BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Karas prieš Europą

Šmėkla klaidžioja po Europą - islamizmo šmėkla. Visi žinome, kad Europai ir galų gale visam Vakarų pasauliui paskelbtas karas. Klausimas tik - kas paskelbė tą karą, kodėl, ir kaip mums jį laimėti?

Kad karas vyksta, tai faktas. Nuo 2012 m. liepos 18 d. išpuolio Bulgarijoje iki šiol visi Europos Sąjungoje įvykdyti teroristiniai aktai įvykdyti tik islamistų. Iki tol labiau šia veikla užsiiminėjo kitokie teroristai - nacionalistai, ultrakairieji ir ultradešinieji bei mafija. Visi šie nuo 1958 metų iki dabar užmušė Europos Sąjungos šalyse 1113 žmonių. Islamistiniai teroristai - 651. Taigi, bendroje Europos terorizmo istorijoje islamistai nepirmauja, bet, deja, sparčiai stengiasi tai padaryti. O iš tikro islamizmo (ne islamo!) karas prieš Europą prasidėjo 2004 m. kovo 11-ąją Ispanijoje, kuomet per visą Europos terorizmo istoriją vieno išpuolio metu žuvo daugiausiai žmonių - 191 (neskaitant Libijos valstybinių teroristų susprogdinto lėktuvo virš Škotijos 1988 metais, kuomet žuvo 270). Ir tą pirmąjį šio karo mūšį Europa pralaimėjo - nes teroristai pasiekė savo tikslą - Ispanija pasitraukė iš karinės kampanijos Irake. 2005-aisiais tie patys islamistai užmušė 56 žmones Londone (šis mūšis nebuvo pralaimėtas, kadangi Jungtinė Karalystė nepasitraukė iš Irako koalicijos), po to buvo ilga pertrauka, neskaitant kelių ar keliolikos per metus užmušamų. Ir štai - karas visu pajėgumu atsinaujino 2015-ųjų sausį, išžudant „Charlie Hebdo” žurnalistus, tų pačių metų pabaigoje visoje Europoje islamistai išžudė jau 141 žmogų, o šiais, 2016-aisiais, metais, jiems dar toli gražu nesibaigus - 125.

Tai kas gi vis tik tas „islamizmas”? Iš tikro tai sudėtingas klausimas. „Islamizmas” nėra savaime suprantamas ir pats iš savęs, iš tikro tai yra dirbtinis dalykas, tik dabar, po tiekos eskalacijos, jau tapęs savaiminiu ir besidauginančiu be išorinės jėgos. Tikrai nesiimsiu smulkiai aiškinti, kas tas islamizmas, apie tai daug prirašė žymiai geriau toje temoje susigaudantys nei aš, tik pasakysiu, kad tai yra silpnųjų kontrpuolimas prieš tikrą ar tariamą Vakarų invaziją. Šia silpnųjų kova pasinaudojo kadaise SSSR, o dabar estafetę perėmė Rusijos imperija. Nenoriu teigti, kad visą islamizmo judėjimą dabar kontroliuoja Rusija (o kas tai gali nustatyti?), tik manau, kad ryšys tarp islamizmo margo judėjimo (judėjimų) ir Rusijos spec. tarnybų tradiciškai yra glaudus. Ar 2015-2016 metų Europos karo suintensyvėjimas susijęs vien su „islamo valstybės” ekspansija, ar gal tai tuo pačiu ir Rusijos kerštas už Ukrainos posūkį į Vakarus? Kas galėtų paneigti?

Aišku, kalbėti vien apie islamizmo terorą Europoje, nepaminint kitos prievartos, būtų nepilnas vaizdas. Kur daugiau nei šimtas tūkstančių, žuvusių Jugoslavijos karuose? Kur apie dešimt tūkstančių, žuvusių Ukrainoje nuo 2014-ųjų? O kur dar Karabacho, Padniestrės ir Gruzijos konfliktai, galų gale - 1991-ųjų sausis Baltijos šalyse ir Tbilisio žudynės? Jei pridėti šiuos visus žuvusiuosius, tuomet „grynieji” teroro aktai Europoje nublanksta.

Tai vis tik - kas kariauja prieš Europą? Nevyniokim į vatą - mums nepaskelbtą karą paskelbė rusiškoji-islamistinė koalicija, kitaip tariant - silpnieji-nuskriaustieji, kuriems būtina atsirevanšuoti už tikras, o labiau - už tariamas skriaudas. Ir kaip gi mums elgtis šiame kare, kaip kariauti? Aišku, geriausia kovoti priešo teritorijoje, o ne savo, t. y. apginkluoti Sirijos opoziciją bei Ukrainos kariuomenę ir taip sunaikinti Asadą su galvažudžiais Sirijoje bei išstumti rusiškuosius okupantus iš Ukrainos, tuo pačiu priverčiant žlugti Putiną ir jo režimą. Kol aktyviai nekovosime, o tik pasyviai reaguosime į išpuolius, tol karas tęsis ir netgi intensyvės. Betgi svarbiausias karas vyksta ne gatvėse ir laukuose, o žmonių širdyse ir protuose. Toli gražu neužtenka sunaikinti Asadą su jo klika. Žymiai svarbiau yra padėti atkurti normalų gyvenimą Sirijoje Irake ir visur kitur, sudarant sąlygas pabėgėliams grįžti ir patiems prisidėto prie savo tėvynių atstatymo. Kitaip tariant- privalome duoti jiems meškeres, kad pasigautų savo žuvis.

Svarbiausia - šis karas ne prieš žmones, o prieš silpnųjų-nuskriaustųjų-ir-dėl-to-pasiutusių revanšistinę ideologiją. Ir nugalės šiame kare ne Vakarai prieš Rytus, o normalūs, norintys gyventi įprastą, kasdienį ir daugmaž neblogą gyvenimą žmonės prieš visuotinio su(si)naikinimo ideologiją. Tai kas laimės šį karą? Aš atsakymą tikrai žinau.

Rodyk draugams

Rusijos ateitis

Kodėl Rusija beveik visą savo gyvavimo laiką kėlė (ir tebekelia) tiek daug rūpesčių kaimynams ir netgi visam pasauliui? Kaip ir aišku - ši šalis beveik nuo pradžių buvo imperija, ji plėtėsi, prijungdama žemes, kariavo ir plėtė savo įtaką. Betgi taip elgėsi visos imperijos, Rusija čia nėra kažin kokia išimtis. O gal yra? Iš tiesų nieko ypatingo naujo, ko nebūtų dariusios kitos imperijos, Rusija nedarė, išimtis nebent - XX amžiaus komunizmas, ir taip neskanų imperialistinį kvapelį praturtinęs ypatingu bolševikiniu smirdėjimu. Ir tas (post)komunistinis smirdėjimas jaučiamas iki dabar. Dabartinė Rusijos ideologija (tiksliau, tai, kas norima padaryti ideologija) yra tik imperializmo, komunizmo ir valdiškosios stačiatikybės mišinys. Specialiai parašiau „valdiškosios” - nes nereikia jos maišyti su tikruoju tikėjimu.

Komunizmo ideologija po 1917 metų baudėsi užkariauti visą pasaulį, tuo pačiu sunaikinant visas tautas, neišskiriant nė rusų. Juk Leninas yra pasakęs - „O į Rusiją man nusispjauti”. Lygiai taip pat jam buvo nusispjauti ir į visas kitas valstybes bei tautas, komunistai juk stengėsi išvesti naują, ypatingą komunistinių antžmogių veislę visoje planetoje. Tik netrukus, jau Stalino valdymo laikais, rusiškasis imperializmas vėl atsirevanšavo, pajungdamas savo tikslams tą patį komunizmą, ir gana sėkmingai - komunistiškai rusiškasis imperializmas pasirodė esąs ypatingai žvėriškas, žiaurus, ir tuo pačiu gana efektingas mišrūnas, sunaikinęs daugybę milijonų žmonių, užkariavęs daug kraštų ir užnuodijęs milijonų žmonių sielas (kai kurių - iki pat šiol).

