BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Rusijos ateitis

Kodėl Rusija beveik visą savo gyvavimo laiką kėlė (ir tebekelia) tiek daug rūpesčių kaimynams ir netgi visam pasauliui? Kaip ir aišku - ši šalis beveik nuo pradžių buvo imperija, ji plėtėsi, prijungdama žemes, kariavo ir plėtė savo įtaką. Betgi taip elgėsi visos imperijos, Rusija čia nėra kažin kokia išimtis. O gal yra? Iš tiesų nieko ypatingo naujo, ko nebūtų dariusios kitos imperijos, Rusija nedarė, išimtis nebent - XX amžiaus komunizmas, ir taip neskanų imperialistinį kvapelį praturtinęs ypatingu bolševikiniu smirdėjimu. Ir tas (post)komunistinis smirdėjimas jaučiamas iki dabar. Dabartinė Rusijos ideologija (tiksliau, tai, kas norima padaryti ideologija) yra tik imperializmo, komunizmo ir valdiškosios stačiatikybės mišinys. Specialiai parašiau „valdiškosios” - nes nereikia jos maišyti su tikruoju tikėjimu.

Komunizmo ideologija po 1917 metų baudėsi užkariauti visą pasaulį, tuo pačiu sunaikinant visas tautas, neišskiriant nė rusų. Juk Leninas yra pasakęs - „O į Rusiją man nusispjauti”. Lygiai taip pat jam buvo nusispjauti ir į visas kitas valstybes bei tautas, komunistai juk stengėsi išvesti naują, ypatingą komunistinių antžmogių veislę visoje planetoje. Tik netrukus, jau Stalino valdymo laikais, rusiškasis imperializmas vėl atsirevanšavo, pajungdamas savo tikslams tą patį komunizmą, ir gana sėkmingai - komunistiškai rusiškasis imperializmas pasirodė esąs ypatingai žvėriškas, žiaurus, ir tuo pačiu gana efektingas mišrūnas, sunaikinęs daugybę milijonų žmonių, užkariavęs daug kraštų ir užnuodijęs milijonų žmonių sielas (kai kurių - iki pat šiol).

Taigi, kas yra dabartinė Rusija ir kur ji eina? Šis klausimas be galo svarbus, ir absoliučiai neteisūs tie, kurie teigia, esą pirmiausiai savo kiemo reikalų žiūrėkime. Taip bežiūrėdami tik savo kiemo net nepastebėsime, kad prie jo ir vėl artėja tas pats žvėris, kuris jau buvo mus kažkada užpuolęs.

Dabartinė Rusija (pirmiausiai turiu omeny jos dabartinį valdantį režimą, bet ši sąvoka vis tik apima ir visą naciją) šiandien jaučiasi pralaimėjusi „Trečiąjį pasaulinį karą” - t. y. sovietinės sistemos žlugimas. Vietoj to, kad rusų tauta džiaugtųsi išsivadavusi iš tos pačios priespaudos, kuri naikino ir daugybę kitų tautų, jie labiau jaučiausi (deja) tos priespaudos sukėlėjais ir šeimininkais ir tuo pačiu, aišku, gailisi netekę jos. Ir jei mums atrodo, kad Rusija puola kaimynines valstybes ir linkusi į agresiją, pačiai Rusijai atrodo kaip sykis priešingai - jie tik ginasi ir šiaip ne taip atsiima buvusias SAVO žemes. Rusijai neįmanoma patikėti, kad tautos pačios, savarankiškai bando išsivaduoti. Jokiu būdu - anot rusiškųjų imperialistų, neįmanomas joks mažųjų tautų savarankiškumas, ir visi išsivadavimo judėjimai yra ne kas kita, kaip tik imperialistinių Vakarų (pirmiausiai JAV, o gal ir kokių masonų ar net marsiečių) inspiruotas ir finansuotas sąmokslas. Ir kas gi belieka - tik atsiimti „prarastas” žemes, kurias klastingiausiais būdais užkariavo „bjaurieji Vakarai”. Ir dabartines Vakarų sankcijas Rusija supranta ne kaip teisėtą atsaką į jos agresiją prieš Ukrainą, o tik kaip tolesnį supuvusių Vakarų karo prieš „šventąją Rusiją” etapą, kurį žūt būt reikia laimėti. Ir Rytų Ukrainoje, vadinasi, vyksta ne šiaip susirėmimai, o pats tikriausias Armagedonas. Ir ką gi - jie teisūs - Ukrainoje dabar vyksta Armagedonas. Tik Gėrio ir Blogio kariai visai ne tie, kaip mano rusiškieji imperialistai.

Ar įmanoma pa(si)keisti Rusiją (-ai)? Klausimas, manau, netinkamas. Iš tikro reikia klausti taip - KAIP ir KADA pasikeis Rusija? Apie tai svarstoma daug ir visur. Klausydamasis radijo stoties „Svoboda”, beveik kiekvieną vakarą girdžiu bandymus atsakyti į šiuos klausimus. Deja, susidaro įspūdis, kad dabartinė Rusijos opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi, ir jiems nelabai kas išeis. Iš tikro opozicija yra ne tiek silpna ir susiskaldžiusi, kiek silpninama ir skaldoma. Bet dėl to nė kiek nelengviau. Aišku, reikia tik pavydėti jų neblėstančio tikėjimo savo pergale ir entuziazmo, bet susidaro įspūdis, kad jie užsiciklinę savo pačių ratelyje ir verda savo pačių sultyse, nematydami milžiniško Rusijos tautų potencialo. O gal nenori jo matyti - nes tai veda ne į ką kita, kaip tik į Rusijos su(si)skaldymą. Juk žinoma, kad net didžiausias Rusijos demokratas vis tiek yra tuo pačiu ir imperialistas. Nes tai - kraujyje.

