. Teko Altajaus spaudoje aptikti diskusijas dėl senojo tikėjimo ir stačiatikybės santykio ir konflikto. Šiuo metu ant kažkurio šventojo altajiečių kalno planuojama statyti kryžių, ir altajiečių bendruomenė šiam sumanymui gana smarkai priešinasi. Kažkas panašaus dedasi ir beveik visose kitose Rusijos tautose, tik tos žinios nelabai iki mūsų ateina. Tad kad nacionalinio išsivadavimo judėjimai Rusijos tautose netgi labai įmanomi. Klausimas tik - kada? Į tai niekas neatsakys. Jau ne kartą ir ne du buvo pranašauta Rusijos imperijos griūtis, o ji kaip neateina, taip neateina. Gal ir neateis? Bet kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą, ir ta kibirkštimi gali tapti bet kas, netgi koks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas dalykas.

Be Rusijos tautų galbūt net dar didesnė jėga, galinti sukelti revoliuciją - visa Rusijos nacija, arba tiksliau - superetnosas, kartu su etniniais rusais (na, gal greičiau ne visa nacija, o jos kritinė dalis). Nors daug kas sako, kad šaldytuvas niekada nelaimės Rusijoje prieš televizorių, bet netgi tokioje prie negandų ir bado įpratusioje šalyje gali būti peržengta raudona linija. Ir šiuo atveju vėlgi - kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą. Aišku, revoliucija Rusijoje - tai baisu, ir mums, Rusijos kaimynams, tai taip pat nežada nieko gero. Žymiai geriau būtų būsimus pokyčius įvykdyti taikiai, be revoliucijų. Tik ar tai įmanoma? Naivus yra kai kurių Rusijos opozicionierių tvirtinimas, esą būtina dalyvauti rinkimuose ir tik tokiu demokratiniu bei teisėtu būdu pakeisti dabartinį režimą. Na gal taip ir įmanoma, bet tik tokiu atveju, jei visoje valstybėje atsiras daug žmonių, prieš rinkimus ir rinkimų metu reikalaujančių sąžiningų žaidimo taisyklių ir nepabūgsiančių neišvengiamų represijų. Bet net ir tai negarantuoja valdžios pasikeitimo - net esant sąžiningiems rinkimams, dauguma rinkėjų tiesiog iš inercijos dar gali nubalsuoti už tuos pačius. O kas toliau? Kad ir kaip nesinori to pripažinti, bet tik revoliucinis (ir nebūtinai kruvinas) kelias gali pakeisti dabartinį režimą. Aišku, po to niekas negarantuoja gražaus ir tolygaus valstybės vystymosi - tą juk esame patys patyrę, tą patį stebėjome visose postkomunistinėse valstybėse, o taip pat po „Arabų pavasario”.

Nemaža kalbama ir apie galimybę pakeisti režimą per rūmų perversmą. Tai irgi visai įmanomas variantas, tikrai toli gražu ne visi dabartinio valdžios olimpo nariai patenkinti Putino politika, ir jei tik jie būtų garantuoti dėl savo saugumo, mielai pakeistų jį. Tik kuo? Ir kas po to? Kita vertus - rūmų perversmas gali peraugti į tą pačią revoliuciją, čia nėra jokios garantijos, gal iš dalies ir dėl to, bet daugiau, aišku, dėl represijų baimės, niekas nesiryžta pradėti to perversmo. Tik štai ko elito atstovai tikrai nebijo, tai „liaudies pasipriešinimo”- pasakys naujoji valdžia, kad Putinas buvo blogas, ir viskas, patikės tuo liaudis - juk taip jau ne kartą yra buvę Rusijos istorijoje.

Rusijos istorijoje yra nemaža buvę ir revoliucijų, ir maištų, ir perversmų. Taigi, galimybė, kad ateityje vėl kažkas panašaus pasikartos, nemaža. Pagrindinė problema - ar bus įmanoma tai suvaldyti, kad vyktų be kraujo ir kad po to įsigalėtų demokratija, kad ir netobula, nepilna, bet demokratija? Bene didžiausias galvos skausmas ir pavojus visam likusiam pasauliui - branduoliniai Rusijos ginklai. Ko gero, neišvengiama bus tiesiog nusipirkti garantijas, kad jie nebus panaudoti, arba dar geriau - pačius tuos ginklus išpirkti. Manau, pasaulis gali sumokėti tą kainą vardan savo saugumo.

Be vidinių režimo pakeitimo variantų egzistuoja ir išoriniai: 1) absoliuti Rusijos blokada, privesianti prie režimo kracho, 2) karas, 3) tarptautinių pajėgų įvedimas į Rusiją po masinių suiručių ir ekonominio-socialinio kracho. Antrasis variantas - karas - visiškai nepageidaujamas, nes tai beveik neišvengiamai prives prie branduolinių ginklų panaudojimo, o apie pasekmes baisu ir pagalvoti. Pirmas variantas - absoliuti blokada (atjungimas nuo tarptautinių mokėjimų, tarptautinių skrydžių blokavimas, galų gale - visiškas prekybos uždraudimas) - irgi neaišku prie ko gali privesti, gal ir vėl - prie to paties karo. Trečias variantas įmanomas tik tada, kai dėl pačioje Rusijoje prasidėjusių maištų valdžia visiškai nebekontroliuos padėties ir prasidės ekonominis bei socialinis krachas. Bet kokiu atveju visi trys variantai (bent jau du pirmieji) yra labai pavojingi, galintys sukelti netgi Trečiąjį pasaulinį karą su branduolinio ginklo panaudojimu, o to nė vienas sveiko proto žmogus nenori.

Taigi, Rusija pereiti prie demokratijos gali tik pati, be išorinių jėgų įsikišimo (nekalbu apie paramą demokratinėms jėgoms, tai visi kas kita). Reziumuojant tai, ką parašiau, labiausiai tikėtinas variantas yra Rusijos tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimai, prie jų vėliau prisijungiant visai Rusijos nacijai. Opozicija šiuo atveju laimės tik tada, jei spės judėti kartu su įvykiais (panašiai kaip buvo Ukrainoje 2013-2014 metų revoliucijos metu). Optimaliausias rezultatas - demokratinė TIKRAI federacinė valstybė, visiškai decentralizuota ir savo santykius grindžianti federacine sutartimi tarp visų Rusijos tautų. Tuomet gal ir nesubyrės Rusijos valstybė - bet tai priklausys tik nuo jos pačios - ar sugebės susitarti kaip su lygiomis su visomis tautomis. Ir netgi ta galima federacinė sutartis negarantuoja valstybės vientisumo - pernelyg didelė trauka (tiek ekonominė, tiek kultūrinė-istorinė) prie kaimyninių valstybių - Kinijos, Japonijos, Suomijos ir pan. Manau, kad Rusija turi galimybę kultūriškai patraukti į savo pusę tautas ir žmones, bet tam ji turi atisakyti savo imperialistinės agresijos ir tapti normalia valstybe. O kultūrinį (ir ekonominį) potencialą ši šalis turi milžinišką. Galimas daiktas net, kad kažkada naudosime tokią kultūrinę sąvoką, kaip „Rusofonija” - analogas „Frankofonijai” - ir tai bus absoliučiai ne tas pat, kaip dabartinis grobikiškas „Rusų pasaulis”.

O kaip mes galime pasiruošti būsimiems pokyčiams (kurie bet kokiu atveju neišvengiami)? Pirma - kiek įmanoma įtakoti procesus, siekiant kuo taikesnio įvykių scenarijaus (bet neinant į kompromisus su dabartiniu režimu). Antra - stiprinti kolektyvinę ir teritorinę gynybą, ir kuo greičiau. Trečia - pasiruošti galimiems milžiniškiems pabėgėlių iš Rusijos ir gal net kaimyninių valstybių srautams (tai susiję su antru punktu, bet išskiriu kaip pakankamai svarbų). Jei kas nors mane kaltins, esą kišuosi į kitų valstybių vidaus reikalus, atsakysiu tik viena - tai mūsų reikalas, nes Rusijos dabartis ir ateitis tiesiogiai veikia mus visus. Ir tam būtina ruoštis. Taigi, belieka palinkėti sėkmės Rusijai ir jos tautoms, kad ir kaip sunku kai kam tuo patikėti. Aš tikiu, ir ne tik tikiu, bet ir žinau - Rusijos ir jos tautų laukia graži ateitis. Tik va - kada ir kaip ji ateis?

Rodyk draugams

Globalinio atšilimo baubas, arba kas blogiau - apsinuodyti dabar ar nuskęsti po šimto metų?