Taigi, kas yra dabartinė Rusija ir kur ji eina? Šis klausimas be galo svarbus, ir absoliučiai neteisūs tie, kurie teigia, esą pirmiausiai savo kiemo reikalų žiūrėkime. Taip bežiūrėdami tik savo kiemo net nepastebėsime, kad prie jo ir vėl artėja tas pats žvėris, kuris jau buvo mus kažkada užpuolęs.

Dabartinė Rusija (pirmiausiai turiu omeny jos dabartinį valdantį režimą, bet ši sąvoka vis tik apima ir visą naciją) šiandien jaučiasi pralaimėjusi „Trečiąjį pasaulinį karą” - t. y. sovietinės sistemos žlugimas. Vietoj to, kad rusų tauta džiaugtųsi išsivadavusi iš tos pačios priespaudos, kuri naikino ir daugybę kitų tautų, jie labiau jaučiausi (deja) tos priespaudos sukėlėjais ir šeimininkais ir tuo pačiu, aišku, gailisi netekę jos. Ir jei mums atrodo, kad Rusija puola kaimynines valstybes ir linkusi į agresiją, pačiai Rusijai atrodo kaip sykis priešingai - jie tik ginasi ir šiaip ne taip atsiima buvusias SAVO žemes. Rusijai neįmanoma patikėti, kad tautos pačios, savarankiškai bando išsivaduoti. Jokiu būdu - anot rusiškųjų imperialistų, neįmanomas joks mažųjų tautų savarankiškumas, ir visi išsivadavimo judėjimai yra ne kas kita, kaip tik imperialistinių Vakarų (pirmiausiai JAV, o gal ir kokių masonų ar net marsiečių) inspiruotas ir finansuotas sąmokslas. Ir kas gi belieka - tik atsiimti „prarastas” žemes, kurias klastingiausiais būdais užkariavo „bjaurieji Vakarai”. Ir dabartines Vakarų sankcijas Rusija supranta ne kaip teisėtą atsaką į jos agresiją prieš Ukrainą, o tik kaip tolesnį supuvusių Vakarų karo prieš „šventąją Rusiją” etapą, kurį žūt būt reikia laimėti. Ir Rytų Ukrainoje, vadinasi, vyksta ne šiaip susirėmimai, o pats tikriausias Armagedonas. Ir ką gi - jie teisūs - Ukrainoje dabar vyksta Armagedonas. Tik Gėrio ir Blogio kariai visai ne tie, kaip mano rusiškieji imperialistai.

Ar įmanoma pa(si)keisti Rusiją (-ai)? Klausimas, manau, netinkamas. Iš tikro reikia klausti taip - KAIP ir KADA pasikeis Rusija? Apie tai svarstoma daug ir visur. Klausydamasis radijo stoties „Svoboda”, beveik kiekvieną vakarą girdžiu bandymus atsakyti į šiuos klausimus. Deja, susidaro įspūdis, kad dabartinė Rusijos opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi, ir jiems nelabai kas išeis. Iš tikro opozicija yra ne tiek silpna ir susiskaldžiusi, kiek silpninama ir skaldoma. Bet dėl to nė kiek nelengviau. Aišku, reikia tik pavydėti jų neblėstančio tikėjimo savo pergale ir entuziazmo, bet susidaro įspūdis, kad jie užsiciklinę savo pačių ratelyje ir verda savo pačių sultyse, nematydami milžiniško Rusijos tautų potencialo. O gal nenori jo matyti - nes tai veda ne į ką kita, kaip tik į Rusijos su(si)skaldymą. Juk žinoma, kad net didžiausias Rusijos demokratas vis tiek yra tuo pačiu ir imperialistas. Nes tai - kraujyje.

Taigi, opozicija kaip galimos revoliucijos katalizatorius beveik atkrenta. Jie ir paties žodžio „revoliucija” vengia, nes Rusijoje šis žodis siejasi tik su krauju, su daug kraujo. Tai kas gali sukelti tą (neišvengiamą) revoliuciją? Rusijos tautos? Labai įmanomas variantas. Kiek teko man patirti, Rusijos tautų tapatybės ir noras gyventi savarankiškai gana stiprūs. Tarkim, altajiečiai (juos labiau pažįstu). Iš vienos pusės, neturėję savo valstybės (na, kažką panašaus į valstybę turėjo), per daugelį metų prisitaikę prie Rusijos imperijos ir priėmę nemažai rusiškosios didžiavalstybinės tapatybės. Bet iš kitos pusės - išsaugoję savo tradicijas ir kalbą, net sovietiniais laikais į aukščiausius krašto postus „prastūminėję” savo tautiečius, iki šiol ne iki galo pasidavę stačiatikybei, o išsaugoję savo senąjį tikėjimą. Tarp kitko, apie tikėjimą. Teko Altajaus spaudoje aptikti diskusijas dėl senojo tikėjimo ir stačiatikybės santykio ir konflikto. Šiuo metu ant kažkurio šventojo altajiečių kalno planuojama statyti kryžių, ir altajiečių bendruomenė šiam sumanymui gana smarkai priešinasi. Kažkas panašaus dedasi ir beveik visose kitose Rusijos tautose, tik tos žinios nelabai iki mūsų ateina. Tad kad nacionalinio išsivadavimo judėjimai Rusijos tautose netgi labai įmanomi. Klausimas tik - kada? Į tai niekas neatsakys. Jau ne kartą ir ne du buvo pranašauta Rusijos imperijos griūtis, o ji kaip neateina, taip neateina. Gal ir neateis? Bet kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą, ir ta kibirkštimi gali tapti bet kas, netgi koks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas dalykas.

Be Rusijos tautų galbūt net dar didesnė jėga, galinti sukelti revoliuciją - visa Rusijos nacija, arba tiksliau - superetnosas, kartu su etniniais rusais (na, gal greičiau ne visa nacija, o jos kritinė dalis). Nors daug kas sako, kad šaldytuvas niekada nelaimės Rusijoje prieš televizorių, bet netgi tokioje prie negandų ir bado įpratusioje šalyje gali būti peržengta raudona linija. Ir šiuo atveju vėlgi - kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą. Aišku, revoliucija Rusijoje - tai baisu, ir mums, Rusijos kaimynams, tai taip pat nežada nieko gero. Žymiai geriau būtų būsimus pokyčius įvykdyti taikiai, be revoliucijų. Tik ar tai įmanoma? Naivus yra kai kurių Rusijos opozicionierių tvirtinimas, esą būtina dalyvauti rinkimuose ir tik tokiu demokratiniu bei teisėtu būdu pakeisti dabartinį režimą. Na gal taip ir įmanoma, bet tik tokiu atveju, jei visoje valstybėje atsiras daug žmonių, prieš rinkimus ir rinkimų metu reikalaujančių sąžiningų žaidimo taisyklių ir nepabūgsiančių neišvengiamų represijų. Bet net ir tai negarantuoja valdžios pasikeitimo - net esant sąžiningiems rinkimams, dauguma rinkėjų tiesiog iš inercijos dar gali nubalsuoti už tuos pačius. O kas toliau? Kad ir kaip nesinori to pripažinti, bet tik revoliucinis (ir nebūtinai kruvinas) kelias gali pakeisti dabartinį režimą. Aišku, po to niekas negarantuoja gražaus ir tolygaus valstybės vystymosi - tą juk esame patys patyrę, tą patį stebėjome visose postkomunistinėse valstybėse, o taip pat po „Arabų pavasario”.

Nemaža kalbama ir apie galimybę pakeisti režimą per rūmų perversmą. Tai irgi visai įmanomas variantas, tikrai toli gražu ne visi dabartinio valdžios olimpo nariai patenkinti Putino politika, ir jei tik jie būtų garantuoti dėl savo saugumo, mielai pakeistų jį. Tik kuo? Ir kas po to? Kita vertus - rūmų perversmas gali peraugti į tą pačią revoliuciją, čia nėra jokios garantijos, gal iš dalies ir dėl to, bet daugiau, aišku, dėl represijų baimės, niekas nesiryžta pradėti to perversmo. Tik štai ko elito atstovai tikrai nebijo, tai „liaudies pasipriešinimo”- pasakys naujoji valdžia, kad Putinas buvo blogas, ir viskas, patikės tuo liaudis - juk taip jau ne kartą yra buvę Rusijos istorijoje.

