BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Karas prieš Europą

Šmėkla klaidžioja po Europą - islamizmo šmėkla. Visi žinome, kad Europai ir galų gale visam Vakarų pasauliui paskelbtas karas. Klausimas tik - kas paskelbė tą karą, kodėl, ir kaip mums jį laimėti?

Kad karas vyksta, tai faktas. Nuo 2012 m. liepos 18 d. išpuolio Bulgarijoje iki šiol visi Europos Sąjungoje įvykdyti teroristiniai aktai įvykdyti tik islamistų. Iki tol labiau šia veikla užsiiminėjo kitokie teroristai - nacionalistai, ultrakairieji ir ultradešinieji bei mafija. Visi šie nuo 1958 metų iki dabar užmušė Europos Sąjungos šalyse 1113 žmonių. Islamistiniai teroristai - 651. Taigi, bendroje Europos terorizmo istorijoje islamistai nepirmauja, bet, deja, sparčiai stengiasi tai padaryti. O iš tikro islamizmo (ne islamo!) karas prieš Europą prasidėjo 2004 m. kovo 11-ąją Ispanijoje, kuomet per visą Europos terorizmo istoriją vieno išpuolio metu žuvo daugiausiai žmonių - 191 (neskaitant Libijos valstybinių teroristų susprogdinto lėktuvo virš Škotijos 1988 metais, kuomet žuvo 270). Ir tą pirmąjį šio karo mūšį Europa pralaimėjo - nes teroristai pasiekė savo tikslą - Ispanija pasitraukė iš karinės kampanijos Irake. 2005-aisiais tie patys islamistai užmušė 56 žmones Londone (šis mūšis nebuvo pralaimėtas, kadangi Jungtinė Karalystė nepasitraukė iš Irako koalicijos), po to buvo ilga pertrauka, neskaitant kelių ar keliolikos per metus užmušamų. Ir štai - karas visu pajėgumu atsinaujino 2015-ųjų sausį, išžudant „Charlie Hebdo” žurnalistus, tų pačių metų pabaigoje visoje Europoje islamistai išžudė jau 141 žmogų, o šiais, 2016-aisiais, metais, jiems dar toli gražu nesibaigus - 125.

Tai kas gi vis tik tas „islamizmas”? Iš tikro tai sudėtingas klausimas. „Islamizmas” nėra savaime suprantamas ir pats iš savęs, iš tikro tai yra dirbtinis dalykas, tik dabar, po tiekos eskalacijos, jau tapęs savaiminiu ir besidauginančiu be išorinės jėgos. Tikrai nesiimsiu smulkiai aiškinti, kas tas islamizmas, apie tai daug prirašė žymiai geriau toje temoje susigaudantys nei aš, tik pasakysiu, kad tai yra silpnųjų kontrpuolimas prieš tikrą ar tariamą Vakarų invaziją. Šia silpnųjų kova pasinaudojo kadaise SSSR, o dabar estafetę perėmė Rusijos imperija. Nenoriu teigti, kad visą islamizmo judėjimą dabar kontroliuoja Rusija (o kas tai gali nustatyti?), tik manau, kad ryšys tarp islamizmo margo judėjimo (judėjimų) ir Rusijos spec. tarnybų tradiciškai yra glaudus. Ar 2015-2016 metų Europos karo suintensyvėjimas susijęs vien su „islamo valstybės” ekspansija, ar gal tai tuo pačiu ir Rusijos kerštas už Ukrainos posūkį į Vakarus? Kas galėtų paneigti?

Aišku, kalbėti vien apie islamizmo terorą Europoje, nepaminint kitos prievartos, būtų nepilnas vaizdas. Kur daugiau nei šimtas tūkstančių, žuvusių Jugoslavijos karuose? Kur apie dešimt tūkstančių, žuvusių Ukrainoje nuo 2014-ųjų? O kur dar Karabacho, Padniestrės ir Gruzijos konfliktai, galų gale - 1991-ųjų sausis Baltijos šalyse ir Tbilisio žudynės? Jei pridėti šiuos visus žuvusiuosius, tuomet „grynieji” teroro aktai Europoje nublanksta.