Sėdint susigūžus namie prie radiatoriaus ir visą dieną metant į krosnį katilinėje malkas, labai sunku patikėti tuo globaliniu atšilimu. Ir šiomis netikėtai šaltomis sausio pradžios dienomis jau tik ir svajoji, kad tas atšilimas iš tikro prasidėtų. Visas pasaulis gi susirūpinęs tuo atšilimu, ir Paryžiaus konferencijoje to pasaulio lyderiai, o ir daugelis kitų, ten dalyvavusių, liejo džiaugsmo ašaras, pro kurias šiaip ne taip įžiūrėjo tolumoje spingsint vilties žiburėlį - galgi ir pavyks sumažinti tą temperatūrą, galgi išgelbėsime savo ainius, galgi nežus ta mūsų gimtoji planeta.
Temperatūros kilimo tikrai nepanaikinsime - ji kyla mažiausiai pustrečio šimto pastarųjų metų (bent jau Vilniaus meteorologijos stoties duomenimis). O visoje mūsų planetos istorijoje ji kilo ir krito daugybę sykių, ir kartais žymiai staigiau, nei dabar. Visada tai lėmė įvairūs gamtiniai veiksniai, visų jų dabar ir nesuminėsiu. Ar žmogus prisideda prie dabartinio temperatūros kilimo? Be jokios abejonės. Klausimas tik - kiek? Iš tikro beveik neįmanoma to paskaičiuoti, visi teiginiai yra ne kas kita, kaip tik hipotezės. Taigi, klausimas - ar verta žmonijai išleisti neįsivaizduojamas pinigų sumas tam, kas nėra tvirtai įrodyta? Vargu.
Aš neneigiu žmogaus įtakos klimato šiltėjimui. Ir neneigiu būtinybės su tuo kovoti. Bet štai - esminis momentas - ar įteisindami anglies dvideginio emisijos reguliavimą, pagalvojame tuo pačiu apie kitų kenksmingų medžiagų emisijos mažinimą? Iš tikro tų kitų kenksmingų medžiagų išmetimas į aplinką yra ŽYMIAI pavojingesnis, nei anglies dvideginio. Ir štai kodėl - temperatūra jei ir kyla, tai gal po kiek laiko pradės mažėti - to niekas negali nei paneigti, nei teigti. O štai mūsų visų aplinkos (oro, dirvožemio ir vandens) tarša vyksta jau ŠIANDIEN. Jau dabar mes kvėpuojame užterštą orą, geriame užterštą vandenį ir valgome užterštus maisto produktais. Nenoriu visų gąsdinti, iš tikro nėra taip jau blogai, bet su tuo būtina kovoti. Ištisi gyvenamųjų namų kvartalai Vilniuje pastatyti ant buvusių sąvartynų, kur dirvožemis užterštas įvairiomis kenksmingomis medžiagomis, ir jos vienaip ar kitaip nuodija ten gyvenančius žmones. Mūsų mielieji ir darbštieji žemdirbiai pila į šventąją žemelę tiek nuodų, kiek jokiais sovietmečiais niekam net nesisapnavo. Tokių pavyzdžių galima minėti ir minėti, bet kam to reikia. It taip aišku - jei nebus VISŲ kenksmingų medžiagų emisijos apribojimo, o ne tik anglies dvideginio, tuomet nereiks mums bijoti drastiško klimato atšilimo - mes jo tiesiog nesulauksime. Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į labiausia kenksmingas medžiagas ir pradėti nuo jų apribojimo, po to jau pinigus ir dėmesį reiktų skirti mažiau kenksmingoms medžiagoms, iš kurių anglies dvideginis - tikrai ne pats pavojingiausias. Tiesiog pastatykime savo supratimą šioje svarbioje srityje nuo galvos ant kojų.

Vilniau meteorologijos stoties oro temperatūros matavimų duomenys nuo 1778 metų

Žemės planetos oro temperatūros pokyčiai nuo prekambro

Rodyk draugams

Tobuli kalėjimai

Laisvės atėmimo bausmė, kaip visi žino, yra ne tik bausmė, bet ir nusikaltusio žmogaus pasitaisymo priemonė. Ir tai netgi svarbiau, negu bausmė. Nes žmogus juk grįžta į mūsų visuomenę, ir mums ne vis viena, koks jis grįš ir ką darys. Tik ar tai veikia?

Visi žino, kad jei į įkalinimo įstaigą papuola žmogus, iki tol nesusijęs su nusikaltėlių pasauliu, tai kalėjimas jam tampa geriausia “mokykla”, po kurios jis jau beveik garantuotai būna sugadintas. Klausimas - jei visi tą žinome, tai kodėl siunčiame žmones kalėti kartu su recidyvistais? Negi negali jie kalėti atskirai, izoliuotai vienas nuo kito? Atsakymas “tai brangiai kainuotų” nepriimamas - jokiais pinigais neįmanoma įvertinti žmogaus kaip asmenybės ir visuomenės saugumo.

Taigi, siūlymai, kaip patobulinti laisvės atėmimo sistemą:
- kaliniai turėtų kalėti vienutėse, beveik nebendraudami vieni su kitais, o tik su savo artimaisiais, giminaičiais ir šių įstaigų specialistais (už lengvus nusikaltimus kalintieji turi turėti galimybę kartas nuo karto parvykti namo)
- turi vykti pastovus individualus darbas su kaliniais (psichologai ir pan.)
- turėtų būti lankstesnis lygtinio laisvės atėmimo taikymas, nesistengiant būtinai nusikaltusiojo uždaryti už grotų
- galimybė dirbti, uždirbant sau pajamas
- įkalinimo įstaigų vietų skaičius turėtų būti limituotas, t. y. jei jau būtų užpildytas, tai teismai turėtų spręsti dėl ankstesnio paleidimo į laisvę mažiausiai nusikaltusių ar gerai besielgiančių kalinių.

Jei kas mano, kad šie siūlymai yra neleistinas nusikaltėlių “lepinimas”, tai galiu atsakyti viena - kuo normalesni žmonės iš įkalinimo įstaigų grįš, tuo geriau bus ir jiems, ir mums visiems.

Rodyk draugams

Savivaldybės ir prievolininkai mobilizacinėje sistemoje

Savo internetiniame bloge (almanis.blogas.lt) straipsnyje „Lietuvos gynybinis rezervas - milijonas žmonių” (http://almanis.blogas.lt/lietuvos-gynybinis-rezervas-%E2%80%93-milijonas-zmoniu-95.html) rašiau apie galimą Lietuvos mobilizacinę sistemą. Ten teigiau, kad VISI Lietuvos piliečiai privalo būti pasiruošę gynybinėms užduotims, ir tokiu būdu įmanoma, neeikvojant ypatingai daug resursų, per kelis metus turėti milijono žmonių rezervą. Aišku, toli gražu ne visi būtų pasiruošę ginkluotai kovai, bet tai juk neprivaloma - yra ir daugybė kitų užduočių.

Šiame straipsnyje konkrečiai išdėstysiu, kaip turėtų būti pasiruošusios gynybinėms ir kitoms mobilizacinėms užduotims savivaldybės - bene svarbiausia gynybinės sistemos grandis. Šiuo metu jos gal ir nėra realiai tokia grandis, bet idealiu atveju tikrai turėtų būti - nes pagalvokime praktiškai - juk karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju vienokie ar kitokie veiksmai vyks konkrečiose teritorijose - taigi būtent savivaldybėse, ir kas jau kas, bet jos tikrai turėtų jau dabar tam ruoštis.

Pirmiausiai apie prievolininkus, t. y. apie mus visus - Lietuvos Respublikos piliečius nuo 18 iki 55 metų.
Pirmas etapas - privalomas - visi prievolininkai turėtų išklausyti pradinį pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursą - už tai būtų atsakingos savivaldybės. Kad būtų patogiau prievolininkams, šie kursai galėtų vykti ir seniūnijose, jie truktų nuo vienos iki kelių dienų.

Antras etapas - irgi privalomas - prievolininkai baigtų pradinės pakopos individualaus pasiruošimo mokymus. Už tai būtų atsakinga kariuomenė ar kitos jėgos struktūros. Savivaldybės organizuotų prievolininkų apskaitą ir jų nugabenimą į mokymų vietas. Šie mokymai būtų skirti pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Po šių mokymų visi prievolininkai turėtų prisiekti Lietuvos Respublikai ir būti priskirti konkrečiam rezerviniam daliniui ir gautų konkrečias mobilizacines užduotis. Už tai turėtų būti atsakinga kariuomenė, kitos jėgos struktūros, taip pat savivaldybės. Dauguma prievolininkų galėtų būti priskiriami savivaldybių atsakomybėje būsiantiems rezerviniams (komendantiniams) daliniams, bet kai kurie (specialistai ir pan.) būtų priskirti ir kitiems, kariuomenės ar kitų jėgos struktūrų, daliniams.

Trečias etapas - prievolininkai dalyvautų pratybose, baigtų aukštesnės pakopos individualaus ir kolektyvinio pasiruošimo mokymus. Už šio etapo įgyvendinimą turėtų būti atsakinga kariuomenė, o taip pat kitos jėgos struktūros. Šios pratybos taip pat būtų skirtos pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Šis etapas galėtų būti neprivalomas, taigi, šio lygio pratybose dalyvautų tik savanoriai, tinkantys pagal sveikatą ir kitus kriterijus.