Taigi, opozicija kaip galimos revoliucijos katalizatorius beveik atkrenta. Jie ir paties žodžio „revoliucija” vengia, nes Rusijoje šis žodis siejasi tik su krauju, su daug kraujo. Tai kas gali sukelti tą (neišvengiamą) revoliuciją? Rusijos tautos? Labai įmanomas variantas. Kiek teko man patirti, Rusijos tautų tapatybės ir noras gyventi savarankiškai gana stiprūs. Tarkim, altajiečiai (juos labiau pažįstu). Iš vienos pusės, neturėję savo valstybės (na, kažką panašaus į valstybę turėjo), per daugelį metų prisitaikę prie Rusijos imperijos ir priėmę nemažai rusiškosios didžiavalstybinės tapatybės. Bet iš kitos pusės - išsaugoję savo tradicijas ir kalbą, net sovietiniais laikais į aukščiausius krašto postus „prastūminėję” savo tautiečius, iki šiol ne iki galo pasidavę stačiatikybei, o išsaugoję savo senąjį tikėjimą. Tarp kitko, apie tikėjimą. Teko Altajaus spaudoje aptikti diskusijas dėl senojo tikėjimo ir stačiatikybės santykio ir konflikto. Šiuo metu ant kažkurio šventojo altajiečių kalno planuojama statyti kryžių, ir altajiečių bendruomenė šiam sumanymui gana smarkai priešinasi. Kažkas panašaus dedasi ir beveik visose kitose Rusijos tautose, tik tos žinios nelabai iki mūsų ateina. Tad kad nacionalinio išsivadavimo judėjimai Rusijos tautose netgi labai įmanomi. Klausimas tik - kada? Į tai niekas neatsakys. Jau ne kartą ir ne du buvo pranašauta Rusijos imperijos griūtis, o ji kaip neateina, taip neateina. Gal ir neateis? Bet kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą, ir ta kibirkštimi gali tapti bet kas, netgi koks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas dalykas.

Be Rusijos tautų galbūt net dar didesnė jėga, galinti sukelti revoliuciją - visa Rusijos nacija, arba tiksliau - superetnosas, kartu su etniniais rusais (na, gal greičiau ne visa nacija, o jos kritinė dalis). Nors daug kas sako, kad šaldytuvas niekada nelaimės Rusijoje prieš televizorių, bet netgi tokioje prie negandų ir bado įpratusioje šalyje gali būti peržengta raudona linija. Ir šiuo atveju vėlgi - kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą. Aišku, revoliucija Rusijoje - tai baisu, ir mums, Rusijos kaimynams, tai taip pat nežada nieko gero. Žymiai geriau būtų būsimus pokyčius įvykdyti taikiai, be revoliucijų. Tik ar tai įmanoma? Naivus yra kai kurių Rusijos opozicionierių tvirtinimas, esą būtina dalyvauti rinkimuose ir tik tokiu demokratiniu bei teisėtu būdu pakeisti dabartinį režimą. Na gal taip ir įmanoma, bet tik tokiu atveju, jei visoje valstybėje atsiras daug žmonių, prieš rinkimus ir rinkimų metu reikalaujančių sąžiningų žaidimo taisyklių ir nepabūgsiančių neišvengiamų represijų. Bet net ir tai negarantuoja valdžios pasikeitimo - net esant sąžiningiems rinkimams, dauguma rinkėjų tiesiog iš inercijos dar gali nubalsuoti už tuos pačius. O kas toliau? Kad ir kaip nesinori to pripažinti, bet tik revoliucinis (ir nebūtinai kruvinas) kelias gali pakeisti dabartinį režimą. Aišku, po to niekas negarantuoja gražaus ir tolygaus valstybės vystymosi - tą juk esame patys patyrę, tą patį stebėjome visose postkomunistinėse valstybėse, o taip pat po „Arabų pavasario”.

Nemaža kalbama ir apie galimybę pakeisti režimą per rūmų perversmą. Tai irgi visai įmanomas variantas, tikrai toli gražu ne visi dabartinio valdžios olimpo nariai patenkinti Putino politika, ir jei tik jie būtų garantuoti dėl savo saugumo, mielai pakeistų jį. Tik kuo? Ir kas po to? Kita vertus - rūmų perversmas gali peraugti į tą pačią revoliuciją, čia nėra jokios garantijos, gal iš dalies ir dėl to, bet daugiau, aišku, dėl represijų baimės, niekas nesiryžta pradėti to perversmo. Tik štai ko elito atstovai tikrai nebijo, tai „liaudies pasipriešinimo”- pasakys naujoji valdžia, kad Putinas buvo blogas, ir viskas, patikės tuo liaudis - juk taip jau ne kartą yra buvę Rusijos istorijoje.

Rusijos istorijoje yra nemaža buvę ir revoliucijų, ir maištų, ir perversmų. Taigi, galimybė, kad ateityje vėl kažkas panašaus pasikartos, nemaža. Pagrindinė problema - ar bus įmanoma tai suvaldyti, kad vyktų be kraujo ir kad po to įsigalėtų demokratija, kad ir netobula, nepilna, bet demokratija? Bene didžiausias galvos skausmas ir pavojus visam likusiam pasauliui - branduoliniai Rusijos ginklai. Ko gero, neišvengiama bus tiesiog nusipirkti garantijas, kad jie nebus panaudoti, arba dar geriau - pačius tuos ginklus išpirkti. Manau, pasaulis gali sumokėti tą kainą vardan savo saugumo.

Be vidinių režimo pakeitimo variantų egzistuoja ir išoriniai: 1) absoliuti Rusijos blokada, privesianti prie režimo kracho, 2) karas, 3) tarptautinių pajėgų įvedimas į Rusiją po masinių suiručių ir ekonominio-socialinio kracho. Antrasis variantas - karas - visiškai nepageidaujamas, nes tai beveik neišvengiamai prives prie branduolinių ginklų panaudojimo, o apie pasekmes baisu ir pagalvoti. Pirmas variantas - absoliuti blokada (atjungimas nuo tarptautinių mokėjimų, tarptautinių skrydžių blokavimas, galų gale - visiškas prekybos uždraudimas) - irgi neaišku prie ko gali privesti, gal ir vėl - prie to paties karo. Trečias variantas įmanomas tik tada, kai dėl pačioje Rusijoje prasidėjusių maištų valdžia visiškai nebekontroliuos padėties ir prasidės ekonominis bei socialinis krachas. Bet kokiu atveju visi trys variantai (bent jau du pirmieji) yra labai pavojingi, galintys sukelti netgi Trečiąjį pasaulinį karą su branduolinio ginklo panaudojimu, o to nė vienas sveiko proto žmogus nenori.