Tai vis tik - kas kariauja prieš Europą? Nevyniokim į vatą - mums nepaskelbtą karą paskelbė rusiškoji-islamistinė koalicija, kitaip tariant - silpnieji-nuskriaustieji, kuriems būtina atsirevanšuoti už tikras, o labiau - už tariamas skriaudas. Ir kaip gi mums elgtis šiame kare, kaip kariauti? Aišku, geriausia kovoti priešo teritorijoje, o ne savo, t. y. apginkluoti Sirijos opoziciją bei Ukrainos kariuomenę ir taip sunaikinti Asadą su galvažudžiais Sirijoje bei išstumti rusiškuosius okupantus iš Ukrainos, tuo pačiu priverčiant žlugti Putiną ir jo režimą. Kol aktyviai nekovosime, o tik pasyviai reaguosime į išpuolius, tol karas tęsis ir netgi intensyvės. Betgi svarbiausias karas vyksta ne gatvėse ir laukuose, o žmonių širdyse ir protuose. Toli gražu neužtenka sunaikinti Asadą su jo klika. Žymiai svarbiau yra padėti atkurti normalų gyvenimą Sirijoje Irake ir visur kitur, sudarant sąlygas pabėgėliams grįžti ir patiems prisidėto prie savo tėvynių atstatymo. Kitaip tariant- privalome duoti jiems meškeres, kad pasigautų savo žuvis.

Svarbiausia - šis karas ne prieš žmones, o prieš silpnųjų-nuskriaustųjų-ir-dėl-to-pasiutusių revanšistinę ideologiją. Ir nugalės šiame kare ne Vakarai prieš Rytus, o normalūs, norintys gyventi įprastą, kasdienį ir daugmaž neblogą gyvenimą žmonės prieš visuotinio su(si)naikinimo ideologiją. Tai kas laimės šį karą? Aš atsakymą tikrai žinau.

Rodyk draugams

Kodėl visa Ukraina nori į Europą

Kijevo Euromaidane šiandien sprendžiama Ukrainos ateitis, o nuo to, kokia ji bus, daug kuo priklausys ir tolesnis Europos kelias, iš dalies šių dienų įvykiai Ukrainoje nulems ir viso Pasaulio ateitį. Ukrainos įsijungimas į Europos sąjungą nereikš Vakarų pergalės ir Rusijos pralaimėjimo. Jokiu būdu - tai bus laimėjimas visoms pusėms, išskyrus tik rusiškuosius imperialistus. Jiems Ukrainos „praradimas” yra esminis - tai kur kas svarbiau, nei visada iš esmės buvusio svetimo „Pabaltijo” praradimas (nors ir jis buvo suvokiamas gana skausmingai). „Prarasti Ukrainą tas pat, kas prarasti galvą” - 1918 m. perspėjo Leninas. Tuo metu Rusija Ukrainos dar neprarado, nors toks pavojus buvo didelis - anot Trockio, 1917-1923 metais prieš siekiančią laisvės Ukrainą bolševikinė Rusija turėjo mesti tris kartus didesnes pajėgas, nei prieš visą Antantę. Nemažai rusų Ukrainos Euromaidaną vertina kaip išdavystę, nes jiems Ukraina atrodo tarsi „jaunesnioji sesė” ir organiška neatskiriama slaviškojo-pravoslaviškojo pasaulio dalis. Bet koks bandymas „atsiskirti” vertinamas kaip išdavystė, ir gana skaudi. Jie niekaip negali suvokti, kad priklausymas Europos sąjungai nereiškia nei atsiskyrimo nuo „slaviškojo pasaulio”, nei tuo labiau nuo „pravoslaviškojo”. Į kraują įaugęs imperialistinis instinktas verčia draugu vadinti tik nuo tavęs priklausomą, bet ne lygiavertį partnerį. O jei jau bando išsilaisvinti, tai joks draugas, o automatiškai - priešas (kadaise vienas rusas vos ne su ašaromis akyse klausė manęs - „na kodėl jūs, lietuviai, taip mūsų, rusų, nemylite?”). Z. Bžezinskis pranašavo: „Ukrainos išėjimas reikš greitą Rusijos pasidalinimą į nedideles demokratiškas valstybes, su kuriomis JAV bendradarbiauti bus patogu”. Taigi, šis neišvengiamas istorijos momentas, nepaisant desperatiškų dabartinio Kremliaus režimo pasipriešinimo bandymų, sparčiai artėja. Ir tai, be jokios abejonės, tik į naudą ir patiems Rusijos gyventojams (išskyrus tuos, kuriems imperinės praeities svaičiojimai brangiau už normalų gyvenimą), o ir visiems kitiems.