Rusijos istorijoje yra nemaža buvę ir revoliucijų, ir maištų, ir perversmų. Taigi, galimybė, kad ateityje vėl kažkas panašaus pasikartos, nemaža. Pagrindinė problema - ar bus įmanoma tai suvaldyti, kad vyktų be kraujo ir kad po to įsigalėtų demokratija, kad ir netobula, nepilna, bet demokratija? Bene didžiausias galvos skausmas ir pavojus visam likusiam pasauliui - branduoliniai Rusijos ginklai. Ko gero, neišvengiama bus tiesiog nusipirkti garantijas, kad jie nebus panaudoti, arba dar geriau - pačius tuos ginklus išpirkti. Manau, pasaulis gali sumokėti tą kainą vardan savo saugumo.

Be vidinių režimo pakeitimo variantų egzistuoja ir išoriniai: 1) absoliuti Rusijos blokada, privesianti prie režimo kracho, 2) karas, 3) tarptautinių pajėgų įvedimas į Rusiją po masinių suiručių ir ekonominio-socialinio kracho. Antrasis variantas - karas - visiškai nepageidaujamas, nes tai beveik neišvengiamai prives prie branduolinių ginklų panaudojimo, o apie pasekmes baisu ir pagalvoti. Pirmas variantas - absoliuti blokada (atjungimas nuo tarptautinių mokėjimų, tarptautinių skrydžių blokavimas, galų gale - visiškas prekybos uždraudimas) - irgi neaišku prie ko gali privesti, gal ir vėl - prie to paties karo. Trečias variantas įmanomas tik tada, kai dėl pačioje Rusijoje prasidėjusių maištų valdžia visiškai nebekontroliuos padėties ir prasidės ekonominis bei socialinis krachas. Bet kokiu atveju visi trys variantai (bent jau du pirmieji) yra labai pavojingi, galintys sukelti netgi Trečiąjį pasaulinį karą su branduolinio ginklo panaudojimu, o to nė vienas sveiko proto žmogus nenori.

Taigi, Rusija pereiti prie demokratijos gali tik pati, be išorinių jėgų įsikišimo (nekalbu apie paramą demokratinėms jėgoms, tai visi kas kita). Reziumuojant tai, ką parašiau, labiausiai tikėtinas variantas yra Rusijos tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimai, prie jų vėliau prisijungiant visai Rusijos nacijai. Opozicija šiuo atveju laimės tik tada, jei spės judėti kartu su įvykiais (panašiai kaip buvo Ukrainoje 2013-2014 metų revoliucijos metu). Optimaliausias rezultatas - demokratinė TIKRAI federacinė valstybė, visiškai decentralizuota ir savo santykius grindžianti federacine sutartimi tarp visų Rusijos tautų. Tuomet gal ir nesubyrės Rusijos valstybė - bet tai priklausys tik nuo jos pačios - ar sugebės susitarti kaip su lygiomis su visomis tautomis. Ir netgi ta galima federacinė sutartis negarantuoja valstybės vientisumo - pernelyg didelė trauka (tiek ekonominė, tiek kultūrinė-istorinė) prie kaimyninių valstybių - Kinijos, Japonijos, Suomijos ir pan. Manau, kad Rusija turi galimybę kultūriškai patraukti į savo pusę tautas ir žmones, bet tam ji turi atisakyti savo imperialistinės agresijos ir tapti normalia valstybe. O kultūrinį (ir ekonominį) potencialą ši šalis turi milžinišką. Galimas daiktas net, kad kažkada naudosime tokią kultūrinę sąvoką, kaip „Rusofonija” - analogas „Frankofonijai” - ir tai bus absoliučiai ne tas pat, kaip dabartinis grobikiškas „Rusų pasaulis”.

O kaip mes galime pasiruošti būsimiems pokyčiams (kurie bet kokiu atveju neišvengiami)? Pirma - kiek įmanoma įtakoti procesus, siekiant kuo taikesnio įvykių scenarijaus (bet neinant į kompromisus su dabartiniu režimu). Antra - stiprinti kolektyvinę ir teritorinę gynybą, ir kuo greičiau. Trečia - pasiruošti galimiems milžiniškiems pabėgėlių iš Rusijos ir gal net kaimyninių valstybių srautams (tai susiję su antru punktu, bet išskiriu kaip pakankamai svarbų). Jei kas nors mane kaltins, esą kišuosi į kitų valstybių vidaus reikalus, atsakysiu tik viena - tai mūsų reikalas, nes Rusijos dabartis ir ateitis tiesiogiai veikia mus visus. Ir tam būtina ruoštis. Taigi, belieka palinkėti sėkmės Rusijai ir jos tautoms, kad ir kaip sunku kai kam tuo patikėti. Aš tikiu, ir ne tik tikiu, bet ir žinau - Rusijos ir jos tautų laukia graži ateitis. Tik va - kada ir kaip ji ateis?

Rodyk draugams

Tobuli kalėjimai

Laisvės atėmimo bausmė, kaip visi žino, yra ne tik bausmė, bet ir nusikaltusio žmogaus pasitaisymo priemonė. Ir tai netgi svarbiau, negu bausmė. Nes žmogus juk grįžta į mūsų visuomenę, ir mums ne vis viena, koks jis grįš ir ką darys. Tik ar tai veikia?

Visi žino, kad jei į įkalinimo įstaigą papuola žmogus, iki tol nesusijęs su nusikaltėlių pasauliu, tai kalėjimas jam tampa geriausia “mokykla”, po kurios jis jau beveik garantuotai būna sugadintas. Klausimas - jei visi tą žinome, tai kodėl siunčiame žmones kalėti kartu su recidyvistais? Negi negali jie kalėti atskirai, izoliuotai vienas nuo kito? Atsakymas “tai brangiai kainuotų” nepriimamas - jokiais pinigais neįmanoma įvertinti žmogaus kaip asmenybės ir visuomenės saugumo.

Taigi, siūlymai, kaip patobulinti laisvės atėmimo sistemą:
- kaliniai turėtų kalėti vienutėse, beveik nebendraudami vieni su kitais, o tik su savo artimaisiais, giminaičiais ir šių įstaigų specialistais (už lengvus nusikaltimus kalintieji turi turėti galimybę kartas nuo karto parvykti namo)
- turi vykti pastovus individualus darbas su kaliniais (psichologai ir pan.)
- turėtų būti lankstesnis lygtinio laisvės atėmimo taikymas, nesistengiant būtinai nusikaltusiojo uždaryti už grotų
- galimybė dirbti, uždirbant sau pajamas
- įkalinimo įstaigų vietų skaičius turėtų būti limituotas, t. y. jei jau būtų užpildytas, tai teismai turėtų spręsti dėl ankstesnio paleidimo į laisvę mažiausiai nusikaltusių ar gerai besielgiančių kalinių.

Jei kas mano, kad šie siūlymai yra neleistinas nusikaltėlių “lepinimas”, tai galiu atsakyti viena - kuo normalesni žmonės iš įkalinimo įstaigų grįš, tuo geriau bus ir jiems, ir mums visiems.

Rodyk draugams

Savivaldybės ir prievolininkai mobilizacinėje sistemoje

Savo internetiniame bloge (almanis.blogas.lt) straipsnyje „Lietuvos gynybinis rezervas - milijonas žmonių” (http://almanis.blogas.lt/lietuvos-gynybinis-rezervas-%E2%80%93-milijonas-zmoniu-95.html) rašiau apie galimą Lietuvos mobilizacinę sistemą. Ten teigiau, kad VISI Lietuvos piliečiai privalo būti pasiruošę gynybinėms užduotims, ir tokiu būdu įmanoma, neeikvojant ypatingai daug resursų, per kelis metus turėti milijono žmonių rezervą. Aišku, toli gražu ne visi būtų pasiruošę ginkluotai kovai, bet tai juk neprivaloma - yra ir daugybė kitų užduočių.