Taigi, Rusija pereiti prie demokratijos gali tik pati, be išorinių jėgų įsikišimo (nekalbu apie paramą demokratinėms jėgoms, tai visi kas kita). Reziumuojant tai, ką parašiau, labiausiai tikėtinas variantas yra Rusijos tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimai, prie jų vėliau prisijungiant visai Rusijos nacijai. Opozicija šiuo atveju laimės tik tada, jei spės judėti kartu su įvykiais (panašiai kaip buvo Ukrainoje 2013-2014 metų revoliucijos metu). Optimaliausias rezultatas - demokratinė TIKRAI federacinė valstybė, visiškai decentralizuota ir savo santykius grindžianti federacine sutartimi tarp visų Rusijos tautų. Tuomet gal ir nesubyrės Rusijos valstybė - bet tai priklausys tik nuo jos pačios - ar sugebės susitarti kaip su lygiomis su visomis tautomis. Ir netgi ta galima federacinė sutartis negarantuoja valstybės vientisumo - pernelyg didelė trauka (tiek ekonominė, tiek kultūrinė-istorinė) prie kaimyninių valstybių - Kinijos, Japonijos, Suomijos ir pan. Manau, kad Rusija turi galimybę kultūriškai patraukti į savo pusę tautas ir žmones, bet tam ji turi atisakyti savo imperialistinės agresijos ir tapti normalia valstybe. O kultūrinį (ir ekonominį) potencialą ši šalis turi milžinišką. Galimas daiktas net, kad kažkada naudosime tokią kultūrinę sąvoką, kaip „Rusofonija” - analogas „Frankofonijai” - ir tai bus absoliučiai ne tas pat, kaip dabartinis grobikiškas „Rusų pasaulis”.

O kaip mes galime pasiruošti būsimiems pokyčiams (kurie bet kokiu atveju neišvengiami)? Pirma - kiek įmanoma įtakoti procesus, siekiant kuo taikesnio įvykių scenarijaus (bet neinant į kompromisus su dabartiniu režimu). Antra - stiprinti kolektyvinę ir teritorinę gynybą, ir kuo greičiau. Trečia - pasiruošti galimiems milžiniškiems pabėgėlių iš Rusijos ir gal net kaimyninių valstybių srautams (tai susiję su antru punktu, bet išskiriu kaip pakankamai svarbų). Jei kas nors mane kaltins, esą kišuosi į kitų valstybių vidaus reikalus, atsakysiu tik viena - tai mūsų reikalas, nes Rusijos dabartis ir ateitis tiesiogiai veikia mus visus. Ir tam būtina ruoštis. Taigi, belieka palinkėti sėkmės Rusijai ir jos tautoms, kad ir kaip sunku kai kam tuo patikėti. Aš tikiu, ir ne tik tikiu, bet ir žinau - Rusijos ir jos tautų laukia graži ateitis. Tik va - kada ir kaip ji ateis?

Rodyk draugams

Tobuli kalėjimai

Laisvės atėmimo bausmė, kaip visi žino, yra ne tik bausmė, bet ir nusikaltusio žmogaus pasitaisymo priemonė. Ir tai netgi svarbiau, negu bausmė. Nes žmogus juk grįžta į mūsų visuomenę, ir mums ne vis viena, koks jis grįš ir ką darys. Tik ar tai veikia?

Visi žino, kad jei į įkalinimo įstaigą papuola žmogus, iki tol nesusijęs su nusikaltėlių pasauliu, tai kalėjimas jam tampa geriausia “mokykla”, po kurios jis jau beveik garantuotai būna sugadintas. Klausimas - jei visi tą žinome, tai kodėl siunčiame žmones kalėti kartu su recidyvistais? Negi negali jie kalėti atskirai, izoliuotai vienas nuo kito? Atsakymas “tai brangiai kainuotų” nepriimamas - jokiais pinigais neįmanoma įvertinti žmogaus kaip asmenybės ir visuomenės saugumo.

Taigi, siūlymai, kaip patobulinti laisvės atėmimo sistemą:
- kaliniai turėtų kalėti vienutėse, beveik nebendraudami vieni su kitais, o tik su savo artimaisiais, giminaičiais ir šių įstaigų specialistais (už lengvus nusikaltimus kalintieji turi turėti galimybę kartas nuo karto parvykti namo)
- turi vykti pastovus individualus darbas su kaliniais (psichologai ir pan.)
- turėtų būti lankstesnis lygtinio laisvės atėmimo taikymas, nesistengiant būtinai nusikaltusiojo uždaryti už grotų
- galimybė dirbti, uždirbant sau pajamas
- įkalinimo įstaigų vietų skaičius turėtų būti limituotas, t. y. jei jau būtų užpildytas, tai teismai turėtų spręsti dėl ankstesnio paleidimo į laisvę mažiausiai nusikaltusių ar gerai besielgiančių kalinių.

Jei kas mano, kad šie siūlymai yra neleistinas nusikaltėlių “lepinimas”, tai galiu atsakyti viena - kuo normalesni žmonės iš įkalinimo įstaigų grįš, tuo geriau bus ir jiems, ir mums visiems.

Rodyk draugams

Savivaldybės ir prievolininkai mobilizacinėje sistemoje

Savo internetiniame bloge (almanis.blogas.lt) straipsnyje „Lietuvos gynybinis rezervas - milijonas žmonių” (http://almanis.blogas.lt/lietuvos-gynybinis-rezervas-%E2%80%93-milijonas-zmoniu-95.html) rašiau apie galimą Lietuvos mobilizacinę sistemą. Ten teigiau, kad VISI Lietuvos piliečiai privalo būti pasiruošę gynybinėms užduotims, ir tokiu būdu įmanoma, neeikvojant ypatingai daug resursų, per kelis metus turėti milijono žmonių rezervą. Aišku, toli gražu ne visi būtų pasiruošę ginkluotai kovai, bet tai juk neprivaloma - yra ir daugybė kitų užduočių.