Dabar apie pačias savivaldybes. Jos turėtų parengti mobilizacinius planus. Aišku, jos ir dabar tą daro, bet tie planai jau turėtų būti pritaikyti naujai situacijai. Savivaldybės taip pat privalėtų pastoviai vykdo mobilizacinių resursų apskaitą ir kontrolę, neišskiriant nė privačių institucijų - jos karo metu lygiai kaip ir valstybinės privalėtų savo resursus pristatyti gynybos organizavimui. Aišku, esant galimybei, valstybė turėtų toms privačioms institucijoms atlyginti galimus nuostolius (tai, beje, yra numatyta dabar galiojančiuose įstatymuose). Kaip jau buvo minėta aukščiau, savivaldybės taip pat organizuotų jų teritorijose gyvenančių prievolininkų pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursus. Taip pat savivaldybės organizuotų mokymus savo pareigūnams - pasiruošimui ekstremalioms situacijoms - savarankiškai ar kartu su kariuomene ir kitomis jėgos struktūromis. Dabar kai kurios savivaldybės jau dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose, bet tai turėtų būti įstatymiškai privaloma visoms savivaldybėms - kaip vienai iš gynybos grandžių.

Toks savivaldybių ir prievolininkų dalyvavimas mobilizacinėje sistemoje neturėtų būti labai brangus, bent jau lėšos, tam išleistos, tikrai pasiteisintų. Papildomi teigiami efektai - savivaldybėse gyvenantys žmonės geriau pažintų vienas kitą ir tuo pačiu savivaldybės valdžią, taigi, būtų geresnė komunikacija ir tuo pačiu - sklandesnis ir piliečiams suprantamesnis savivaldybės sprendimų priėmimų procesas.

Rodyk draugams

Lietuvos gynybinis rezervas – milijonas žmonių

Valstybės gynyba turi būti visų jos piliečių reikalas, čia negali būti jokios išimties. Juk jei dega namas, tai jį gesina, kaip kas išmanydamas, visi to namo gyventojai, nelaukdami, kol atvyks gaisrininkai.
Šiuo metu vienaip ar kitaip gynybai yra pasiruošę apie 300 tūkstančius Lietuvos žmonių (70 tūkstančių tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir apie 230 tūkstančių - sovietinėje). Tai tikrai didžiulis skaičius, bet ar valstybė pasiruošusi visiems jiems skirti gynybines ir kitas užduotis karo metu? Aišku, iš to didžiulio skaičiaus, tarnavusių sovietinėje kariuomenėje, nemaža jau viršiję įstatymuose nustatytą amžių (55 metai), ir galų gale - beveik visi jie praradę įgūdžius. Pakartotinių mokymų Lietuvoje buvo labai nedaug - iš tų 70 tūkstančių, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, į pakartotinius mokymus tebuvo pašaukta vos tūkstantis.
Seimas priėmė sprendimą, kad kiekvienais metais 9 mėnesių privalomajai tarnybai būtų šaukiama apie 3000 šauktinių. Tai, be jokios abejonės, geras sprendimas, bet tai tik gaisro gesinimas, trumpalaikis vajus. Iš tikro reiktų paruošti tikrą ir rimtą mobilizacinę sistemą, į kurią būtų įtraukti VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkantys tam pagal sveikatą ir amžių (tokių būtų apie milijonas).
Kiekvienais metais Lietuvoje gimsta apie 18 000 vaikinų, atmetus netinkamus dėl sveikatos, į tarnybą kasmet būtų galima pašaukti apie 17 000. Taip pat reiktų pašaukti ir dar 17 000 merginų, visiškai nesuprantama, kodėl moterims nėra karo prievolės, kas čia per diskriminacija, tik tiek, kad tarnyba su ginklu joms turėtų būti ne privaloma, o tik savanoriška. Aišku, moterys, auginančios vaikus, į tarnybą ir mokymus nebūtų šaukiamos, o tik į trumpalaikius kursus ir instruktažus.
Dauguma tų prievolininkų galėtų pasiruošti neginkluotai tarnybai, nes karo metu juk ne visi su ginklu kariaus, reiks ir aprūpinimo, inžinerijos, komunikacijų ir t.t. ir t.t.
Taigi, kasmet į privalomąją karo tarnybą būtų pašaukti 34 000 šauktinių (vyrų ir moterų), iš jų ginkluotai karo tarnybai - 11 000 (9000 vyrų privalomai ir 2000 moterų savanoriškai). Jie būtų šaukiami 3 mėnesių tarnybai, tiek visiškai užtektų, visiškai nebūtina 9 mėnesių. Taigi, tie 3 mėnesiai neatrodytų taip baisiai, ir niekas nesiskųstų, kad kažkas juos iš gyvenimo “išbraukė”. 3 mėnesių intensyvaus paruošimo, be jokių sargybų ir ūkinių darbų, visiškai užtenka individualiam kario parengimui. Iš jų būtų savanoriškai atrenkami pagal kontraktus tarnausiantys koviniuose daliniuose (taigi, jie taptų profesionalais) tam, kad būtų užpildyti trūkstami etatai tuose koviniuose daliniuose.
Atlikus privalomąją 3 mėn. karo tarnybą, prievolininkai privalo būti kas 3 metus pakartotinai apmokami tam, kad neužmirštų savo įgūdžių ir kad tobulėtų, taigi galų gale tam, kad karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų nuolat pasiruošę. Bent iki 45 metų amžiaus jie būtų šaukiami kas 3 metus 3 savaičių trukmės mokymams, taigi, jie atitarnautų 3 mėn. privalomojoje tarnyboje ir dar 8 kartus po 3 savaites. Taigi, iki kol sulauktų 45 metų amžiaus, iš viso prievolininkai būtų atitarnavę po beveik 9 mėnesius. Vyrai iki 55 metų, o moterys iki 50 turėtų būti pasyviajame rezerve, t. y. į mokymus nuo 45 metų amžiaus nebebūtų šaukiami, bet karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų šaukiami. Pašalinis, bet labai svarbus efektas - visi prievolininkai kas 3 metus privalomai tikrintųsi sveikatą (tai būtų ne formalus tikrinimas, o išsamus), taip pat jie nuolat turėtų būti bent šiek tiek fiziškai pasirengę. Taigi, žmonių sveikata taptų geresnė, nei dabar, o tai ganėtinai prisidėtų prie darbo našumo ir tuo pačiu bendro ekonominio valstybės lygio gerėjimo, ir, kas svarbiausia, prie pačių žmonių geresnės gyvenimo kokybės.
Pakartotiniuose 3 savaičių mokymuose dauguma prievolininkų ruoštųsi neginkluotoms mobilizacinėms užduotims, nepaisant to, kad pradinėje privalomojoje tarnyboje jie ruošėsi ginkluotai kovai (nes net neginkluotas užduotis vykdantys prievolininkai turi žinoti, kaip elgtis su ginklu, reikalui esant).
Dalis tarnybos ir mokymų vyktų ne kariniuose daliniuose, o kitur, pvz., policijoje, gaisrinėje, kitose tarnybose, savivaldybėse (būtent savivaldybėse daugiausiai).
Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkami pagal sveikatą, atliktų privalomąją karo tarnybą, ir tokiu būdu per 26 metus susiformuotų beveik milijono žmonių. Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai dalyvautų pasirengime savo valstybės gynybai, nebūtų jokių išimčių nei privilegijų.
Iki kol toks rezervas susiformuos, tikslinga jau dabar VISUS piliečius privalomai apmokyti trumpuose kursuose ir instruktažuose - juos būtų galima organizuoti ir savivaldybėse, o jau atlikusius anksčiau privalomąją karo tarnybą - šaukti į pakartotinius mokymus, ir šaukti visus, o ne kelis procentus, kaip kad buvo iki šiol. Kiek tai bekainuotų, tai tikrai nebus per didelė kaina už mūsų saugumą.
Iš viso to, ką išdėsčiau, aiškėja, kad savivaldybėms turės tekti gana didelė pasiruošimo valstybės gynybai našta. Ir tai visiškai logiška ir teisinga. Nes juk būtent savivaldybėse karo ar kitų ekstremalių situacijų metu bus didžioji dauguma prievolininkų, kurie atliks įvairiausias užduotis, kai kurias gana panašias į tas, kurias vykdo ir taikos metu (komunalinis ūkis, transportas, maisto gamyba, medicina ir t. t).
Užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai turėtų šioje mobilizacinėje sistemoje dalyvauti lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti piliečiai, čia, be jokios abejonės, negali būti jokių išimčių. Tik būtų galima kai kuriems iš jų mobilizacines užduotis pavesti vykdyti tose šalyse, kur jie dabar gyvena - tai būtų ir aprūpinimas, ir psichologinės operacijos, ir pasirengimas priimti galimus pabėgėlius, ir kitos užduotys.
Šie visi pasiūlymai tikrai nėra nei militaristiniai, nei nerealūs. Jų įgyvendinimas (kad ir dalinai) prisidėtų prie žymiai geresnio valstybės pasirengimo karui ar kitoms ekstremalioms situacijoms. Turint tokią efektyvią kariuomenę (daugiausiai dėl gausaus rezervo, kurio nereikia apgyvendinti kareivinėse nei išlaikyti iš biudžeto), bet koks potencialus priešas labai ir labai gerai pagalvotų, prieš imdamasis bet kokių priešiškų veiksmų prieš mus. Be jokios abejonės, tokios sistemos įgyvendinimas pakankamai brangiai kainuotų, bet nauda žymiai atsvertų išlaidas - labiau patriotiškai nusiteikusi, motyvuota ir sveikesnė tauta - ji sukurtų žymiai didesnę pridėtinę vertę, negu kad dabar. Be jokios abejonės, valstybės biudžetą, skirtą tam, reiktų naudoti kiek įmanoma racionaliau. Bet svarbiausia nauda - valstybės ir tautos išlikimo garantas. O kiek jis kainuoja?