Šiame straipsnyje konkrečiai išdėstysiu, kaip turėtų būti pasiruošusios gynybinėms ir kitoms mobilizacinėms užduotims savivaldybės - bene svarbiausia gynybinės sistemos grandis. Šiuo metu jos gal ir nėra realiai tokia grandis, bet idealiu atveju tikrai turėtų būti - nes pagalvokime praktiškai - juk karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju vienokie ar kitokie veiksmai vyks konkrečiose teritorijose - taigi būtent savivaldybėse, ir kas jau kas, bet jos tikrai turėtų jau dabar tam ruoštis.

Pirmiausiai apie prievolininkus, t. y. apie mus visus - Lietuvos Respublikos piliečius nuo 18 iki 55 metų.
Pirmas etapas - privalomas - visi prievolininkai turėtų išklausyti pradinį pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursą - už tai būtų atsakingos savivaldybės. Kad būtų patogiau prievolininkams, šie kursai galėtų vykti ir seniūnijose, jie truktų nuo vienos iki kelių dienų.

Antras etapas - irgi privalomas - prievolininkai baigtų pradinės pakopos individualaus pasiruošimo mokymus. Už tai būtų atsakinga kariuomenė ar kitos jėgos struktūros. Savivaldybės organizuotų prievolininkų apskaitą ir jų nugabenimą į mokymų vietas. Šie mokymai būtų skirti pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Po šių mokymų visi prievolininkai turėtų prisiekti Lietuvos Respublikai ir būti priskirti konkrečiam rezerviniam daliniui ir gautų konkrečias mobilizacines užduotis. Už tai turėtų būti atsakinga kariuomenė, kitos jėgos struktūros, taip pat savivaldybės. Dauguma prievolininkų galėtų būti priskiriami savivaldybių atsakomybėje būsiantiems rezerviniams (komendantiniams) daliniams, bet kai kurie (specialistai ir pan.) būtų priskirti ir kitiems, kariuomenės ar kitų jėgos struktūrų, daliniams.

Trečias etapas - prievolininkai dalyvautų pratybose, baigtų aukštesnės pakopos individualaus ir kolektyvinio pasiruošimo mokymus. Už šio etapo įgyvendinimą turėtų būti atsakinga kariuomenė, o taip pat kitos jėgos struktūros. Šios pratybos taip pat būtų skirtos pasiruošimui gynybai ir civilinėms katastrofoms. Šis etapas galėtų būti neprivalomas, taigi, šio lygio pratybose dalyvautų tik savanoriai, tinkantys pagal sveikatą ir kitus kriterijus.

Dabar apie pačias savivaldybes. Jos turėtų parengti mobilizacinius planus. Aišku, jos ir dabar tą daro, bet tie planai jau turėtų būti pritaikyti naujai situacijai. Savivaldybės taip pat privalėtų pastoviai vykdo mobilizacinių resursų apskaitą ir kontrolę, neišskiriant nė privačių institucijų - jos karo metu lygiai kaip ir valstybinės privalėtų savo resursus pristatyti gynybos organizavimui. Aišku, esant galimybei, valstybė turėtų toms privačioms institucijoms atlyginti galimus nuostolius (tai, beje, yra numatyta dabar galiojančiuose įstatymuose). Kaip jau buvo minėta aukščiau, savivaldybės taip pat organizuotų jų teritorijose gyvenančių prievolininkų pasiruošimo mobilizacinių užduočių vykdymui kursus. Taip pat savivaldybės organizuotų mokymus savo pareigūnams - pasiruošimui ekstremalioms situacijoms - savarankiškai ar kartu su kariuomene ir kitomis jėgos struktūromis. Dabar kai kurios savivaldybės jau dalyvauja bendruose su kariuomene mokymuose, bet tai turėtų būti įstatymiškai privaloma visoms savivaldybėms - kaip vienai iš gynybos grandžių.

Toks savivaldybių ir prievolininkų dalyvavimas mobilizacinėje sistemoje neturėtų būti labai brangus, bent jau lėšos, tam išleistos, tikrai pasiteisintų. Papildomi teigiami efektai - savivaldybėse gyvenantys žmonės geriau pažintų vienas kitą ir tuo pačiu savivaldybės valdžią, taigi, būtų geresnė komunikacija ir tuo pačiu - sklandesnis ir piliečiams suprantamesnis savivaldybės sprendimų priėmimų procesas.

Rodyk draugams

Ar Akmenės kraštas priims pabėgėlius?

Atsakau iš karto - jei reikės, priims. Nors kol kas dar niekas čia jų pas mus ir neveža, ir jei yra pabėgėlių, tai tik kelios šeimos iš Ukrainos, kurios čia įsigijo nekilnojamą turtą ir steigia verslą bei darbo vietas ir savo mokesčiais papildo mūsų valstybės biudžetą. Sakysite, tai visai kitokie pabėgėliai, „mūsiškiai”, „kultūringi”. Galbūt. Betgi tų „kitų” niekas dar net nematė, o jau iš anksto labiausiai bijo, teigdami, kad mūsų kraštą užplūs užsimaskavusių teroristų gaujos. Reikalavimas atsisakyti priimti pabėgėlius (ir dargi kategoriškai) yra nepamatuotas ir neatsakingas, tik kurstantis ir taip jau įsiplieskusias emocijas. Suprasdamas, kad baimė dėl galimų teroristų atvykimo į mūsų kraštą kartu su pabėgėliais kažkiek pamatuota, vis tik teigiu, kad tai ne pagrindas kategoriškai neįsileisti nė vieno. Tuo labiau kad nelabai juk ir plūsta tie pabėgėliai į Lietuvą, jie turi kur kas patrauklesnių tikslų. Jei teroristai norės, jie ir be pabėgėlių įvykdys savo užmačias. Ir esmė visai ne „Briuselio biurokratų įsakymuose”, kaip kai kas primityviai įsivaizduoja, o mūsų pačių vidiniame poreikyje ir supratime - ar mes nukrisime į primityvų egzistavimo lygį, kuomet apsitversime sienomis ir visus aplinkinius vadinsime „babajais”, „čiurkomis” ar dar kokiomis „beždžionėmis”, ar vis tik pasistengsime likti (tapti) žmonėmis. Šie Paryžiaus įvykiai labai gerai atskleidė kai kurių žmonių tikruosius jausmus - dažnai nelabai net slėptas rasizmas dabar jau gali pasireikšti visu gražumu, ir dabar jau nebaudžiami komentatoriai gali mėtytis visokiausiais, pačiais įžeidžiausiais, žodžiais.
Suprantama, kad tų pabėgėlių srautų suvaldymas, jų identifikacija ir filtravimas (o tiksliau - nesuvaldymas, neidentifikacija ir nefiltravimas) - tai visiškas ES fiasko. Ir tokia nevaldoma padėtis kuo greičiau turi būti ištaisyta. Būtina ties ES siena steigti didžiules, visų ES valstybių proporcingai finansuojamas filtracijos stovyklas, kuriose pabėgėliai išbūtų tiek, tiek reikia - kol bus išsiaiškinti tikrieji jų tikslai, tapatybė ir būtinybė (ar nebūtinybė) vykti toliau į ES. Būtina išsiaiškinti tikrąsias priežastis, kodėl tie žmonės bėga. Būtina išsiaiškinti tų pabėgėlių srautų manipuliatorius ir juos nubausti. O svarbiausia - būtina pabėgėlių tėvynėse kuo greičiau panaikinti sąlygas, dėl kurių tie žmonės ir bėga, t. y. Sirijoje ir Irake - sunaikinti „islamo valstybę”, toje pačioje Sirijoje - sunaikinti žudikišką Asado režimą, ir taip toliau. Suprantu, kad tai - be galo sunku, jei iš vis įmanoma. Betgi turime ten kariauti, kito kelio nebėra, juk Vakarų neryžtingumas, pribaigiant Asadą, ir paskatino ten atsibastyti „islamo valstybės” pasekėjus.
Taip pat būtina susitarti visoms civilizuotoms pasaulio valstybėms, o ne tik Europoje - dėl pabėgėlių priėmimo. Tikrai neturi tai tapti vien tik ES našta, kitos valstybės bent kažkiek irgi turi prisidėti.
Taip pat būtina (ir kuo greičiau) padidinti finansavimą gynybai ir žvalgybai, kad būtų užkirstas kelias panašioms tragedijoms.
Betgi turime suprasti vieną dalyką - kol žmonija egzistuoja, vyksta ir karai (aišku, privalome kiek įmanoma užkirsti jiems kelią, bet, deja, ne visada pavyksta), o jei vyksta karai, žmonės bėga, ir kažkas juk turi tuos nelaimėlius priimti. Juk dauguma dabartinių pabėgėlių ir bėga nuo tų pačių teroristų, dėl kurių mūsų „gudručiai” visus juos paišo viena spalva. Aišku, tų pabėgėlių yra įvairių, betgi apie tai jau rašiau - apie filtracijos stovyklas.
Atsisakydami iš viso, kategoriškai, priimti pabėgėlius, mes tik parodome mūsų priešams, kad pralaimėjome. Būtent to savo žiauriais išpuoliais jie ir siekia - įbauginti mus ir priversti užsitverti didžiausiomis sienomis. O tai veda tik į degradaciją. Ar to norime?