Šiame straipsnyje konkrečiai išdėstysiu, kaip turėtų būti pasiruošusios gynybinėms ir kitoms mobilizacinėms užduotims savivaldybės - bene svarbiausia gynybinės sistemos grandis. Šiuo metu jos gal ir nėra realiai tokia grandis, bet idealiu atveju tikrai turėtų būti - nes pagalvokime praktiškai - juk karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju vienokie ar kitokie veiksmai vyks konkrečiose teritorijose - taigi būtent savivaldybėse, ir kas jau kas, bet jos tikrai turėtų jau dabar tam ruoštis.

Pirmiausiai apie prievolininkus, t. y. apie mus visus - Lietuvos Respublikos piliečius nuo 18 iki 55 metų.
Pirmas etapas - privalomas - visi prievolininkai turėtų išklausyti pradinį pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursą - už tai būtų atsakingos savivaldybės. Kad būtų patogiau prievolininkams, šie kursai galėtų vykti ir seniūnijose, jie truktų nuo vienos iki kelių dienų.

Antras etapas - irgi privalomas - prievolininkai baigtų pradinės pakopos individualaus pasiruošimo mokymus. Už tai būtų atsakinga kariuomenė ar kitos jėgos struktūros. Savivaldybės organizuotų prievolininkų apskaitą ir jų nugabenimą į mokymų vietas. Šie mokymai būtų skirti pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Po šių mokymų visi prievolininkai turėtų prisiekti Lietuvos Respublikai ir būti priskirti konkrečiam rezerviniam daliniui ir gautų konkrečias mobilizacines užduotis. Už tai turėtų būti atsakinga kariuomenė, kitos jėgos struktūros, taip pat savivaldybės. Dauguma prievolininkų galėtų būti priskiriami savivaldybių atsakomybėje būsiantiems rezerviniams (komendantiniams) daliniams, bet kai kurie (specialistai ir pan.) būtų priskirti ir kitiems, kariuomenės ar kitų jėgos struktūrų, daliniams.

Trečias etapas - prievolininkai dalyvautų pratybose, baigtų aukštesnės pakopos individualaus ir kolektyvinio pasiruošimo mokymus. Už šio etapo įgyvendinimą turėtų būti atsakinga kariuomenė, o taip pat kitos jėgos struktūros. Šios pratybos taip pat būtų skirtos pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Šis etapas galėtų būti neprivalomas, taigi, šio lygio pratybose dalyvautų tik savanoriai, tinkantys pagal sveikatą ir kitus kriterijus.

Dabar apie pačias savivaldybes. Jos turėtų parengti mobilizacinius planus. Aišku, jos ir dabar tą daro, bet tie planai jau turėtų būti pritaikyti naujai situacijai. Savivaldybės taip pat privalėtų pastoviai vykdo mobilizacinių resursų apskaitą ir kontrolę, neišskiriant nė privačių institucijų - jos karo metu lygiai kaip ir valstybinės privalėtų savo resursus pristatyti gynybos organizavimui. Aišku, esant galimybei, valstybė turėtų toms privačioms institucijoms atlyginti galimus nuostolius (tai, beje, yra numatyta dabar galiojančiuose įstatymuose). Kaip jau buvo minėta aukščiau, savivaldybės taip pat organizuotų jų teritorijose gyvenančių prievolininkų pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursus. Taip pat savivaldybės organizuotų mokymus savo pareigūnams - pasiruošimui ekstremalioms situacijoms - savarankiškai ar kartu su kariuomene ir kitomis jėgos struktūromis. Dabar kai kurios savivaldybės jau dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose, bet tai turėtų būti įstatymiškai privaloma visoms savivaldybėms - kaip vienai iš gynybos grandžių.

Toks savivaldybių ir prievolininkų dalyvavimas mobilizacinėje sistemoje neturėtų būti labai brangus, bent jau lėšos, tam išleistos, tikrai pasiteisintų. Papildomi teigiami efektai - savivaldybėse gyvenantys žmonės geriau pažintų vienas kitą ir tuo pačiu savivaldybės valdžią, taigi, būtų geresnė komunikacija ir tuo pačiu - sklandesnis ir piliečiams suprantamesnis savivaldybės sprendimų priėmimų procesas.

Rodyk draugams

Pagrindinė Rusijos naujosios karinės doktrinos žinia - imperija silpsta

Praeitų metų pabaigoje Rusija paskelbė naują karinę doktriną, apie kurią nemaža kalbama ir rašoma. Pirmiausia pastebimi agresyvūs ketinimai ginti Rusijos piliečius visame pasaulyje ar netgi panaudoti branduolinį ginklą pirmiems. Bet man, studijuojant šį dokumentą, labiau krito į akis šios valstybės silpnumas ir iš tikro daugiau gynybinės nuostatos. Rusija jaučiasi iš visų pusių apsupta priešų, kurie tik ir tesvajoja nuversti dabartinį carą ir iš vis - suskaldyti šią valstybę. Būtent iš šio užspeistos žiurkės jausmo ir atsiranda agresyvios nuostatos, t. y. iš gynybos poreikio atsiranda desperatiškas polinkis į agresiją.

Vardinant Rusijos priešininkus, pirmiausiai paminima NATO, kuri atseit pažeidžia tarptautines normas (doktrinoje būtent taip ir rašoma - „pažeidžia”). Konkrečiai Ukrainos atvejui pritaikyta nuostata, kad viena iš grėsmių Rusijai yra „legalios valdžios” kaimyninėse šalyse nuvertimas ir Rusijai priešiškų režimų įtvirtinimas (bet čia turima omeny, kad ir kitur tas pat gali atsitikti).