Rodyk draugams

Pagrindinė Rusijos naujosios karinės doktrinos žinia - imperija silpsta

Praeitų metų pabaigoje Rusija paskelbė naują karinę doktriną, apie kurią nemaža kalbama ir rašoma. Pirmiausia pastebimi agresyvūs ketinimai ginti Rusijos piliečius visame pasaulyje ar netgi panaudoti branduolinį ginklą pirmiems. Bet man, studijuojant šį dokumentą, labiau krito į akis šios valstybės silpnumas ir iš tikro daugiau gynybinės nuostatos. Rusija jaučiasi iš visų pusių apsupta priešų, kurie tik ir tesvajoja nuversti dabartinį carą ir iš vis - suskaldyti šią valstybę. Būtent iš šio užspeistos žiurkės jausmo ir atsiranda agresyvios nuostatos, t. y. iš gynybos poreikio atsiranda desperatiškas polinkis į agresiją.

Vardinant Rusijos priešininkus, pirmiausiai paminima NATO, kuri atseit pažeidžia tarptautines normas (doktrinoje būtent taip ir rašoma - „pažeidžia”). Konkrečiai Ukrainos atvejui pritaikyta nuostata, kad viena iš grėsmių Rusijai yra „legalios valdžios” kaimyninėse šalyse nuvertimas ir Rusijai priešiškų režimų įtvirtinimas (bet čia turima omeny, kad ir kitur tas pat gali atsitikti).

Doktrinoje deklaruojama, kad „šiame istoriniame etape pasaulio vystymasis charakterizuojamas globalinės konkurencijos stiprėjimu, vertybinių orientyrų tarpusavio kova”. Taigi, Rusija dabartinį pasaulį įsivaizduoja ne kaip taikų bendradarbiavimą, nešantį naudą VISIEMS, bet kaip visų karą prieš visus, siekiant išplėšti kuo daugiau naudos tik sau. Seniai jau aišku, kad formulė „win-win” žymiai racionalesnė ir geriau veikianti, negu plėšikavimas, bet Rusija to nesuvokia, kaip ir kitos nedemokratinės šalys. Ji vis dar gyvena, kaip nemažai kas pastebėjo, XX ar net XIX amžiaus nuostatomis.

Kremlius gerai supranta, kad kova už protus ir širdis - pati svarbiausia kova, ir ypač - už jaunus protus ir širdis. Todėl doktrinoje ir teigiama, kad „informacinis poveikis gyventojams, ypač jauniems žmonėms, turi tikslą pakirsti istorines, dvasines ir patriotines tradicijas tam, kad būtų susilpninta gynyba”. Bet nesupranta, kad visos tos „tradicijos” yra nieko vertos, jei nesilaikoma pagrindinių žmogaus teisių. Prie „darbo su jaunimu” gal galima priskirti ir „karinės tarnybos prestižo didinimą”.

Doktrinoje rašoma, kad vienas dabartinių karinių konfliktų bruožų yra „kompleksinis karinės jėgos, politinių, ekonominių informacinių ir kitų nekarinio pobūdžio priemonių panaudojimas, išnaudojant gyventojų protestinį potencialą”. Čia turima omeny dabartinis karas Ukrainoje, dirbtinai sukuriant gyventojų protestus, bet tuo pačiu reiškiami ir nuogąstavimai dėl tokių pat protestų galimybės pačioje Rusijoje.

Kitas karinių konfliktų bruožas minimas „pastovių karinių veiksmų zonos sukūrimas priešiškų valstybių teritorijose”. Kuo puikiausiai imperija pademonstravo šį postulatą vėlgi Ukrainoje, bet ar pagalvojo, kad ir jos teritorijoje gali tas pats atsitikti?

Bene didžiausia Kremliaus baimė, išreikšta šioje doktrinoje, yra teiginys, kad vienas pagrindinių ginkluotųjų pajėgų uždavinių taikos sąlygomis yra „suvereniteto ir teritorinio Rusijos federacijos vientisumo gynyba”.

Labai įdomus doktrinoje išdėstytas Rusijos pasiruošimas formuoti teritorines pajėgas - apie tokias ankstesnėje, 2010 metų, doktrinoje, nebuvo kalbama, o tik abstrakčiai apie „teritorinę gynybą”. Šių pajėgų tikslas būtų „svarbių karinių ir valstybinių objektų, komunikacijų ir ryšio apsauga”. Tai reiškia, kad Rusija ruošiasi kariauti visoje savo teritorijoje - prieš būsimus separatinius judėjimus - nes įsivaizduoti, kad kas nors iš kitų valstybių galėtų įsiveržti į Rusijos teritoriją, nelabai realu. Teritorinės pajėgos reikalingos objektų apsaugai, taigi, jos atlaisvins nuo šios užduoties ginkluotųjų pajėgų dalinius tiesioginiams koviniams veiksmams.

„Dalyvavimas kovoje su tarptautiniu terorizmu” iš visų karinių konfliktų užkardymo užduočių paminėtas pačioje pabaigoje, nepaisant, kad būtent terorizmas kelia šiuolaikinei Rusijai didžiausią grėsmę, o ne kokie ten mistiniai „Ukrainos fašistai”.

Rusijos sąjungininkai, išvardinti doktrinoje, yra arba jos vasalai, arba valstybės, kurios tikrai nėra jokios sąjungininkės (gal tik Rusijai taip atrodo). Tai Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Brazilija, Abchazija ir Pietų Osetija (iš organizacijų KSSO, NVS, ŠBO, BRIKS, taip pat kitos).

Viena iš karinio-politinio bendradarbiavimo užduočių nurodoma „regioninės saugumo sistemos, dalyvaujant Rusijai, sukūrimas”. Taigi, Rusija atkakliai demonstruoja norą steigti alternatyvias NATO aljansui gynybines organizacijas, bet jai tas niekaip nesiseka.

Bene pozityviausia nuostata, užrašyta doktrinoje: „Rusijos Federacijos potencialo stiprinimas, stebint objektus ir įvykius kosminėje erdvėje, bendradarbiaujant tarptautiniu mastu”. Jei ši valstybė skirs daugiau savo pajėgumų grėsmės iš kosmoso prevencijai, bet ne kaimynių užgrobimui, visam pasauliui nuo to bus tik geriau.

Iš pirmo žvilgsnio ši doktrina atrodo demonstruojanti Rusijos agresiją, bet, kaip jau minėjau, iš tikro dauguma jos nuostatų rodo ne ką kitą, kaip tik imperijos silpnėjimą ir desperatišką pasiruošimą gintis. Ar tai reiškia, kad ji subyrės? Nebūtinai. Bet Rusijos teritorinio vientisumo išlikimo sąlyga yra tik viena - jos tapimas demokratine ir tikrai federacine valstybe, o ne „varžtelių užsukinėjimas” ir demokratijos likučių naikinimas. Tik dabartinis Rusijos režimas to tikrai nesupranta ir nesupras.

Rodyk draugams

Neišvengiamas gėrio triumfas

F. Fukujamos kadaise išpranašautas demokratijos triumfas visame pasaulyje - neišvengiamas. Kodėl? Ogi dėl labai paprastos priežasties - visi žmonės nori gerai gyventi. Tai paprasta ir žmogiška. O gerą gyvenimą daugumai užtikrina tik demokratija. Autokratija gerą gyvenimą užtikrina tik mažumai. Aišku, kartais žmonės nusivilia demokratija, bet iš tikrųjų tai, kuo jie nusivilia, yra ne pati demokratija, o tik jos trūkumas.

Visame pasaulyje iš tikro yra tik dvi pagrindinės ideologijos - tai demokratija ir autokratija (visos kitos - tai tik įvairios tarpinės formos tarp jų). Ir nėra jokios „suverenios” ar dar kokios ypatingos, atskiros nuo visko, demokratijos. Bandymai sukurti kažkokią kitokią demokratiją yra ne kas kita, kaip tik ėjimas į autokratiją.