Rodyk draugams

Pabėgėliai

Jei ateitų karas pas tave. Ir jei spėtum pabėgti. Kas tada? Ar norėtum, kad tave svečioje šalyje, kur nukaktum, priimtų? Ar kad išvytų?

Viskas, rodos, taip paprasta. Ir tuo pačiu sudėtinga? Juk ne visi bėga nuo konkretaus pavojaus, daug pabėgėlių yra, kaip mes sakome, ekonominiai pabėgėliai. O iš tikro - pabėgėliai nuo skurdo. Ar jie neteisūs? Ar jie neturi teisės bėgti nuo skurdo? Ar TU norėtum gyventi skurde?

Nekalbėkime apie tuos, kurie jiems padeda pabėgti. Kurie ima didžiulis pinigus už tai, kad galėtų prikišti pilną laivą žmonių, be jokios garantijos, kad tas laivas perplauks jūrą. Nekalbėkime apie pabėgėlių verslą, kuriame dirbantys uždirba milžiniškus pinigus. Kalbėkime verčiau apie pačius pabėgėlius ir - apie MUS - tai yra apie tuos, pas kuriuos jie bėga.

Kaip išspręsti šią problemą? Jei galvosime apie tai, kaip sumažinti pabėgėlių srautą, suklysime. Tai - ne išeitis. Išeitis vienintelė - pagerinti potencialių pabėgėlių gyvenimo sąlygas jų pačių tėvynėje. Suprantu, kad tai beveik neįgyvendinama, bet - tai VIENINTELĖ išeitis. Ir jei mes nesugebėsime to pasiekti, tai ne dešimtys tūkstančių, o jau milijonai pabėgėlių užplūs mūsų žemyną. Ir nepadės čia net šimto metrų aukščio tvoros, nei Lamanšo tunelio užtvindymas. Aišku, šiuo metu reikia priimti tuos pabėgėlius, atvykstančius pas mus, kitaip ir neišeina. Ir reikia susitarti dėl kvotų, ir dėl priėmimo sąlygų suvienodinimo, kad pabėgėliams būtų tas pat, kurioje šalyje jie atsidurs. Bet visa tai - tai tik laikinos priemonės.

Ne policinės misijos su budinčiais sraigtasparniais virš Viduržemio jūros, ne Vengrijos tvoros, ne nusikaltėlių, gabenančių pabėgėlius, gaudymas, bet tik VIENINTELIS veiksmas - sąlygų potencialių pabėgėlių tėvynėse gerinimas - padės išspręsti šią problemą. Kaip tai padaryti? Na, manau, kažkaip. Kam galų gale dirba mūsų europarlamentarai ir visi kiti valdininkai? Kam galų gale skiriamos milijardinės ES (ir kitų civilizuotų šalių) lėšos? Ir tai reikia pradėti jau dabar. Kuo ilgiau lauksime, tuo bus sunkiau.