Doktrinoje deklaruojama, kad „šiame istoriniame etape pasaulio vystymasis charakterizuojamas globalinės konkurencijos stiprėjimu, vertybinių orientyrų tarpusavio kova”. Taigi, Rusija dabartinį pasaulį įsivaizduoja ne kaip taikų bendradarbiavimą, nešantį naudą VISIEMS, bet kaip visų karą prieš visus, siekiant išplėšti kuo daugiau naudos tik sau. Seniai jau aišku, kad formulė „win-win” žymiai racionalesnė ir geriau veikianti, negu plėšikavimas, bet Rusija to nesuvokia, kaip ir kitos nedemokratinės šalys. Ji vis dar gyvena, kaip nemažai kas pastebėjo, XX ar net XIX amžiaus nuostatomis.

Kremlius gerai supranta, kad kova už protus ir širdis - pati svarbiausia kova, ir ypač - už jaunus protus ir širdis. Todėl doktrinoje ir teigiama, kad „informacinis poveikis gyventojams, ypač jauniems žmonėms, turi tikslą pakirsti istorines, dvasines ir patriotines tradicijas tam, kad būtų susilpninta gynyba”. Bet nesupranta, kad visos tos „tradicijos” yra nieko vertos, jei nesilaikoma pagrindinių žmogaus teisių. Prie „darbo su jaunimu” gal galima priskirti ir „karinės tarnybos prestižo didinimą”.

Doktrinoje rašoma, kad vienas dabartinių karinių konfliktų bruožų yra „kompleksinis karinės jėgos, politinių, ekonominių informacinių ir kitų nekarinio pobūdžio priemonių panaudojimas, išnaudojant gyventojų protestinį potencialą”. Čia turima omeny dabartinis karas Ukrainoje, dirbtinai sukuriant gyventojų protestus, bet tuo pačiu reiškiami ir nuogąstavimai dėl tokių pat protestų galimybės pačioje Rusijoje.

Kitas karinių konfliktų bruožas minimas „pastovių karinių veiksmų zonos sukūrimas priešiškų valstybių teritorijose”. Kuo puikiausiai imperija pademonstravo šį postulatą vėlgi Ukrainoje, bet ar pagalvojo, kad ir jos teritorijoje gali tas pats atsitikti?

Bene didžiausia Kremliaus baimė, išreikšta šioje doktrinoje, yra teiginys, kad vienas pagrindinių ginkluotųjų pajėgų uždavinių taikos sąlygomis yra „suvereniteto ir teritorinio Rusijos federacijos vientisumo gynyba”.

Labai įdomus doktrinoje išdėstytas Rusijos pasiruošimas formuoti teritorines pajėgas - apie tokias ankstesnėje, 2010 metų, doktrinoje, nebuvo kalbama, o tik abstrakčiai apie „teritorinę gynybą”. Šių pajėgų tikslas būtų „svarbių karinių ir valstybinių objektų, komunikacijų ir ryšio apsauga”. Tai reiškia, kad Rusija ruošiasi kariauti visoje savo teritorijoje - prieš būsimus separatinius judėjimus - nes įsivaizduoti, kad kas nors iš kitų valstybių galėtų įsiveržti į Rusijos teritoriją, nelabai realu. Teritorinės pajėgos reikalingos objektų apsaugai, taigi, jos atlaisvins nuo šios užduoties ginkluotųjų pajėgų dalinius tiesioginiams koviniams veiksmams.

„Dalyvavimas kovoje su tarptautiniu terorizmu” iš visų karinių konfliktų užkardymo užduočių paminėtas pačioje pabaigoje, nepaisant, kad būtent terorizmas kelia šiuolaikinei Rusijai didžiausią grėsmę, o ne kokie ten mistiniai „Ukrainos fašistai”.

Rusijos sąjungininkai, išvardinti doktrinoje, yra arba jos vasalai, arba valstybės, kurios tikrai nėra jokios sąjungininkės (gal tik Rusijai taip atrodo). Tai Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Brazilija, Abchazija ir Pietų Osetija (iš organizacijų KSSO, NVS, ŠBO, BRIKS, taip pat kitos).

Viena iš karinio-politinio bendradarbiavimo užduočių nurodoma „regioninės saugumo sistemos, dalyvaujant Rusijai, sukūrimas”. Taigi, Rusija atkakliai demonstruoja norą steigti alternatyvias NATO aljansui gynybines organizacijas, bet jai tas niekaip nesiseka.

Bene pozityviausia nuostata, užrašyta doktrinoje: „Rusijos Federacijos potencialo stiprinimas, stebint objektus ir įvykius kosminėje erdvėje, bendradarbiaujant tarptautiniu mastu”. Jei ši valstybė skirs daugiau savo pajėgumų grėsmės iš kosmoso prevencijai, bet ne kaimynių užgrobimui, visam pasauliui nuo to bus tik geriau.

Iš pirmo žvilgsnio ši doktrina atrodo demonstruojanti Rusijos agresiją, bet, kaip jau minėjau, iš tikro dauguma jos nuostatų rodo ne ką kitą, kaip tik imperijos silpnėjimą ir desperatišką pasiruošimą gintis. Ar tai reiškia, kad ji subyrės? Nebūtinai. Bet Rusijos teritorinio vientisumo išlikimo sąlyga yra tik viena - jos tapimas demokratine ir tikrai federacine valstybe, o ne „varžtelių užsukinėjimas” ir demokratijos likučių naikinimas. Tik dabartinis Rusijos režimas to tikrai nesupranta ir nesupras.

Rodyk draugams

Neišvengiamas gėrio triumfas

F. Fukujamos kadaise išpranašautas demokratijos triumfas visame pasaulyje - neišvengiamas. Kodėl? Ogi dėl labai paprastos priežasties - visi žmonės nori gerai gyventi. Tai paprasta ir žmogiška. O gerą gyvenimą daugumai užtikrina tik demokratija. Autokratija gerą gyvenimą užtikrina tik mažumai. Aišku, kartais žmonės nusivilia demokratija, bet iš tikrųjų tai, kuo jie nusivilia, yra ne pati demokratija, o tik jos trūkumas.