„Suverenios demokratijos” idėja buvo dar visai neseniai - tik prieš kelis metus - propaguojama Rusijoje. Iš tikro, kaip jau ką tik minėjau, nėra jokios „suverenios demokratijos” ar kokio kitokio ypatingo Rusijos kelio. Yra tik du pasirinkimai - arba demokratija, arba autokratija. Visi kiti variantai - tik tarpiniai variantai tarp tų dviejų. Ir „Rusiškasis pasaulis” yra ne koks ypatingas atskiras stebuklingas Rusijos kelias, o tik elementarus slydimas į autokratiją (nors jau Rusija ten ir nuslydo).

Demokratija - stipriems ir susipratusiems žmonėms, o silpniems ir puspročiams, aišku, žymiai mielesnė - diktatūra. Jei žmogus nelabai išsivystęs iš gyvūno, jam, aišku, reikia bandos gyvenimo ir tuo pačiu, aišku, bandos lyderio.

Amžinas ginčas - ar gali diktatūra būti tobula, ir valdyti geriau nei demokratija. Tarsi sunku būtų ginčyti, kad geras diktatorius geriau už blogą ir korumpuotą demokratiją. Bet ar daug istorijoje buvo tokių „gerų diktatorių”? O jei ir buvo, tai ir jais toli gražu ne visi buvo patenkinti.

Taigi, kaip jau minėjau, demokratijos triumfas visoje mūsų planetoje - neišvengiamas. Komunistai taip pat siekė triumfo - bet - komunizmo triumfo visoje planetoje. Bet jiems, visų mūsų laimei, nepasisekė, nes komunizmo įsigalėjimas būtų vedęs prie žmonijos susinaikinimo - nes komunistai siekė deformuoti žmonių rūšį į už dyką dirbančią ir besąlygiškai vadų klausančią masę. O to nepadarysi be esminių biologinių žmogaus pokyčių, o tai, savo ruožtu, tikrai būtų sunaikinę žmogų kaip rūšį.

F. Fukujama nesuklydo - nors ir neįvyko viso pasaulio sudemokratėjimas taip greitai, kaip jis tikėjosi, bet viso pasaulio ėjimas į demokratiją - neišvengiamas. Aišku, tas visuotinai demokratiškas pasaulis tikrai nebus vienalytis, jokia „pasaulinė vyriausybė” jo nevaldys, ir konfliktai tada bus toks pat istorijos variklis, kaip ir bet kada iki tol, bet tie konfliktai bus sprendžiami, tikėkimės, ne karais.

Tie, kas mano, jog Vakarai (Europos Sąjunga ar JAV) nori primesti kitiems kraštams savo gyvenimo būdą ar netgi atimti resursus, klysta. Vienintelis Vakarų civilizacijos plėtros šiais laikais tikslas - sudaryti lygias galimybes visiems, nes iš to laimės visi. Geriausias pavyzdys - buvusios kolonijos - jos neatnešė jokios ypatingos naudos nei suklestėjimo metropolijoms - o dažnai joms išlaikyti netgi reikėjo papildomų resursų. Kuomet kolonijoms buvo leista pasiskelbti nepriklausomoms, iš to laimėjo tik visi. Susikūrė naujos stiprios valstybės - JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir t.t. Ir jei ne šios buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos, tai dar nežinia, kaip būtų pasibaigęs II Pasaulinis karas. Ir jei amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir naujazelandiečiai tuo metu dar būtų buvę tik kolonijų gyventojai, o ne laisvų valstybių piliečiai, tai kažin ar jie būtų turėję tiek galios ir, kas svarbiausia - valios - įsijungti į šį XX amžiaus armagedoną.

Aišku, demokratijos įsigalėjimas - gana sunkus procesas. Neužtenka nuversti diktatūras, žymiai svarbiau - priimti demokratines vertybes visa savo esybe. O kaip tai padaryti, jei šimtus metų gyventa autokratijoje? Pavyzdžių - daugybė - tai ir Irakas, ir Afganistanas, ir Libija, ir ta pati Sirija. Ukraina - kas kita. Čia jau buvo demokratijos tradicija nuo seno - ir Kijevo Rusios večėse, ir kazokų sečėse, ir aišku, dabartiniuose maidanuose. Dabartinis karas tarp Ukrainos ir Rusijos yra ne kas kita, kaip karas tarp demokratijos ir autokratijos, bet tikrai ne regioninis konfliktas, kaip kai kas bando vaizduoti. Ir demokratija šiame kare tikrai nugalės. Nes kitaip negali būti. Nes gėris anksčiau ar vėliau - bet - visada laimi. Jei būtų kitaip - mes tiesiog išnyktumėme.

Rodyk draugams

Kodėl visa Ukraina nori į Europą

Kijevo Euromaidane šiandien sprendžiama Ukrainos ateitis, o nuo to, kokia ji bus, daug kuo priklausys ir tolesnis Europos kelias, iš dalies šių dienų įvykiai Ukrainoje nulems ir viso Pasaulio ateitį. Ukrainos įsijungimas į Europos sąjungą nereikš Vakarų pergalės ir Rusijos pralaimėjimo. Jokiu būdu - tai bus laimėjimas visoms pusėms, išskyrus tik rusiškuosius imperialistus. Jiems Ukrainos „praradimas” yra esminis - tai kur kas svarbiau, nei visada iš esmės buvusio svetimo „Pabaltijo” praradimas (nors ir jis buvo suvokiamas gana skausmingai). „Prarasti Ukrainą tas pat, kas prarasti galvą” - 1918 m. perspėjo Leninas. Tuo metu Rusija Ukrainos dar neprarado, nors toks pavojus buvo didelis - anot Trockio, 1917-1923 metais prieš siekiančią laisvės Ukrainą bolševikinė Rusija turėjo mesti tris kartus didesnes pajėgas, nei prieš visą Antantę. Nemažai rusų Ukrainos Euromaidaną vertina kaip išdavystę, nes jiems Ukraina atrodo tarsi „jaunesnioji sesė” ir organiška neatskiriama slaviškojo-pravoslaviškojo pasaulio dalis. Bet koks bandymas „atsiskirti” vertinamas kaip išdavystė, ir gana skaudi. Jie niekaip negali suvokti, kad priklausymas Europos sąjungai nereiškia nei atsiskyrimo nuo „slaviškojo pasaulio”, nei tuo labiau nuo „pravoslaviškojo”. Į kraują įaugęs imperialistinis instinktas verčia draugu vadinti tik nuo tavęs priklausomą, bet ne lygiavertį partnerį. O jei jau bando išsilaisvinti, tai joks draugas, o automatiškai - priešas (kadaise vienas rusas vos ne su ašaromis akyse klausė manęs - „na kodėl jūs, lietuviai, taip mūsų, rusų, nemylite?”). Z. Bžezinskis pranašavo: „Ukrainos išėjimas reikš greitą Rusijos pasidalinimą į nedideles demokratiškas valstybes, su kuriomis JAV bendradarbiauti bus patogu”. Taigi, šis neišvengiamas istorijos momentas, nepaisant desperatiškų dabartinio Kremliaus režimo pasipriešinimo bandymų, sparčiai artėja. Ir tai, be jokios abejonės, tik į naudą ir patiems Rusijos gyventojams (išskyrus tuos, kuriems imperinės praeities svaičiojimai brangiau už normalų gyvenimą), o ir visiems kitiems.

O kaipgi patys Ukrainos žmonės priima savo dabartinę revoliuciją - Euromaidaną? Aišku, kaip ir kiekviena tauta kiekvieną revoliuciją - nevienareikšmiškai. Nors reikia pripažinti, kad bent jau už vieną revoliucinį reikalavimą - pašalinti dabartinę valdžią - beveik visi vieningai pasisako, nes korupcinis režimas vienodai įsipykęs ir proeuropietiškiems Ukrainos Vakarams, ir prorusiškiems Rytams.

Yra manančių, kad dabartinė Ukrainos revoliucija yra ne kas kita, kaip tik politinių jėgų „pasistumdymas”. Tik nieko nesusigaudantis žmogus gali taip manyti. Aš tokius vadinu „naiviais cinikais”. Jie kažkodėl galvoja, kad būti ciniku automatiškai reiškia būti protingu, kai iš tikro tai tik paplitusių šablonų kartojimas, net nebandant pačiam, savo galva pamąstyti. Tokiems atrodo, kad yra kažkokios slaptos jėgos (masonai, JAV vyriausybė ar marsiečiai), kurie viską iš anksto suplanavę, viską iki mažiausių smulkmenų numatę ir viską pagal savo panus tiksliai įgyvendina (taigi, juos dar galima vadinti sąmokslų teorijų aukomis). Anot jų, ir 1917-ųjų metų Rusijos revoliuciją kažkas suplanavo, ir Arabų pavasarį, na ir visa kita, kas tik vyksta Pasaulyje. Jei ir įmanoma kažką suplanuoti, tai tik pradinius veiksmus, o pasekmės dažnai gali būti visai ne tokios, kokių tikiesi, koks slaptas ir galingas bebūtum. Ši Ukrainos revoliucija, arba Euromaidanas, yra tikra tautos revoliucija, ir tik tos politinės jėgos čia laimės, kurios suspės paskui ją. Yra revoliucijų, kurioms vadovauja ryškūs lyderiai, bet šis atvejis - visai ne toks. Nors iš tiesų toks lyderis yra, ir jis - visa Ukrainos tauta. Nors ir skamba tai patetiškai, bet šiuo atveju tai -tiesa. Iki Maidano opozicijos lyderė buvo Julija Tymošenko, Janukovyčiaus režimo vis dar laikoma kalėjime. Prasidėjus Maidanui, išryškėjo trijulė: partijos UDAR lyderis Vitalijus Klyčko, J. Tymošenko vadovaujamos partijos „Batkivščina” („Tėvynė”) parlamentinės frakcijos lyderis Arsenijus Jaceniukas ir partijos „Svoboda” („Laisvė”) lyderis Olehas Tiahnybokas. Šiomis dienomis jie visada kartu. Ir tauta nė vieno iš jų nevadina ypatingu lyderiu, ir tai yra ne Maidano silpnybė, o stiprybė. Euromaidanas demonstruoja ypatingus saviorganizacijos (arba tiksliau - savivaldos tikrąja to žodžio prasme) sugebėjimus.