Rodyk draugams

Lietuvos gynybinis rezervas – milijonas žmonių

Valstybės gynyba turi būti visų jos piliečių reikalas, čia negali būti jokios išimties. Juk jei dega namas, tai jį gesina, kaip kas išmanydamas, visi to namo gyventojai, nelaukdami, kol atvyks gaisrininkai.
Šiuo metu vienaip ar kitaip gynybai yra pasiruošę apie 300 tūkstančius Lietuvos žmonių (70 tūkstančių tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir apie 230 tūkstančių - sovietinėje). Tai tikrai didžiulis skaičius, bet ar valstybė pasiruošusi visiems jiems skirti gynybines ir kitas užduotis karo metu? Aišku, iš to didžiulio skaičiaus, tarnavusių sovietinėje kariuomenėje, nemaža jau viršiję įstatymuose nustatytą amžių (55 metai), ir galų gale - beveik visi jie praradę įgūdžius. Pakartotinių mokymų Lietuvoje buvo labai nedaug - iš tų 70 tūkstančių, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, į pakartotinius mokymus tebuvo pašaukta vos tūkstantis.
Seimas priėmė sprendimą, kad kiekvienais metais 9 mėnesių privalomajai tarnybai būtų šaukiama apie 3000 šauktinių. Tai, be jokios abejonės, geras sprendimas, bet tai tik gaisro gesinimas, trumpalaikis vajus. Iš tikro reiktų paruošti tikrą ir rimtą mobilizacinę sistemą, į kurią būtų įtraukti VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkantys tam pagal sveikatą ir amžių (tokių būtų apie milijonas).
Kiekvienais metais Lietuvoje gimsta apie 18 000 vaikinų, atmetus netinkamus dėl sveikatos, į tarnybą kasmet būtų galima pašaukti apie 17 000. Taip pat reiktų pašaukti ir dar 17 000 merginų, visiškai nesuprantama, kodėl moterims nėra karo prievolės, kas čia per diskriminacija, tik tiek, kad tarnyba su ginklu joms turėtų būti ne privaloma, o tik savanoriška. Aišku, moterys, auginančios vaikus, į tarnybą ir mokymus nebūtų šaukiamos, o tik į trumpalaikius kursus ir instruktažus.
Dauguma tų prievolininkų galėtų pasiruošti neginkluotai tarnybai, nes karo metu juk ne visi su ginklu kariaus, reiks ir aprūpinimo, inžinerijos, komunikacijų ir t.t. ir t.t.
Taigi, kasmet į privalomąją karo tarnybą būtų pašaukti 34 000 šauktinių (vyrų ir moterų), iš jų ginkluotai karo tarnybai - 11 000 (9000 vyrų privalomai ir 2000 moterų savanoriškai). Jie būtų šaukiami 3 mėnesių tarnybai, tiek visiškai užtektų, visiškai nebūtina 9 mėnesių. Taigi, tie 3 mėnesiai neatrodytų taip baisiai, ir niekas nesiskųstų, kad kažkas juos iš gyvenimo “išbraukė”. 3 mėnesių intensyvaus paruošimo, be jokių sargybų ir ūkinių darbų, visiškai užtenka individualiam kario parengimui. Iš jų būtų savanoriškai atrenkami pagal kontraktus tarnausiantys koviniuose daliniuose (taigi, jie taptų profesionalais) tam, kad būtų užpildyti trūkstami etatai tuose koviniuose daliniuose.
Atlikus privalomąją 3 mėn. karo tarnybą, prievolininkai privalo būti kas 3 metus pakartotinai apmokami tam, kad neužmirštų savo įgūdžių ir kad tobulėtų, taigi galų gale tam, kad karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų nuolat pasiruošę. Bent iki 45 metų amžiaus jie būtų šaukiami kas 3 metus 3 savaičių trukmės mokymams, taigi, jie atitarnautų 3 mėn. privalomojoje tarnyboje ir dar 8 kartus po 3 savaites. Taigi, iki kol sulauktų 45 metų amžiaus, iš viso prievolininkai būtų atitarnavę po beveik 9 mėnesius. Vyrai iki 55 metų, o moterys iki 50 turėtų būti pasyviajame rezerve, t. y. į mokymus nuo 45 metų amžiaus nebebūtų šaukiami, bet karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų šaukiami. Pašalinis, bet labai svarbus efektas - visi prievolininkai kas 3 metus privalomai tikrintųsi sveikatą (tai būtų ne formalus tikrinimas, o išsamus), taip pat jie nuolat turėtų būti bent šiek tiek fiziškai pasirengę. Taigi, žmonių sveikata taptų geresnė, nei dabar, o tai ganėtinai prisidėtų prie darbo našumo ir tuo pačiu bendro ekonominio valstybės lygio gerėjimo, ir, kas svarbiausia, prie pačių žmonių geresnės gyvenimo kokybės.
Pakartotiniuose 3 savaičių mokymuose dauguma prievolininkų ruoštųsi neginkluotoms mobilizacinėms užduotims, nepaisant to, kad pradinėje privalomojoje tarnyboje jie ruošėsi ginkluotai kovai (nes net neginkluotas užduotis vykdantys prievolininkai turi žinoti, kaip elgtis su ginklu, reikalui esant).
Dalis tarnybos ir mokymų vyktų ne kariniuose daliniuose, o kitur, pvz., policijoje, gaisrinėje, kitose tarnybose, savivaldybėse (būtent savivaldybėse daugiausiai).
Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkami pagal sveikatą, atliktų privalomąją karo tarnybą, ir tokiu būdu per 26 metus susiformuotų beveik milijono žmonių. Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai dalyvautų pasirengime savo valstybės gynybai, nebūtų jokių išimčių nei privilegijų.
Iki kol toks rezervas susiformuos, tikslinga jau dabar VISUS piliečius privalomai apmokyti trumpuose kursuose ir instruktažuose - juos būtų galima organizuoti ir savivaldybėse, o jau atlikusius anksčiau privalomąją karo tarnybą - šaukti į pakartotinius mokymus, ir šaukti visus, o ne kelis procentus, kaip kad buvo iki šiol. Kiek tai bekainuotų, tai tikrai nebus per didelė kaina už mūsų saugumą.
Iš viso to, ką išdėsčiau, aiškėja, kad savivaldybėms turės tekti gana didelė pasiruošimo valstybės gynybai našta. Ir tai visiškai logiška ir teisinga. Nes juk būtent savivaldybėse karo ar kitų ekstremalių situacijų metu bus didžioji dauguma prievolininkų, kurie atliks įvairiausias užduotis, kai kurias gana panašias į tas, kurias vykdo ir taikos metu (komunalinis ūkis, transportas, maisto gamyba, medicina ir t. t).
Užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai turėtų šioje mobilizacinėje sistemoje dalyvauti lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti piliečiai, čia, be jokios abejonės, negali būti jokių išimčių. Tik būtų galima kai kuriems iš jų mobilizacines užduotis pavesti vykdyti tose šalyse, kur jie dabar gyvena - tai būtų ir aprūpinimas, ir psichologinės operacijos, ir pasirengimas priimti galimus pabėgėlius, ir kitos užduotys.
Šie visi pasiūlymai tikrai nėra nei militaristiniai, nei nerealūs. Jų įgyvendinimas (kad ir dalinai) prisidėtų prie žymiai geresnio valstybės pasirengimo karui ar kitoms ekstremalioms situacijoms. Turint tokią efektyvią kariuomenę (daugiausiai dėl gausaus rezervo, kurio nereikia apgyvendinti kareivinėse nei išlaikyti iš biudžeto), bet koks potencialus priešas labai ir labai gerai pagalvotų, prieš imdamasis bet kokių priešiškų veiksmų prieš mus. Be jokios abejonės, tokios sistemos įgyvendinimas pakankamai brangiai kainuotų, bet nauda žymiai atsvertų išlaidas - labiau patriotiškai nusiteikusi, motyvuota ir sveikesnė tauta - ji sukurtų žymiai didesnę pridėtinę vertę, negu kad dabar. Be jokios abejonės, valstybės biudžetą, skirtą tam, reiktų naudoti kiek įmanoma racionaliau. Bet svarbiausia nauda - valstybės ir tautos išlikimo garantas. O kiek jis kainuoja?

Rodyk draugams

Pagrindinė Rusijos naujosios karinės doktrinos žinia - imperija silpsta

Praeitų metų pabaigoje Rusija paskelbė naują karinę doktriną, apie kurią nemaža kalbama ir rašoma. Pirmiausia pastebimi agresyvūs ketinimai ginti Rusijos piliečius visame pasaulyje ar netgi panaudoti branduolinį ginklą pirmiems. Bet man, studijuojant šį dokumentą, labiau krito į akis šios valstybės silpnumas ir iš tikro daugiau gynybinės nuostatos. Rusija jaučiasi iš visų pusių apsupta priešų, kurie tik ir tesvajoja nuversti dabartinį carą ir iš vis - suskaldyti šią valstybę. Būtent iš šio užspeistos žiurkės jausmo ir atsiranda agresyvios nuostatos, t. y. iš gynybos poreikio atsiranda desperatiškas polinkis į agresiją.

Vardinant Rusijos priešininkus, pirmiausiai paminima NATO, kuri atseit pažeidžia tarptautines normas (doktrinoje būtent taip ir rašoma - „pažeidžia”). Konkrečiai Ukrainos atvejui pritaikyta nuostata, kad viena iš grėsmių Rusijai yra „legalios valdžios” kaimyninėse šalyse nuvertimas ir Rusijai priešiškų režimų įtvirtinimas (bet čia turima omeny, kad ir kitur tas pat gali atsitikti).

Doktrinoje deklaruojama, kad „šiame istoriniame etape pasaulio vystymasis charakterizuojamas globalinės konkurencijos stiprėjimu, vertybinių orientyrų tarpusavio kova”. Taigi, Rusija dabartinį pasaulį įsivaizduoja ne kaip taikų bendradarbiavimą, nešantį naudą VISIEMS, bet kaip visų karą prieš visus, siekiant išplėšti kuo daugiau naudos tik sau. Seniai jau aišku, kad formulė „win-win” žymiai racionalesnė ir geriau veikianti, negu plėšikavimas, bet Rusija to nesuvokia, kaip ir kitos nedemokratinės šalys. Ji vis dar gyvena, kaip nemažai kas pastebėjo, XX ar net XIX amžiaus nuostatomis.

Kremlius gerai supranta, kad kova už protus ir širdis - pati svarbiausia kova, ir ypač - už jaunus protus ir širdis. Todėl doktrinoje ir teigiama, kad „informacinis poveikis gyventojams, ypač jauniems žmonėms, turi tikslą pakirsti istorines, dvasines ir patriotines tradicijas tam, kad būtų susilpninta gynyba”. Bet nesupranta, kad visos tos „tradicijos” yra nieko vertos, jei nesilaikoma pagrindinių žmogaus teisių. Prie „darbo su jaunimu” gal galima priskirti ir „karinės tarnybos prestižo didinimą”.

Doktrinoje rašoma, kad vienas dabartinių karinių konfliktų bruožų yra „kompleksinis karinės jėgos, politinių, ekonominių informacinių ir kitų nekarinio pobūdžio priemonių panaudojimas, išnaudojant gyventojų protestinį potencialą”. Čia turima omeny dabartinis karas Ukrainoje, dirbtinai sukuriant gyventojų protestus, bet tuo pačiu reiškiami ir nuogąstavimai dėl tokių pat protestų galimybės pačioje Rusijoje.

Kitas karinių konfliktų bruožas minimas „pastovių karinių veiksmų zonos sukūrimas priešiškų valstybių teritorijose”. Kuo puikiausiai imperija pademonstravo šį postulatą vėlgi Ukrainoje, bet ar pagalvojo, kad ir jos teritorijoje gali tas pats atsitikti?