Visame pasaulyje iš tikro yra tik dvi pagrindinės ideologijos - tai demokratija ir autokratija (visos kitos - tai tik įvairios tarpinės formos tarp jų). Ir nėra jokios „suverenios” ar dar kokios ypatingos, atskiros nuo visko, demokratijos. Bandymai sukurti kažkokią kitokią demokratiją yra ne kas kita, kaip tik ėjimas į autokratiją.

„Suverenios demokratijos” idėja buvo dar visai neseniai - tik prieš kelis metus - propaguojama Rusijoje. Iš tikro, kaip jau ką tik minėjau, nėra jokios „suverenios demokratijos” ar kokio kitokio ypatingo Rusijos kelio. Yra tik du pasirinkimai - arba demokratija, arba autokratija. Visi kiti variantai - tik tarpiniai variantai tarp tų dviejų. Ir „Rusiškasis pasaulis” yra ne koks ypatingas atskiras stebuklingas Rusijos kelias, o tik elementarus slydimas į autokratiją (nors jau Rusija ten ir nuslydo).

Demokratija - stipriems ir susipratusiems žmonėms, o silpniems ir puspročiams, aišku, žymiai mielesnė - diktatūra. Jei žmogus nelabai išsivystęs iš gyvūno, jam, aišku, reikia bandos gyvenimo ir tuo pačiu, aišku, bandos lyderio.

Amžinas ginčas - ar gali diktatūra būti tobula, ir valdyti geriau nei demokratija. Tarsi sunku būtų ginčyti, kad geras diktatorius geriau už blogą ir korumpuotą demokratiją. Bet ar daug istorijoje buvo tokių „gerų diktatorių”? O jei ir buvo, tai ir jais toli gražu ne visi buvo patenkinti.

Taigi, kaip jau minėjau, demokratijos triumfas visoje mūsų planetoje - neišvengiamas. Komunistai taip pat siekė triumfo - bet - komunizmo triumfo visoje planetoje. Bet jiems, visų mūsų laimei, nepasisekė, nes komunizmo įsigalėjimas būtų vedęs prie žmonijos susinaikinimo - nes komunistai siekė deformuoti žmonių rūšį į už dyką dirbančią ir besąlygiškai vadų klausančią masę. O to nepadarysi be esminių biologinių žmogaus pokyčių, o tai, savo ruožtu, tikrai būtų sunaikinę žmogų kaip rūšį.

F. Fukujama nesuklydo - nors ir neįvyko viso pasaulio sudemokratėjimas taip greitai, kaip jis tikėjosi, bet viso pasaulio ėjimas į demokratiją - neišvengiamas. Aišku, tas visuotinai demokratiškas pasaulis tikrai nebus vienalytis, jokia „pasaulinė vyriausybė” jo nevaldys, ir konfliktai tada bus toks pat istorijos variklis, kaip ir bet kada iki tol, bet tie konfliktai bus sprendžiami, tikėkimės, ne karais.

Tie, kas mano, jog Vakarai (Europos Sąjunga ar JAV) nori primesti kitiems kraštams savo gyvenimo būdą ar netgi atimti resursus, klysta. Vienintelis Vakarų civilizacijos plėtros šiais laikais tikslas - sudaryti lygias galimybes visiems, nes iš to laimės visi. Geriausias pavyzdys - buvusios kolonijos - jos neatnešė jokios ypatingos naudos nei suklestėjimo metropolijoms - o dažnai joms išlaikyti netgi reikėjo papildomų resursų. Kuomet kolonijoms buvo leista pasiskelbti nepriklausomoms, iš to laimėjo tik visi. Susikūrė naujos stiprios valstybės - JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir t.t. Ir jei ne šios buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos, tai dar nežinia, kaip būtų pasibaigęs II Pasaulinis karas. Ir jei amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir naujazelandiečiai tuo metu dar būtų buvę tik kolonijų gyventojai, o ne laisvų valstybių piliečiai, tai kažin ar jie būtų turėję tiek galios ir, kas svarbiausia - valios - įsijungti į šį XX amžiaus armagedoną.

Aišku, demokratijos įsigalėjimas - gana sunkus procesas. Neužtenka nuversti diktatūras, žymiai svarbiau - priimti demokratines vertybes visa savo esybe. O kaip tai padaryti, jei šimtus metų gyventa autokratijoje? Pavyzdžių - daugybė - tai ir Irakas, ir Afganistanas, ir Libija, ir ta pati Sirija. Ukraina - kas kita. Čia jau buvo demokratijos tradicija nuo seno - ir Kijevo Rusios večėse, ir kazokų sečėse, ir aišku, dabartiniuose maidanuose. Dabartinis karas tarp Ukrainos ir Rusijos yra ne kas kita, kaip karas tarp demokratijos ir autokratijos, bet tikrai ne regioninis konfliktas, kaip kai kas bando vaizduoti. Ir demokratija šiame kare tikrai nugalės. Nes kitaip negali būti. Nes gėris anksčiau ar vėliau - bet - visada laimi. Jei būtų kitaip - mes tiesiog išnyktumėme.

Rodyk draugams

Myliu savo kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją

Nes mažutėlius reikia mylėti. Suprasti juos, ko gero, irgi įmanoma, pateisinti jų poelgius gal ir sunku, bet mylėti reikia. Juk taip ir Šventame Rašte parašyta. Šiaip visus reikia mylėti. Jei jau esame katalikai. Na, gal ir ne visai tokie jau smarkūs katalikai, bet bent katalikiškos kultūros vaikai.

Ironizuoju, aišku. Bet, juokas juokais, o kuo jau kuo, bet tolerancija nelabai pasižymime. Ir visai be reikalo. Kuo mažiau pykčio, tuo visiems geriau. Ir pirmiausia mums patiems, kiekvienam asmeniškai.