Kaip jau minėjau, ne visa tauta vienodai palaiko revoliuciją. Pietiniuose ir rytiniuose regionuose tokių - žymiai mažiau. Ir ne vien todėl, kad čia daugiau rusų gyvena, čia ir patys ukrainiečiai, deja, labiau paveikti Rusijos įtakos. Ukrainoje iš viso gyvena apie 45 mln. žmonių, iš jų apie 8 mln. rusų (17,3 % visų Ukrainos gyventojų). Tačiau net 43-46 % visų Ukrainos gyventojų namie labiau kalba rusiškai, nors net 89% ukrainiečių savo gimtąja kalba laiko ukrainiečių. Taigi, apie 30% ukrainiečių, kaip gimtąją kalbą nurodžiusių ukrainiečių, namie iš tiesų kalba rusiškai. Rytiniuose ir pietiniuose šalies regionuose rusų kalba labiau įprasta, nei ukrainiečių, 92 % gyventojų, kai tuo tarpu pačių ukrainiečių nė vienoje srityje, išskyrus Krymą, nėra mažiau 50 proc. Kas čia per paradoksas? Iš tiesų jokio paradokso nėra. Ukraina visada buvo istoriškai susijusi su Rusija. Rytinė Ukraina nuo XVII amžiaus pabaigos priklausė Rusijai, taigi daugiau nei tris šimtus metų ši šalis buvo daugiau ar mažiau rusifikuojama. Ukrainiečių ir rusų kalbos yra rytų slavų kalbos, pakankamai panašios, taigi, pakankamai lengva pereiti iš vienos kalbos į kitą. Šios priežastys daugiausiai ir nulėmė tokią kalbinę dabartinės Ukrainos situaciją. Ir jei mes Lietuvoje nerimaujame, kad Rusija vykdo mūsų atžvilgiu stiprią informacinę ir kultūrinę ekspansiją, tai ką jau kalbėti apie Ukrainą. Apie 20 proc. šeimų čia yra mišrios. Apie 95 % parduodamų knygų - rusų kalba.

Bet nepaisant šių panašumų, dvi didžiosios rytų slavų tautos tuo pačiu - pakankamai skirtingos. Ypač Vakarų Ukraina labai skiriasi savo mentalitetu nuo Rusijos. Lvovas - visiškai europietiškas miestas, tik po 1939 metų atsidūręs Sovietų sąjungoje. Labiausiai į Vakarus nutolusį srities centrą Užgorodą iki Austrijos sostinės Vienos skiria viso labo tik 440 km, kai tuo tarpu iki Kijevo yra 620 km. O nuo to paties Užgorodo iki toliausiai Rytuose esančio srities centro Luhansko yra net 1250 km, t. y. net 400 km toliau nei iki Venecijos. Ir tai ne tik geografiniai atstumai. Tai ir mentaliniai bei kultūriniai skirtumai. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Dešiniakrantė ir Kairiakrantė Ukrainos yra nesutaikomos, kaip gal būt kai kas to labai norėtų. Tai tik reiškia, kad Ukraina yra turtinga - ir istoriškai, ir kultūriškai. Kazokiškas laisvės troškimas neleidžia Ukrainoje įsigalėti jokiam autoritariniam režimui, ir jei XVII amžiuje kazokai, trokšdami išsilaisvinti iš lenkų ponų priespaudos, nuo vilko užšoko ant meškos, tai dabar… nenoriu pasakyti kad bėga atgal ant vilko, tai būtų neteisybė. Dabar Ukrainos tauta tiesiog nori pasirinkti laisvo būvio ir normalaus gyvenimo kelią. Ir visi, tiek rytuose, tiek vakaruose gyvenantys to nori. Tai - natūralus troškimas. Ir jo išsipildymas - neišvengiamas.

Rodyk draugams

Lietuva - 2013

Štai ir baigiasi dar vieni metai. Įprasta tokia proga aptarti juos, kas gero ir kas blogo nutiko, tuo pačiu paspėlioti, kas nutiks ateity, žinoma, tikintis, kad kiti metai bus geresni - juk to ir naujametiniuose sveikinimuose vienas kitam linkime.

Pakalbėsiu apie Lietuvos 2013-uosius. Skaičius „13″ kai kam rodosi nelaimingas, bet tai ne tiesa - nebuvo šie metai tokie jau labai nelaimingi, nors, žinoma, visko pasitaikė.
Jei reiktų išrinkti svarbiausių įvykių trejetuką, tai rinkčiau:
1. Lietuvos pirmininkavimas Europos sąjungai;
2. dujų ūkio skaidymas pagal trečiąją Europos Sąjungos direktyvą;
3. Graužinienės išrinkimas Seimo pirmininke.

Aišku, tai labai subjektyvus pasirinkimas, lygiai taip pat į trejetuką gali pretenduoti ir Lietuvos išrinkimas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, ir iki šiol tebesitęsianti Rusijos pieno produktų blokada Lietuvai, ir kaipo atskiras pirmininkavimo ES renginys - ES viršūnių susitikimas Vilniuje, ir skalūnų istorija, ir „Žemės nepardavimo” referendumo inicijavimas… Betgi turiu paaiškinti, kodėl būtent toks mano trejetukas. Dėl pirmininkavimo ES kaip ir aišku viskas - tai tikrai labai svarbus įvykis, ir toli gražu ne vien simbolinis, kaip kai kas aiškina. Aišku, šio pirmininkavimo kulminacija - ES viršūnių susitikimas Vilniuje lapkričio pabaigoje, kurį prisimename daugiausiai dėl Ukrainos prezidento atsisakymo pasirašyti asociacijos su ES sutartį, nors labai svarbu ten buvo mažesnių valstybių - Gruzijos ir Moldovos prisijungimas prie šios sutarties. Būtent šis nepasirašymas išprovokavo iki šiol vykstančią didžiausią politinę krizę Ukrainoje per pastaruosius dešimt metų, ir šie visi įvykiai Ukrainoje nulems ne tik jos, bet ir visos Europos, o tuo pačiu ir Lietuvos, ateitį. Nuo to, ar pavyks Ukrainai pasukti demokratinio, normalaus būvio link, ar ji paliks eurazinės despotijos įtakoje, labai priklauso tolesnis ES vystymasis, ir jei Ukraina nuslys į Rytų despotiją, mums iš to nebus nieko gero.

Kodėl dujų ūkio skaidymas užima net antrąją vietą? Aš šį įvykį vertinu ne kaip izoliuotą, bet kaip vieną iš svarbiausių energetinės mūsų valstybės nepriklausomybės grandžių. Aišku, tų grandžių yra daugiau - ir skalūnų dujų gavyba, ir gamtinių dujų terminalo statyba, ir atominės elektrinės statyba, ir t.t. Bent jau šį mūšį laimėjome, ir tai - labai svarbu. Aišku, šio įvykio naudą labiau pajusime ateityje. O dėl skalūnų dujų ir atominės elektrinės - apie tai labai jau daug kalbėta ir diskutuota, ir net aršiai ginčytasi ištisus metus. Vieniems atrodo, kad jie gina Lietuvos gamtą ir tuo pačiu žmones (ir jie taip mano nuoširdžiai), kiti įrodinėja, kad šių projektų sustabdymas ar net atšaukimas yra Rusijos politinė pergalė ir - mūsų pralaimėjimas (ir jie taip mano irgi nuoširdžiai). Iš tikro absoliučios tiesos nėra, kažkiek teisūs tiek vieni, tiek kiti, ir žiniasklaidoje keliamas furoras, deja, dažniausiai nepadeda suprasti tikrosios tiesos. Aišku tik viena - turime tapti energetiškai nepriklausomi (dėl to gal net Skardžius nedrįstų ginčytis).