O kaipgi patys Ukrainos žmonės priima savo dabartinę revoliuciją - Euromaidaną? Aišku, kaip ir kiekviena tauta kiekvieną revoliuciją - nevienareikšmiškai. Nors reikia pripažinti, kad bent jau už vieną revoliucinį reikalavimą - pašalinti dabartinę valdžią - beveik visi vieningai pasisako, nes korupcinis režimas vienodai įsipykęs ir proeuropietiškiems Ukrainos Vakarams, ir prorusiškiems Rytams.

Yra manančių, kad dabartinė Ukrainos revoliucija yra ne kas kita, kaip tik politinių jėgų „pasistumdymas”. Tik nieko nesusigaudantis žmogus gali taip manyti. Aš tokius vadinu „naiviais cinikais”. Jie kažkodėl galvoja, kad būti ciniku automatiškai reiškia būti protingu, kai iš tikro tai tik paplitusių šablonų kartojimas, net nebandant pačiam, savo galva pamąstyti. Tokiems atrodo, kad yra kažkokios slaptos jėgos (masonai, JAV vyriausybė ar marsiečiai), kurie viską iš anksto suplanavę, viską iki mažiausių smulkmenų numatę ir viską pagal savo panus tiksliai įgyvendina (taigi, juos dar galima vadinti sąmokslų teorijų aukomis). Anot jų, ir 1917-ųjų metų Rusijos revoliuciją kažkas suplanavo, ir Arabų pavasarį, na ir visa kita, kas tik vyksta Pasaulyje. Jei ir įmanoma kažką suplanuoti, tai tik pradinius veiksmus, o pasekmės dažnai gali būti visai ne tokios, kokių tikiesi, koks slaptas ir galingas bebūtum. Ši Ukrainos revoliucija, arba Euromaidanas, yra tikra tautos revoliucija, ir tik tos politinės jėgos čia laimės, kurios suspės paskui ją. Yra revoliucijų, kurioms vadovauja ryškūs lyderiai, bet šis atvejis - visai ne toks. Nors iš tiesų toks lyderis yra, ir jis - visa Ukrainos tauta. Nors ir skamba tai patetiškai, bet šiuo atveju tai -tiesa. Iki Maidano opozicijos lyderė buvo Julija Tymošenko, Janukovyčiaus režimo vis dar laikoma kalėjime. Prasidėjus Maidanui, išryškėjo trijulė: partijos UDAR lyderis Vitalijus Klyčko, J. Tymošenko vadovaujamos partijos „Batkivščina” („Tėvynė”) parlamentinės frakcijos lyderis Arsenijus Jaceniukas ir partijos „Svoboda” („Laisvė”) lyderis Olehas Tiahnybokas. Šiomis dienomis jie visada kartu. Ir tauta nė vieno iš jų nevadina ypatingu lyderiu, ir tai yra ne Maidano silpnybė, o stiprybė. Euromaidanas demonstruoja ypatingus saviorganizacijos (arba tiksliau - savivaldos tikrąja to žodžio prasme) sugebėjimus.

Kaip jau minėjau, ne visa tauta vienodai palaiko revoliuciją. Pietiniuose ir rytiniuose regionuose tokių - žymiai mažiau. Ir ne vien todėl, kad čia daugiau rusų gyvena, čia ir patys ukrainiečiai, deja, labiau paveikti Rusijos įtakos. Ukrainoje iš viso gyvena apie 45 mln. žmonių, iš jų apie 8 mln. rusų (17,3 % visų Ukrainos gyventojų). Tačiau net 43-46 % visų Ukrainos gyventojų namie labiau kalba rusiškai, nors net 89% ukrainiečių savo gimtąja kalba laiko ukrainiečių. Taigi, apie 30% ukrainiečių, kaip gimtąją kalbą nurodžiusių ukrainiečių, namie iš tiesų kalba rusiškai. Rytiniuose ir pietiniuose šalies regionuose rusų kalba labiau įprasta, nei ukrainiečių, 92 % gyventojų, kai tuo tarpu pačių ukrainiečių nė vienoje srityje, išskyrus Krymą, nėra mažiau 50 proc. Kas čia per paradoksas? Iš tiesų jokio paradokso nėra. Ukraina visada buvo istoriškai susijusi su Rusija. Rytinė Ukraina nuo XVII amžiaus pabaigos priklausė Rusijai, taigi daugiau nei tris šimtus metų ši šalis buvo daugiau ar mažiau rusifikuojama. Ukrainiečių ir rusų kalbos yra rytų slavų kalbos, pakankamai panašios, taigi, pakankamai lengva pereiti iš vienos kalbos į kitą. Šios priežastys daugiausiai ir nulėmė tokią kalbinę dabartinės Ukrainos situaciją. Ir jei mes Lietuvoje nerimaujame, kad Rusija vykdo mūsų atžvilgiu stiprią informacinę ir kultūrinę ekspansiją, tai ką jau kalbėti apie Ukrainą. Apie 20 proc. šeimų čia yra mišrios. Apie 95 % parduodamų knygų - rusų kalba.