Bene didžiausia Kremliaus baimė, išreikšta šioje doktrinoje, yra teiginys, kad vienas pagrindinių ginkluotųjų pajėgų uždavinių taikos sąlygomis yra „suvereniteto ir teritorinio Rusijos federacijos vientisumo gynyba”.

Labai įdomus doktrinoje išdėstytas Rusijos pasiruošimas formuoti teritorines pajėgas - apie tokias ankstesnėje, 2010 metų, doktrinoje, nebuvo kalbama, o tik abstrakčiai apie „teritorinę gynybą”. Šių pajėgų tikslas būtų „svarbių karinių ir valstybinių objektų, komunikacijų ir ryšio apsauga”. Tai reiškia, kad Rusija ruošiasi kariauti visoje savo teritorijoje - prieš būsimus separatinius judėjimus - nes įsivaizduoti, kad kas nors iš kitų valstybių galėtų įsiveržti į Rusijos teritoriją, nelabai realu. Teritorinės pajėgos reikalingos objektų apsaugai, taigi, jos atlaisvins nuo šios užduoties ginkluotųjų pajėgų dalinius tiesioginiams koviniams veiksmams.

„Dalyvavimas kovoje su tarptautiniu terorizmu” iš visų karinių konfliktų užkardymo užduočių paminėtas pačioje pabaigoje, nepaisant, kad būtent terorizmas kelia šiuolaikinei Rusijai didžiausią grėsmę, o ne kokie ten mistiniai „Ukrainos fašistai”.

Rusijos sąjungininkai, išvardinti doktrinoje, yra arba jos vasalai, arba valstybės, kurios tikrai nėra jokios sąjungininkės (gal tik Rusijai taip atrodo). Tai Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Brazilija, Abchazija ir Pietų Osetija (iš organizacijų KSSO, NVS, ŠBO, BRIKS, taip pat kitos).

Viena iš karinio-politinio bendradarbiavimo užduočių nurodoma „regioninės saugumo sistemos, dalyvaujant Rusijai, sukūrimas”. Taigi, Rusija atkakliai demonstruoja norą steigti alternatyvias NATO aljansui gynybines organizacijas, bet jai tas niekaip nesiseka.

Bene pozityviausia nuostata, užrašyta doktrinoje: „Rusijos Federacijos potencialo stiprinimas, stebint objektus ir įvykius kosminėje erdvėje, bendradarbiaujant tarptautiniu mastu”. Jei ši valstybė skirs daugiau savo pajėgumų grėsmės iš kosmoso prevencijai, bet ne kaimynių užgrobimui, visam pasauliui nuo to bus tik geriau.

Iš pirmo žvilgsnio ši doktrina atrodo demonstruojanti Rusijos agresiją, bet, kaip jau minėjau, iš tikro dauguma jos nuostatų rodo ne ką kitą, kaip tik imperijos silpnėjimą ir desperatišką pasiruošimą gintis. Ar tai reiškia, kad ji subyrės? Nebūtinai. Bet Rusijos teritorinio vientisumo išlikimo sąlyga yra tik viena - jos tapimas demokratine ir tikrai federacine valstybe, o ne „varžtelių užsukinėjimas” ir demokratijos likučių naikinimas. Tik dabartinis Rusijos režimas to tikrai nesupranta ir nesupras.

Rodyk draugams

Neišvengiamas gėrio triumfas

F. Fukujamos kadaise išpranašautas demokratijos triumfas visame pasaulyje - neišvengiamas. Kodėl? Ogi dėl labai paprastos priežasties - visi žmonės nori gerai gyventi. Tai paprasta ir žmogiška. O gerą gyvenimą daugumai užtikrina tik demokratija. Autokratija gerą gyvenimą užtikrina tik mažumai. Aišku, kartais žmonės nusivilia demokratija, bet iš tikrųjų tai, kuo jie nusivilia, yra ne pati demokratija, o tik jos trūkumas.

Visame pasaulyje iš tikro yra tik dvi pagrindinės ideologijos - tai demokratija ir autokratija (visos kitos - tai tik įvairios tarpinės formos tarp jų). Ir nėra jokios „suverenios” ar dar kokios ypatingos, atskiros nuo visko, demokratijos. Bandymai sukurti kažkokią kitokią demokratiją yra ne kas kita, kaip tik ėjimas į autokratiją.

„Suverenios demokratijos” idėja buvo dar visai neseniai - tik prieš kelis metus - propaguojama Rusijoje. Iš tikro, kaip jau ką tik minėjau, nėra jokios „suverenios demokratijos” ar kokio kitokio ypatingo Rusijos kelio. Yra tik du pasirinkimai - arba demokratija, arba autokratija. Visi kiti variantai - tik tarpiniai variantai tarp tų dviejų. Ir „Rusiškasis pasaulis” yra ne koks ypatingas atskiras stebuklingas Rusijos kelias, o tik elementarus slydimas į autokratiją (nors jau Rusija ten ir nuslydo).

Demokratija - stipriems ir susipratusiems žmonėms, o silpniems ir puspročiams, aišku, žymiai mielesnė - diktatūra. Jei žmogus nelabai išsivystęs iš gyvūno, jam, aišku, reikia bandos gyvenimo ir tuo pačiu, aišku, bandos lyderio.

Amžinas ginčas - ar gali diktatūra būti tobula, ir valdyti geriau nei demokratija. Tarsi sunku būtų ginčyti, kad geras diktatorius geriau už blogą ir korumpuotą demokratiją. Bet ar daug istorijoje buvo tokių „gerų diktatorių”? O jei ir buvo, tai ir jais toli gražu ne visi buvo patenkinti.

Taigi, kaip jau minėjau, demokratijos triumfas visoje mūsų planetoje - neišvengiamas. Komunistai taip pat siekė triumfo - bet - komunizmo triumfo visoje planetoje. Bet jiems, visų mūsų laimei, nepasisekė, nes komunizmo įsigalėjimas būtų vedęs prie žmonijos susinaikinimo - nes komunistai siekė deformuoti žmonių rūšį į už dyką dirbančią ir besąlygiškai vadų klausančią masę. O to nepadarysi be esminių biologinių žmogaus pokyčių, o tai, savo ruožtu, tikrai būtų sunaikinę žmogų kaip rūšį.

F. Fukujama nesuklydo - nors ir neįvyko viso pasaulio sudemokratėjimas taip greitai, kaip jis tikėjosi, bet viso pasaulio ėjimas į demokratiją - neišvengiamas. Aišku, tas visuotinai demokratiškas pasaulis tikrai nebus vienalytis, jokia „pasaulinė vyriausybė” jo nevaldys, ir konfliktai tada bus toks pat istorijos variklis, kaip ir bet kada iki tol, bet tie konfliktai bus sprendžiami, tikėkimės, ne karais.

Tie, kas mano, jog Vakarai (Europos Sąjunga ar JAV) nori primesti kitiems kraštams savo gyvenimo būdą ar netgi atimti resursus, klysta. Vienintelis Vakarų civilizacijos plėtros šiais laikais tikslas - sudaryti lygias galimybes visiems, nes iš to laimės visi. Geriausias pavyzdys - buvusios kolonijos - jos neatnešė jokios ypatingos naudos nei suklestėjimo metropolijoms - o dažnai joms išlaikyti netgi reikėjo papildomų resursų. Kuomet kolonijoms buvo leista pasiskelbti nepriklausomoms, iš to laimėjo tik visi. Susikūrė naujos stiprios valstybės - JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir t.t. Ir jei ne šios buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos, tai dar nežinia, kaip būtų pasibaigęs II Pasaulinis karas. Ir jei amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir naujazelandiečiai tuo metu dar būtų buvę tik kolonijų gyventojai, o ne laisvų valstybių piliečiai, tai kažin ar jie būtų turėję tiek galios ir, kas svarbiausia - valios - įsijungti į šį XX amžiaus armagedoną.