Graužinienės paskyrimas Seimo pirmininke - net trečioje naujienų reitingo vietoje. Kodėl? Nagi tikrai ne dėl pačios Graužinienės asmeninių savybių ir ne dėl jos politinio svorio. Šis įvykis - labai gera iliustracija, kokią turime dabartinę Seimo valdančiąją daugumą, ir kokie „stebuklai” gali čia nutikti. Kas bus toliau, ar dabartinė koalicija ir toliau taip savivaliaus, nepaisydama elementarios politinės etikos ir net logikos dėsnių? Sunku pasakyti, belieka tikėtis, kad socdemai nesileis amžinai šokdinami jų partnerių darbiečių, ir daugiau su tokiomis juos kompromituojančiomis avantiūromis nesutiks. Lietuva, ačiū Dievui, ne Rusija, ir netgi dabartinė Seimo dauguma ne visada balsuoja taip, kaip „caras” nusprendžia, juo labiau, kad to „caro” kaip ir neturime (ir dar sykį - ačiū Dievui). Betgi - tokie rytietiškos despotinės politikos užmojai neramina, netgi labai neramina.

Kokie dar svarbūs įvykiai nutiko Lietuvoje 2013-aisiais? Aišku, ne visus juos paminėsiu, ir tikiuosi, kad skaitytojas nesupyks, jei kokį labai svarbų įvykį praleisiu - tiesiog neįmanoma dabartinėje informacijos jūroje viską sugaudyti…

Nagi tęsiu šį reitingavimą:

4. Lietuvos išrinkimas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Tai tikrai reikšmingas įvykis, nors gal ne visi supranta jo svarbą.
5. Rusijos pieno produktų blokada Lietuvai. Šis įvykis, be abejo, susijęs ir su mūsų pirmininkavimu ES, ir su energetinės nepriklausomybės kovomis, ir galų gale - šis „pieno karas” yra ne kas kita, kaip tik besibaigiančios Rusijos imperijos paskutiniai pasispardymai (deja, mums gana skaudūs).
6. Skalūnų žvalgybos ir gavybos konkursas, tiksliau - jo žlugimas. Čia vėlgi to paties energetinio karo dalis (nors, kaip jau minėjau, iš tikro nė viena pusė negali laikyti save 100 procentų teisia).
7. Suskystintų dujų terminalo statyba - vėlgi iš to paties energetinio karo, bet čia jau - sėkmingesnė istorija mums (nepaisant valdančiųjų noro kažkodėl kaišioti pagalius į ratus).
8. „Žemės nepardavimo” referendumo inicijavimas. Kol kas dar neaišku, ar bus šis referendumas, čia irgi didelės aistros verda. Galiu tik viena pasakyti - nesutinku, kad kažkas už mane (kad ir referendume) nuspręstų, galiu ar negaliu SAVO NUOSAVYBĘ parduoti.
9. Dembavos tragedija. Deja, nutinka ir žiaurių dalykų mūsų gyvenime, ir apie tai reikia kalbėti ir daryti viską, kad jų nebūtų. Neaišku, ar tinkamas mobiliojo ryšio operatorių darbas būtų leidęs išvengti šios baisios tragedijos, aišku tik viena - daug kas nepadarė visko, ką privalėjo, ir už tai tikrai privalo atsakyti. Bet svarbiausia, kaip jau minėjau - ne kaltų ieškojimas, o darymas to, ką jau ir anksčiau reikėjo atlikti.
10. Pirmųjų lietuviškų palydovų skrydis į kosmosą. Va čia tikrai smagus įvykis, pagaliau tapome kosmine valstybe (kas, kad tie palydovai mažiukai, ateity dar ne tokius paleisime).
11. Apsisprendimas dėl pensijų kaupimo. Visai neseniai visi privalėjome apsispręsti, kaip kaupsime savo senatvei - ar pasitikėsime vis giliau į bankrotą grimztančiu socialistiniu monstru - „Sodra”, ar privačiais fondais.
12. Lietuvos krepšinio rinktinės sidabro medalis Europos vyrų krepšinio čempionate. Smagu ir tiek, ką čia ir komentuoti.
13. Rūtos Meilutytės dviejų pasaulio rekordų pagerinimas. Irgi smagu.
14. Derybos su „Gazpromu” dėl dujų kainų. Kadangi jos dar nesibaigė, tai įvertinau tik 14-ta vieta.
15. Muitinės Pareigūno Audriaus Šenavičiaus žūtis Kosove. Liūdna, kad tokie įvykiai nutinka, bet jei jau dalyvaujame tokiose misijose (kas normalioms demokratinėms valstybėms yra privalu), tai tokių rizikų, deja, neišvengsime. Tai jau trečias Lietuvos pareigūnas, žuvęs tarptautinėse misijose (pirmi du buvo kariai - Normundas Valteris Bosnijoje 1996 m. ir Arūnas Jarmalavičius Afganistane 2008 m.).
16. Nuo sausio minimali mėnesinė alga padidėjo 150 litų ir dabar siekia tūkstantį litų. Aišku, gera naujiena, bet jei bus minimali alga pakelta iki 1500 litų, kaip kad gyrėsi kai kas iš valdančiųjų, tai pusė iš dabar dar dirbančių mažųjų įmonių tikrai žlugs, ir vietoj minimalios algos bus mokamos minimalios bedarbio išmokos.
17. Nuosprendžio paskelbimas Darbo partijos byloje. Net nežinau, ar gera čia naujiena, ar bloga. Kad byla beveik baigta, tai gerai. Bet kad iš vis tokie dalykai Lietuvoje vyksta, tai čia nieko gero. Nors atrodo, kad ši pamoka ne veltui - kad ir sunkiai, bet mūsų politinis gyvenimas sveiksta, ir kiti, norintys užsiimti panašiomis aferomis, jau labai labai gerai turėtų pagalvoti.
18. Patvirtintas Nacionalinis euro įvedimo planas Lietuvoje. Tikėkimės, kad eurą įsivesime sklandžiai, pagal numatytą planą. Ir dar tikėkimės, kad nepakils taip jau labai smarkiai ta proga visos kainos, nes tam nebus absoliučiai jokio pagrindo, išskyrus elementarų žmogiškąjį godumą.
19. Interpeliacija (nepavykusi) sveikatos apsaugos ministrui V. P. Andriukaičiui. Na, labai jau aktyvus šis ministras, dėl ko galime tik pasidžiaugti, bet per tą savo aktyvumą daug gali malkų priskaldyti. Kaip tikram socialdemokratui jam labai jau niežti nagai skriausti privačias medicinos įstaigas, jei būtų jo valia, iš vis tokias panaikintų, ir iš vis bet kokias privačias įmones Lietuvoje panaikintų, ir atstatytų vėl socializmą (kurio niekada ir neturėjome), ir iš viso - Heil Marx!
20. Tarptautinio Karolio Didžiojo apdovanojimo įteikimas prezidentei Daliai Grybauskaitei. Šis prestižinis apdovanojimas (neoficialiai vadinamas politikos “Oskaru”) jai skirtas už indėlį į gilesnę Europos Sąjungos integraciją ir ekonominės krizės metu priimtus sprendimus. Įvertinimas skirtas po to, kai Lietuvos ekonomika patyrė vieną didžiausių susitraukimų ES, bet šaliai pavyko atsitiesti be tarptautinių finansinių institucijų įsikišimo.
21. NATO pratybos „Tvirtas džiazas 2013″, per kurias daugianacionalinės NATO greitojo reagavimo pajėgos treniravosi įveikti įvairias krizes ir vykdyti kolektyvinės gynybos užduotis. Tai labai svarbus įvykis, nes šiomis pratybomis buvo pademonstruotas NATO pasiryžimas ginti bet kurią savo narę, ir nors čia dalyvavusių karių skaičius buvo kur kas mažesnis nei Rusijos-Baltarusijos pratybose “Zapad”, bet ne čia esmė - į pratybas pakviestiems šių valstybių stebėtojams buvo labiau negu aišku, kad Šiaurės Atlanto gynybinis aljansas yra stiprus ir pasiruošęs tvirtai gnybai.
22. „Ūkio” banko žlugimas. Kadangi tai ne „Snoro” bankas - tai tik 22-oj vieta.
23. Alpinisto Ernesto Markšaičio nužudymas Pakistane. Deja, liūdnų įvykių gana daug nutiko 2013-aisiais, ir šis - vienas iš jų. Apie terorizmo pateisinimą, aišku, negali būti nė kalbos, bet aš jo net ir nesuprantu - nemanau, kad nekaltų civilių žudymas gali kažką priversti įtikėti kokios nors ideologijos, kokia ji bebūtų, teisumu. Tai tik baisu ir šlykštu, ir nieko daugiau.
24. „1-ojo Baltijos kanalo” skandalingas reportažas apie Sausio 13-osios įvykius. Dar vienas iš Rusijos informacinio karo epizodų. Ir vėlgi pasikartosiu - tai tik besibaigiančios imperijos desperatiški bandymai priešintis neišvengiamybei.
25. Goro provincijos atkūrimo grupės misijos Afganistane pabaiga. Ši misija truko devynerius metus, ir nors kai kas kritikavo šį Lietuvos žingsnį, bet jis buvo ne veltui - mes parodėme, kad esame rimta, demokratinė valstybė, ir kad galime prisidėti prie geresnio pasaulio statybos.
26. Sąjūdžio 25-metis. Lietuvos Sąjūdis - jo reikšmę mūsų istorijoje sunku pervertinti.
27. Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Saugumo bendradarbiavimo forumui. ESBO - tai didžiausia pasaulyje regioninė tarptautinė organizacija, plėtojanti priemones, skirtas mažinti karinės konfrontacijos ir sustiprinti saugumą Europoje. Ji vienija 57 valstybes, esančias Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Centrinėje Azijoje.
28. Nacionalinio demokratijos paramos fondo apdovanojimas „Už tarnybą demokratijai” Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo primininkui, europarlamentarui Vytautui Landsbergiui Vašingtone.
29. Venckienės pabėgimas. Irgi dar nepasibaigusi istorija, bet baigsis ji, neabejoju, teisingumo triumfu (o kas tai yra, kiekvienas, ko gero, vis kitaip įsivaizduoja).
30. Dviejų partijų susijungimo bandymas. Tai yra - Darbo bei Tvarkos ir Teisingumo. Kodėl jie norėjo jungtis, sunku pasakyti, greičiausiai tai buvo vienas iš Darbo partijos gelbėjimo variantų, bet Pakso partijos nariai nesuprato, kad čia darosi, ir vos maišto nepakėlė, tad kad teko šio varianto atsisakyti.
31. Fiksuotų saulės energijos elektros supirkimo tarifų panaikinimas. Gera naujiena - nes buvo išgelbėti valstybės pinigai, kuriuos būtų reikėję išleisti beprotiškai didelėms elektros supirkimo kainoms padengti, bloga naujiena - nes buvo apgauta daugybė žmonių, patikėjusių tuo, kad vyriausybė nekeis savo žodžio.
32. Petro Gražulio sulaikymas homoseksualų eitynėse. Tai ne tik klouno skrydis virš „Gedimino” prospekto, tai kur kas svarbiau - mūsų visuomenės sunkus, bet neišvengiamas kitimas vakarietiškųjų vertybių link. Na, šia tema irgi labai daug diskutuota, tad kad neišsiplėsiu.
33. Tarmių metai. Nu geraa, ka tuoki metaa bova, ane?
34. Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejus. Jei būtų Žemaitijos svarbiausių įvykių aprašymas, ši naujiena, be abejo, būtų kur kas aukštesnėje vietoje. Nors žemaičių pagonys, ko gero, pyks ant manęs, kad iš vis paminėjau.
35. Biržų įvykiai. Irgi liūdna istorija, irgi pamoka vidaus reikalų sistemai, tikėkimės, kad išmokta.
36. B. Vėsaitės atsistatydinimas iš ūkio ministrės pareigų. Jau daug kas ir pamiršo, ko gero, Graužinienė savo įvairiais pasirodymais seniai užtemdė Vėsaitę.
37. Dalai Lamos vizitas Lietuvoje.
38. „Baltosios pirštinės” stebėjo rinkimus visose apygardose kovo pradžioje. Gera jaunimo, kuriam galų gale pakyrėjo atviras kai kurių politikų cinizmas, akcija. Tikėkimės, kad ir kituose rinkimuose išvysime „baltąsias pirštines”.
39. Paviešintų diplomatų pokalbių skandalas. Atvirai kalbant, nelabai svarbus įvykis (išskyrus pačius diplomatus ir dar mūsų premjerą), tad ir vieta - atitinkama. Vėl iš Rusijos informacinio karo serijos.
40. Lenkų futbolo sirgalių skandalingas plakatas Poznanėje. Labai jau negražiai čia pasirodė broliai „šlėktos” (tegu neapsigauna lenkai, kurie mano, kad tai garbingas žodis, lietuviams jis - keiksmažodis). Visa laimė, kad atsirado lenkų, kurie atsiprašė už savo bukagalvius tautiečius (pasakysi jums kaip paslaptį - net lietuvių būna bukagalvių, nors ir kaip sunku tuo patikėti).