Bet nepaisant šių panašumų, dvi didžiosios rytų slavų tautos tuo pačiu - pakankamai skirtingos. Ypač Vakarų Ukraina labai skiriasi savo mentalitetu nuo Rusijos. Lvovas - visiškai europietiškas miestas, tik po 1939 metų atsidūręs Sovietų sąjungoje. Labiausiai į Vakarus nutolusį srities centrą Užgorodą iki Austrijos sostinės Vienos skiria viso labo tik 440 km, kai tuo tarpu iki Kijevo yra 620 km. O nuo to paties Užgorodo iki toliausiai Rytuose esančio srities centro Luhansko yra net 1250 km, t. y. net 400 km toliau nei iki Venecijos. Ir tai ne tik geografiniai atstumai. Tai ir mentaliniai bei kultūriniai skirtumai. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Dešiniakrantė ir Kairiakrantė Ukrainos yra nesutaikomos, kaip gal būt kai kas to labai norėtų. Tai tik reiškia, kad Ukraina yra turtinga - ir istoriškai, ir kultūriškai. Kazokiškas laisvės troškimas neleidžia Ukrainoje įsigalėti jokiam autoritariniam režimui, ir jei XVII amžiuje kazokai, trokšdami išsilaisvinti iš lenkų ponų priespaudos, nuo vilko užšoko ant meškos, tai dabar… nenoriu pasakyti kad bėga atgal ant vilko, tai būtų neteisybė. Dabar Ukrainos tauta tiesiog nori pasirinkti laisvo būvio ir normalaus gyvenimo kelią. Ir visi, tiek rytuose, tiek vakaruose gyvenantys to nori. Tai - natūralus troškimas. Ir jo išsipildymas - neišvengiamas.