Aišku, demokratijos įsigalėjimas - gana sunkus procesas. Neužtenka nuversti diktatūras, žymiai svarbiau - priimti demokratines vertybes visa savo esybe. O kaip tai padaryti, jei šimtus metų gyventa autokratijoje? Pavyzdžių - daugybė - tai ir Irakas, ir Afganistanas, ir Libija, ir ta pati Sirija. Ukraina - kas kita. Čia jau buvo demokratijos tradicija nuo seno - ir Kijevo Rusios večėse, ir kazokų sečėse, ir aišku, dabartiniuose maidanuose. Dabartinis karas tarp Ukrainos ir Rusijos yra ne kas kita, kaip karas tarp demokratijos ir autokratijos, bet tikrai ne regioninis konfliktas, kaip kai kas bando vaizduoti. Ir demokratija šiame kare tikrai nugalės. Nes kitaip negali būti. Nes gėris anksčiau ar vėliau - bet - visada laimi. Jei būtų kitaip - mes tiesiog išnyktumėme.

Rodyk draugams

Yйоббение

“Такой такого познал и на пиво позвал” - гласит литовская пословица. Ну, как тянет разных любителей диктатур один к другому, аж смотреть красиво… Националиста к коммунисту, монархиста к фашисту, хоть с самим чертом свяжется, лишь бы не с демократом и либералом. Российский деятель Максим Шевченко, которого не ясно, почему в свои передачи приглашает продвинутый телеканал RTVi, даже словечко новое придумал (может, и не он придумал, ну да какая разница) - “либералфашисты”. И хорошо видно, что в словечке этом ему больше отвратительная часть - “либерал”. Слово это, однако, очень хорошо отражает мышление “…истов” разного толка - спаривать совсем несовместимые понятия в одном слове для них раз плюнуть - лишь бы была заклейменной так ими ненавистная идея свободы.

Об умении нынешнего режима России привлечь националистов разного толка уже много написано. Лидер французского “Нациолального фронта” Марин Ле Пен просто влюбилась в Путина, а что и говорить про разных там сербов… Режим России изображает себя величайшим духовным и моральным лидером всего мира, воюющим против “гнилого Запада”. Находятся многие, которым импонирует эта борьба, когда на самом деле это борьба лишь за подчинение людей диктатуре. Так что это пиво дорогое, да к тому же и сильно прокисшее.

Вот, к примеру, 4 июля третья по величине парламентская фракция в Венгерском парламенте „Йоббик” (”За лучшую Венгрию”) выступила с инициативой вынести решение от имени Венгерского парламента, которое „осуждает геноцид на Юго-Востоке Украины, происходящий по указке киевских властей с молчаливого согласия Запада”. Одновременно депутат партии выступил с предложением поддержки создания венгеро-русинской автономии в Закарпатье (какая историческая ирония - ведь именно русины активно поддержали подавление венгерской революции 1848 года, а сейчас хотят их с теми самими венграми в одну автономию засунуть). „Ответственность за все это ложится на ЕС и США”, - звучит в инициативе “Йоббик “. Напомню, что “Йоббик” - это националистическая партия Венгрии, в 2010 г. выигравшая в парламенте Венгрии 47 места, а в Парламенте Европы в 2014 году - 3 места.

Таких примеров патологической любви к российскому режиму можно привести много. Ведь и в Литве есть люди, которые поддерживают путинский режим (ровно как и лукашенковский и еще там всякие), так как тоска к “сильной руке” - неистребима. Всегда были и будут люди, которые вместо того, чтобы усовершенствовать несовершенную демократию, лучше выбирают сразу совершенную диктатуру. Только вот было интересно бы посмотреть, восхищались ли они этой диктатурой, лично попав в ее лапы.

Виктор Черецкий в портале радио “Свобода” www.svoboda.org пишет про испанских путинистов. В Мадриде, к примеру, существует ассоциация “Тройка” (а ассоциация названия - не только с русскими конями…). Это ассоциация культурная, дружбы с Россией. Но, как заметил недавно один испанский острослов, дружить с Россией просто так нельзя. Надо обязательно “дружить против кого-то”. Сейчас, к примеру, против Украины. Возможно, поэтому ассоциация “Тройка” и организовала в конце июня в Мадриде фотовыставку о событиях в этой стране, разумеется, пророссийской направленности.
Еще не так давно, пишет В. Черецкий, радикальные левые довольно враждебно относились к России, считая ее отказ от коммунизма и “дружбу с капиталистами” предательством советского наследия. Ну а теперь, похоже, все изменилось. Вооружившись российскими триколорами и портретами Путина, они отправляются к посольству Украины протестовать против “позорной хунты”.

„Хрен редьки не слаще” - другая пословица. Она хорошо подходит к ультралевым и ультраправым. Они так далеко убегают друг от друга, что в конце концов встречаются в другом конце земли… И не важно, “правый” ты или “левый”, куда важнее - “ультра”.

Материалы пророссийского характера можно найти на ультраправом сайте электронной газеты “El Espia Digital” - “Цифровой шпион”. Она транслирует телеканал “Россия сегодня” на испанском языке, перепечатывает статьи из российских средств массовой информации. Издание специализируется на информации военно-политического характера. По словам его руководителя, полковника запаса Хуана Агилара, оно выпускается “независимой группой единомышленников”, среди которых немало бывших военных и сотрудников спецслужб. Проросийскую политику поддерживают и некоторые правые политики, также и немало бизнесменов, особенно бизнес которых связан с Россией (такие, как знаем, и в Литве есть). Некоторые литовские “патриотичные” порталы, названия которых не буду писать, так как не хочу их рекламировать, тоже поддерживают империалистическую политику России. Они, конечно, маргинальные, но не обращать внимания на них нельзя. Интересно бы узнать, из каких источников эти порталы финансируются?

Странное сближение противоположностей вовсе и не странное. Что соединяет крайних левых с крайними правыми? Опять же - та самая тоска по сильной руке. И те, и другие уверены, что все люди - дураки, и что только умный диктатор (король или генсек, это уже без разницы) знает и решает, как нам жить. Конечно, часто любовь к российскому режиму усиливает и конкретные деньги, будь-то финансирование какого то интернет порталика, будь-то покупка “Мистралей”, а то и немецкие “приватные оборонные фирмы”, помогающие российской армии.

Как-то с другом дискутировали мы об основной миссии Литовского государства. Какая-то идея должна ведь объединять народ. У разных государств бывали разные миссии. У Советского союза - объединить весь мир и при этом вывести новую человеческую породу, жаждущую работать бесплатно, только за идею. У фашистской Германии - тоже объединить весь мир и тоже вывести новую человеческую породу, но уже арийскую-сверхчеловеческую. Миссия Китая не меняется уже несколько тысяч лет - это стабильная, полоняемая всеми подданными империя. Миссия США - спасти мир от диктатур и повсюду внедрить демократию. Миссия России - встать с колен и создать “русский мир”. А какой должна быть миссия Литвы? Воссоздать государство “от моря к морю”? Воссоздать литовскую языческую веру? Выиграть все баскетбольные чемпионаты? Было-бы не плохо, но если серьезно, то миссия должна быть не такая. На самом деле то и не нужна никакая особенная миссия. Потому что эта “особенность” ведет не куда иначе, как только в диктатуру. Вот Россия декларирует “суверенную демократию” (точнее, декларировала, сейчас другие моды). А что это такое? М. Горбачев сказал, что “подобные определения искажают суть демократии - точно так же, как искажали ее концепции „социалистической” или „народной” демократии”. Демократия есть одна и универсальная, вопрос только в том, СКОЛЬКО нее? попытки создать какую-то особенную демократию приводят лишь к диктатуре.

Основная миссия всех государств должна быть лишь одной - это благополучие всех людей. Просто? Банально? Не интересно? Может быть. Но это однозначно. Потому что при попытке создать какую-то особенную миссию, повторюсь, путь один - в диктатуру. Ну а те, которые потворствуют диктатурам, как это делает венгерский “Йоббик”, испытывают не духовное возвышение, а катятся к обыкновенному уйоббению.

Rodyk draugams