Tai yra paprasta, tai visi žino, bet kas iš to. Bene geriausias visuotinės netolerancijos pavyzdys - tie patys interneto komentarai. Specialiai neskaičiavau, bet, ko gero, gal net devyniasdešimt procentų komentarų - tik emocinė išraiška. Tai lyg savotiškas energetinis vampyrizmas. Išpylei savo dvasinį purvą į virtualią erdvę visiems skaitantiems ant galvų ir džiaugiesi. Juk nebaudžiamai. O ko čia džiaugtis? Juk ir pats save tuo pačiu nuskriaudi. Kitiems tai kas. Jei protingas žmogus, nesivels į bereikalingus ginčus, o jei kas ir įsivelia, tai dažniausiai tokie pat energetiniai vampyrai. Gerai skamba - “energetinių vampyrų kova virtualioje erdvėje”.

Betgi pakalbėkime apie tą patį mano kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją. Šią partiją miniu tik šiaip sau, dėl pavyzdžio (na, gal dėl to, kad mažutėlių sluoksniuose ji dabar populiariausia). Pastebite, kad propaguodamas toleranciją, pats kalbu gana netolerantiškai? Nes lyg ir noriu mylėti tą savo kaimyną, bet iš tikro nuoširdžiai jį niekinu. Dėl to, kad jis kvailesnis už mane, menkesnis ir t. t. Bet ar aš žinau, kas jo viduje?

Gal jis ir prasigėręs šiek tiek (na, čia vėl dėl pavyzdžio), gal pasisako už mirties bausmę, betgi jis padeda savo broliui statyti namą, nemokamai aišku, gaišdamas savo laiką. Jo žmona bara jį už tai, kvailiu vadina.

O aš? Ar aš padėčiau savo broliui statyti namą? Greičiausiai, ne. Ir ne dėl to, kad neturiu brolio ir neišmanau statybos darbų, bet paprasčiausiai aš ne toks geras, kaip mano kaimynas. Man labiau rūpi mano reikalai, aš ir jų nebespėju susitvarkyti. Tai kas tada menkesnis po viso šito? Na, nenoriu nukrypti į kitus kraštutinumus - saviplaką, ir pan.

Noriu tik pamatyti atmerktomis akimis, kas ir kaip. Ar tai įmanoma, nežinau, bet žinau viena - neturiu teisės aš smerkti ir niekinti savo kaimyno. Gal ir jis mane niekina ir smerkia dėl mano pasipūtimo ir abejingumo? Ką aš žinau? Jei ir taip, tai jis teisus.

Kūno higiena ir visokie “bodifleksai” propaguojami beveik kiekviename žurnale, visose televizijose. Visiškai teisingai - savo kūnu reikia rūpintis. Niekas dėl to nesiginčija. Bet, deja, dažnai užmirštama, kad dvasios higiena - kur kas svarbiau. Jei yra fiziniai pratimai, tai yra ir dvasiniai. Kad ir malda. Nekalbu jau apie askezę, jogą, nirvaną ir panašius dalykus. Apie paprasčiausią maldą. Juk užtenka kartais tik sukalbėti „Tėve mūsų” (nesvarbu kad nelankai bažnyčios, esi nepraktikuojantis katalikas, ir pan.), ir iš karto pajauti, kaip atsipalaiduoja ir nusiramina tavo dvasia, ir visas pasaulis atrodo žymiai gražesnis ir geresnis. Na, gal ir nežymiai. Bet bent kiek - ir tai jau gerai.

Papasakosiu tikrą atsitikimą apie gerontologus, atvykusius į Kaukazą tirti ilgaamžiškumo paslapčių. Atvyko jie pas vieną šimtametę senutę ir klausinėja jos, kaip čia ji sugebėjo taip ilgai išgyventi.
„Mėsos turbūt nevalgote”, - klausia jos. „Ne kasdien,- atsako senutė,- bet kai jau pasitaiko, tai valgau.” Kažkas ne taip… Klausia jos toliau: „Bet apie rūkymą tai, ko gero, net klausti neverta”. „Koks čia rūkymas, - sako senutė, - sutraukiu kartais kokią pypkutę, ir tiek”.
Gerontologai jau visai pasimetę - žlunga visos jų teorijos. Galų gale, klausia jos: “Na, tiek to. Bet alkoholio tai jau tikrai nevartojate?” „Ne, - atsako ji, - koks čia alkoholis, vyno taurė kita per dieną, ir viskas”. Galutinai pasimetę, klausia jos mokslininkai tiesiai šviesiai: „Tai pasakykite mums, kaip jūs sugebėjote taip ilgai pragyventi?” Ir atsakė jiems senutė: „O aš, sūneliai, per visą savo gyvenimą ant nieko nesu pykusi”.

Štai taip. Paprasta. Bet kas iš to, jei kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę užmirštame tai, ir kažkuo pastoviai piktinamės. Netgi aš dabar - piktinuosi besipiktinančiais. Bet mūsų nuolatinis visuotinis piktinimasis - namie, gatvėje, kavinėse, žiniasklaidoje, Seime - tikrai nepadeda išspręsti nė vienos problemos. Vien tik gadina sveikatą sau ir kitiems. Pykti paprasčiausiai neapsimoka. Nei emociškai, nei dvasiškai, nei fiziškai, nei finansiškai, galų gale.

Tai ką daryti? Atsakymas labai paprastas, ir visi jį žino. Paprasčiausiai nebepykti. Aišku, lengva pasakyti, bet kaip to pasiekti? Pirmiausiai, reikia pasistengti pažvelgti į pasaulį atmerktomis akimis, be jokių išankstinių nuostatų. Pasistengti pačiam bent šiek tiek suvokti, kas gi iš tikro aplink mus (ir, galų gale, mumyse) dedasi. Ir jei iš tikrųjų sugebėsime tai padaryti, pamatysime:
- kad nėra tas pasaulis toks jau blogas ir bjaurus, kaip mums daug kas bando įteigti (kažin, kodėl?);
- kad aplink mus daugybė tikrai gerų žmonių, tik gal jie kuklūs, nepastebimi (nerėksi gi ties kiekvienu kampu, koks aš geras).;
- kad netgi tie patys politikai (oi, oi, lendu į pavojingą temą, bet kaip nors…), tebūnie jie bet kokios partijos nariai, bet dauguma jų į politiką eina, norėdami tik gero savo tautai. Jau girdžiu sakant, kad pirmiausiai jie nori gero sau patiems. Netiesa. Yra tokių, bet tikrai mažuma, kaip sakoma, ir šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina. To nemato ir nesupranta tik tas, kas nenori matyti ir suprasti.