Na štai, net keturiasdešimt 2013-ųjų metų įvykių. Tikrai praleidau kažkokius kitus svarbius, tikrai išdėsčiau juos ne visai ta tvarka, kaip reikėjo, na bet jei norite, galite pateikti savo versijas. Buvo jų ir gerų, ir blogų, ir keistų, ir juokingų, na kaip ir visais kitais metais.

Nemaža žmonių išėjo Anapilin, taip pat ir garsių. Prisiminkime juos. 2013 metais netekome skulptoriaus Vlado Vildžiūno, dr. Kazio Bobelio, didžio kino meistro Arūno Žebriūno, gydytojos ir rašytojos Filomenos Taunytės, aktoriaus Vytauto Šapranausko, poeto Marcelijaus Martinaičio, rašytojo Mykolo Sluckio, dailininko Broniaus Uoginto, poetės Liūnės Sutemos, ir dar daugybės kitų.

Noriu papasakoti dar kelis įvykius, visus gerus, nes blogų jau pakankamai daug čia prirašiau. Nebūtinai svarbiausius, bet - gerus.

Gruodį įvyko pirmasis inovacijų forumas („Innovation Drift”), kuriame daugiau nei 600 dalyvių dvi dienas diskutavo apie naujovių reikšmę visos Europos ekonomikai.

UAB „Baltic Orthoservice”, bendradarbiaudama su Kauno technologijos universitetu, sukūrė ir rinkai pristatė unikalios konstrukcijos kulkšnies ir pėdos ortopedinių įtvarų liniją „Easy Walk”, ir taip laimėjo konkursą „Verslo ir mokslo partnerystė 2013″. Tas pats KTU pristatė prietaisą, leidžiantį akliesiems regėti dvimatį aplinkinio pasaulio vaizdą.

Pasaulio banko tyrime „Doing Business 2014″, vertinančiame verslo sąlygas 189 pasaulio valstybėse, Lietuva iš 27 vietos pakilo į 17 vietą. Lyginant su Europos Sąjungos (ES) valstybėmis narėmis - Lietuva užima 6 vietą. Lietuvai pavyko pagerinti daugiau kaip pusę „Doing Business” rodiklių.

Lietuva trejus metus iš eilės yra lyderė pagal atvykstamojo turizmo srautų augimą Europoje. Pagal naujausius Europos kelionių komisijos statistikos duomenis, 2012 m. augimas siekė 12 proc., o šiemet tikimasi daugiau nei 10 proc. augimo.

Europos Komisijos paskelbtoje konkurencingumo ataskaitoje pažymima, kad Lietuva pagal apdirbamojoje gamyboje sukuriamą pridėtinę vertę praėjusiais metais tarp 27 Europos Sąjungos šalių narių užėmė 4 vietą.
Ūkio ministerija verslo inovatyvumui didinti paskirstė 572 mln. Lt.

Prognozuojama, kad Europos Sąjungos struktūrinės paramos priemonės, pagal kurias verslas tiesiogiai gauna paramą, papildomai pritrauks 2,3 mlrd. Lt investicijų ir sukurs daugiau kaip 13 tūkst. darbo vietų.
Galų gale pasibaigus teisiniams ginčams, duotas leidimas Kauno rajone pradėti anhidrito kasyklos statybą. Anhidritas - plačiai chemijos pramonėje ir statybose naudojama uoliena, jo gavyba, priešingai nei tvirtina kai kurie pseudoekologai, nekelia jokio pavojaus aplinkai. Per 10 metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas dėl šio projekto įgyvendinimo padidės apie 2 mlrd. Lt.

2013 metais baigta „Akmenės cemento” rekonstrukcija. Įdiegus naują liniją, cementas bus gaminamas žymiai pigiau, nei iki šiol.

Na ir dar - Akmenės rajono laikraščio „Vienybė” redakcija ir skaitytojai išrinko 2013 metų geriausius darbus ir žmones. Laureatais pripažinti Akmenės gimnazijos tautinių šokių vadovė NIJOLĖ MILAŠEVIČIENĖ - už menišką choreografinį raštą, išaustą jaunuomenės meninėje raiškoje; Ventos muzikos mokyklos mokytoja GENOVAITĖ BUČIUVIENĖ - už jauniesiems talentams širdimi išdalintus kūrybos lobius; policijos darbo veteranas AUDRIUS KLIŠAUSKAS - už žmoniškumo braižą, praturtinusį policininko darbo sampratą; ir sporto sąjūdžio veteranas IGORIS JAROŠEVAS - už praeities epizodus, rašiniais prikeltus į šią ir ateities dieną. Su kuo juos visus ir sveikinu.

Sveikinu taip pat visus Jus, skaitančius šį rašinį - su Naujaisiais metais, daug laimės, sveikatos ir kūrybinės ugnies! Tegu būna 2014-ieji Jums geri!

Rodyk draugams