Rodyk draugams

Ukrainos kelias

Ukraina kryžkelėje - vertybių ir civilizacinio pasirinkimo kryžkelėje. Tuo pačiu kryžkelėje ir visa Europa. Ar siena tarp demokratijos ir autokratijos bus Karpatuose, ar ties Briansku? Ar sveiko proto sritis išsiplės iki Rusijos sienos, ar pasibaigs į rytus nuo Lenkijos? Ar Ukraina renkasi pamatines žmogiškojo egzistavimo vertybes, ar varganą vasalo būklę Kremliaus, kurio pagrindinė ir bene vienintelė vertybė - galia, susijusi su pinigais.
Be abejo, Ukrainą ir Rują sieja ilgametė istorija, bendra religija ir bendra rytų slavų kultūra. Daugybė žmonių Ukrainoje dalyvavimą ES asociacijoje mato kaip išdavystę ir istorinių-dvasinių ryšių su motule-Rusija nutraukimą. Tai tikrai netiesa, nes Europos Sąjunga pirmiausiai - ekonominė sąjunga, nesiūlanti nei naujų religijų, nei kaip nors besikėsinant keisti kultūrą. Viena, ko nori reikalauja Europos sąjunga iš būsimų narių - normalaus demokratinio būvio, kuris jokiu būdu nėra kėsinimasis nei į suverenitetą, nei į kultūrą (nors daug „gudručių” bando įrodinėti priešingai).
Ką gal pasiūlyti šiandieninė putiniškoji Rusija Ukrainai? Ogi korupcinę-banditinę santvarką, kurioje į eilinį žmogų visiškai nusispjauti. Ogi vasalo padėtį naujojoje imperijoje, besigviešiančioje užkariauti visą pasaulį (kas yra, be abejo, visiška utopija). Ogi pseudodvasingumą, kurį Kremlius ir jo adeptai bando parodyti kaip ypatingą dvasinę pravoslavišką stiprybę, sugebėsiančią atsispirti „destrukciniam vakarų globalizmui”, o iš tikro tesugebančią tik įkišti į kalėjimą tris kvaištelėjusias, bet nenusikaltusias merginas.
Aišku, Putinas Ukrainai siūlo ir didžiules paskolas, ir mažesnes dujų kainas, ir gal net beatodairišką meilę, bet iš tikro tai tik spąstai, siekiant išlaikyti mažesnįjį brolį savo gniaužtuose.
Ar verta Ukrainai stoti į kažkokią muitų sąjungą, kurią Putinas svajoja išplėsti iki galingosios Eurazijos, kai tuo tarpu verčiau tegu susirūpina Rusijos vientisumu, nes jei ne už dešimties, tai garantuotai po dvidešimties metų ne Ukraina tų laikų Rusijos carams rūpės, o jų pačių byranti „deržava”.
Putinas teigia, kad tai ne Rusija, o ES šantažuoja Ukrainą. Be abejo, matėme nemaža spaudimo iš ES, bet tai jokiu būdu ne šantažas, o tik bandymas išaiškinti Ukrainai, kokiomis sąlygomis ji gali pasirašyti sutartį. Iš Rusijos pusės gi iš tikro matome kuo tikriausią ir atviriausią šantažą. Kaip kitaip galima pavadinti grasinimus neleisti daugybės prekių iš Ukrainos į Rusiją bei pakelti dujų kainas. Netgi Ukrainos premjeras Mykola Azarovas pareiškė, kad “sprendimas, kurį priėmė vyriausybė, yra pagrįstas ekonominėmis priežastimis”. Labai teisingai pastebėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja Jovita Neliupšienė: “taigi, matome sąjungas, kurios kuriamos necivilizuotomis spaudimo priemonėmis, ir tokios kuriamos sąjungos negali būti ilgalaikės”.
Ukrainos valdžios sprendimas nepasirašyti sutarties su ES, be abejo, yra skaudus ir nubloškiantis šalį atgal. Bet tai tikrai nėra galutinis sprendimas. Daugybė ukrainiečių renkasi į mitingus, kurie galbūt išsivystys net iki 2004 metų oranžinės revoliucijos lygio, nušluosiančios prokremlišką dabartinę valdžią. Ukrainiečiai jau įrodė, kad yra ne avinų banda, o pilietinė visuomenė. Ne šiandien, tai rytoj Ukraina pasirinks vienintelį teisingą kelią - normalaus žmogiškojo būvio kelią.

Rodyk draugams

Aleksandras Didysis ir Europa

Ar atsiras šiais laikais Aleksandro Didžiojo vertas lyderis, sugebėsiantis Europą išplėsti iki Indijos? Aleksandras Europą plėtė daugiausiai kariaudamas, o dabar gi Turkija pati nori jungtis prie mūsų. Krikščionybė, be jokios abejonės, didžiausia dvasinė Europos vertybė, ir islamiškosios Turkijos įsijungimas paskatintų suabejoti krikščionybe kaip universalia dvasine Europos būsena. Tarp kitko, nereikia nė Turkijos - jau dabar savanoriškai krikščionybės vardas išbrauktas iš Europos konstitucijos. Betgi be jokios idėjos negalima gyventi. Aleksandro idėja buvo labai drąsi, pralenkianti net mūsų laiką. Jis siekė viso pasaulio dvasinės vienybės. Kas keisčiausia, jam tai beveik pavyko - t.y. jis pasaulį idėjiškai ir dvasiškai suvienijo kur kas labiau, negu bet kas iki ir po jo. O tai jau šis tas. Ar mes bent šiek tiek suvokiame tai? Aišku, labai baisu peržengti savo dvasinio pasaulio ribas - peržengti krikščionybę (ir nėra jokių garantijų, kad šis ribų peržengimas nesibaigs žlugimu). Bet dabar arba niekada turime ryžtis. Jei nepriimsime Turkijos į Europą, tai reikš tik viena- pradedame trauktis ir mažėti - ne tik teritoriškai, bet ir dvasiškai.

Rodyk draugams