Atsimerkite, pažvelkite į pasaulį atmerktomis ir savo akimis, o ne kaimyno, ne žurnalisto, netgi ne savo sutuoktinio, bet savo. Neperšu savo nuomonės (nors taip gali pasirodyti). Paprasčiausiai pasistenkime būti nors šiek tiek atlaidesni kitiems ir sau patiems, galų gale. Ir gyventi taps šiek tiek lengviau ir paprasčiau. Tai jokiu būdu nereiškia raginimo toleruoti blogio, bet… bet net su tuo pačiu blogiu galima kovoti racionaliau, nedraskant be reikalo marškinių sau ir kitiems.

Ir pabaigai vėl apie tą patį mano kaimyną. Šiandien ir vėl jis, žaltys, geria, net nežinau kokia proga. Manęs nekviečia. Paprasčiausiai mes beveik nebendraujame. Jis manęs privengia, laiko dideliu ir įsivaizdinančiu viršininku, nors taip nėra gal. Aš irgi - negi prašysiuosi per prievartą? O, po galais, norėčiau kartais su juo pakalbėti (gal įtikinčiau, už ką reikia balsuoti), ir kokį gramą padaryti. Gal kada taip ir bus.

Rodyk draugams

Aleksandras Didysis ir Europa

Ar atsiras šiais laikais Aleksandro Didžiojo vertas lyderis, sugebėsiantis Europą išplėsti iki Indijos? Aleksandras Europą plėtė daugiausiai kariaudamas, o dabar gi Turkija pati nori jungtis prie mūsų. Krikščionybė, be jokios abejonės, didžiausia dvasinė Europos vertybė, ir islamiškosios Turkijos įsijungimas paskatintų suabejoti krikščionybe kaip universalia dvasine Europos būsena. Tarp kitko, nereikia nė Turkijos - jau dabar savanoriškai krikščionybės vardas išbrauktas iš Europos konstitucijos. Betgi be jokios idėjos negalima gyventi. Aleksandro idėja buvo labai drąsi, pralenkianti net mūsų laiką. Jis siekė viso pasaulio dvasinės vienybės. Kas keisčiausia, jam tai beveik pavyko - t.y. jis pasaulį idėjiškai ir dvasiškai suvienijo kur kas labiau, negu bet kas iki ir po jo. O tai jau šis tas. Ar mes bent šiek tiek suvokiame tai? Aišku, labai baisu peržengti savo dvasinio pasaulio ribas - peržengti krikščionybę (ir nėra jokių garantijų, kad šis ribų peržengimas nesibaigs žlugimu). Bet dabar arba niekada turime ryžtis. Jei nepriimsime Turkijos į Europą, tai reikš tik viena- pradedame trauktis ir mažėti - ne tik teritoriškai, bet ir dvasiškai.

Rodyk draugams

Pasakėlės iš po stalo. Kaip Moskovija sūriams karą paskelbė

Didžiai neapkęsdama lietuviškų karvių, galingoji Moskovijos carystė paskelbė boikotą visam lietuviškam pienui ir sūriams ir kitiems pieniškiems skanėstams. Kuo gi Moskoviją užrūstino lietuviškos karvutės, niekas negali pasakyti. Kad bent būtų Moskovijos caras atvykęs į Lietuvą ir bevaikščiodamas po žaliąsias lankeles, įlipęs į karvės blyną, tai dar būtų galima suprasti. Bet kad jis gi nė karto čia nesiteikė atvykti. Iš vis mažai tikėtina, kad jis iš viso žino apie lietuviškųjų karvučių egzistavimą, ir kad jos labai jau jam rūpėtų. Bet, kaip sakoma, protu Moskovijos nesuprasi. Nebent išgėręs dar kažką galėtum suprasti. Bet ir tai sunku. Kaip sako mano kaimynas Petras - “aš tiek neišgeriu”.

Lietuvių gi politikai eilinį sykį pakartojo tą pačią klaidą - jie pabandė racionaliai suprasti, kas gi “užplaukė” Moskovijos valdžiai. Ji siuntė įvairiausius pasiuntinius, bandė net paskambinti caro pavaduotojui vyriausybės klausimais, tik viskas veltui. Iš caro Vladimiro Priešpaskutiniojo neišgirdome jokio paaiškinimo, vietoj jo gavome tik keistą, visiškai nesuprantamą laišką iš caro rūmų juokdario Genkos Onaniščenkos (tokią keistą pavardę jis gavo, nes labai mėgo tampyti savo… nosį). Jis rašė, kad lietuvių valdžios atstovai kelia visiškai nereikalingą isteriją ir kad jis (juokdarys) kalbės ne su jais (valdžios atstovais), o tik su karvutėmis, nes tik jos tesupranta, ko reikia lietuvių ir moskolių broliškoms liaudims. Taigi, jei norime, kad mūsų sūriai sėkmingai riedėtų pro Lietuvos-Moskolijos sieną, siųskime karvių delegaciją Maskvon, kad jos iš ten mums parvežtų Vladimiro saulę, kuri mus apšviestų, ir taptų gyventi mums čia Lietuvoje be galo gera. Na, jei ne saulę jos parveš, tai bent susitarimą dėl dujų ar dėl Ukrainos neatidavimo Europai ar dar dėl ko nors. Bet kokiu atveju, juokdario nuomone, su karvėmis jam susitarti būtų žymiai lengviau, nei su mūsų bukagalviais politikais.

Nežinau, kaip pasielgs Lietuvos valdžia, ar paklausys protingo juokdario patarimo (turiu omeny - protingo patarimo, o ne protingo juokdario). Bet kokiu atveju - ši istorija toli gražu dar nesibaigia, laukite tęsinio.

Rodyk draugams