BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Sujobėjimas

„Toks tokį pažino ir alaus pavadino” - lietuviška patarlė. Na, kaip traukia visokiausius diktatūros mėgėjus vieną prie kito, tai net gražu žiūrėti. Nacionalistą prie komunisto, monarchistą prie fašisto, kad ir su pačiu velniu susidės, kad tik neduokdie ne demokratas ir ne liberalas. Rusijos veikėjas Maksim Ševčenko, kurį nežinia kodėl į savo laidas pastoviai kviečia pažangi televizijos stotis RTVi, netgi sugalvojo naujadarą „liberalfašistai” (na gal ne jis sugalvojo, bet koks skirtumas galų gale). Ir aiškiai matosi, kad šiame žodyje jam žymiai bjauresnė dalis „liberal”. Šis žodelis betgi labai gerai parodo visokio plauko „…istų” mąstymą - sukergti visiškai nesuderinamas sąvokas viename žodyje jiems nieko nereiškia, kad tik būtų paniekinta jų taip nekenčiama laisvės idėja.

Apie dabartinio Rusijos režimo sugebėjimą įkvėpti ir sutelkti įvairiausio plauko viso pasaulio nacionalistus jau daug prirašyta. Prancūzijos „Nacionalinio fronto” lyderė Marine Le Pen kone įsimylėjusi Putiną, ką jau kalbėti apie visokius serbus, kurie nuo seno Rusiją laikė savo didžiausia sąjungininke. Rusijos režimas dabar vaizduoja ypatingą moralinį ir dvasinį pasaulio lyderį, kovojantį prieš Vakarų „supuvusio pasaulio” apraiškas, ir kai kam ta „didingoji kova” imponuoja, nors tikrovėje tai tik elementarus siekis pajungti žmones diktatūrai. Taigi, tas „alus” labai jau brangiai kainuoja, ir visai neskanus, surūgęs.

Štai, pavyzdžiui, trečia pagal dydį Vengrijos parlamente politinės partijos Jobbik („Už geresnę Vengriją”) frakcija liepos 4 d. pateikė pareiškimo projektą, kuriame smerkiamas „genocidas Pietryčių Ukrainoje, kurį vykdo Kijevo chunta, nebyliai pritariant Vakarams”. Tuo pačiu „Jobbik” deputatai pasiūlė palaikyti vengrų ir rusinų autonomijos įsteigimą Ukrainos Užkarpatėje (kokia istorinė ironija - juk rusinai labai aktyviai prisidėjo prie 1848 m. Vengrijos revoliucijos malšinimo, o dabar juos norima sukišti su tais pačiais vengrais į vieną autonomiją). Anot jų, atsakomybė už tai, kas vyksta Ukrainoje, tenka tik ES ir JAV. Priminsiu, kad „Jobbik” - tai nacionalistinė Vengrijos partija, 2010 m. Vengrijos parlamento rinkimuose laimėjusi 47 vietas, 2014 m. Europos parlamento rinkimuose - 3.

Tokių patologinės meilės rusiškajam režimui pavyzdžių Europoje (o ir kitur, aišku) galima surasti daugybę. Juk ir Lietuvoje yra ne taip jau maža žmonių, palaikančių Putino režimą (taip pat ir Lukašenkos ar dar kokį), nes stiprios rankos ilgesys, ko gero, neišnaikinamas, visada buvo ir bus žmonių, kurie užuot stengęsi patobulinti netobulą demokratiją, verčiau siekia tobulos diktatūros. Tik va - būtų įdomu pažiūrėti, ar patekus jiems patiems į bet kokios diktatūros nagus, jie ir toliau ją garbintų???

Viktor Čereckij Radijo „Svoboda” interneto portale svoboda.org rašo apie Ispanijos putinistus. Madride, pavyzdžiui, yra asociacija „Troika” (jie, aišku, turėjo omeny garsiąją rusiškąją trikinkę, bet šis pavadinimas mums labiau kitas asociacijas kelia). Tai kultūrinė organizacija. Jos tikslai, anot steigėjų, yra Ispanijos ir Rusijos tautų kultūrinis bendradarbiavimas. Tikslai gražūs, bet, deja, draugauti su Rusija šiaip sau negalima. Kaip rašo V. Čereskij, su ja draugauti reikia „prieš ką nors”. Štai dabar - prieš Ukrainą. Ko gero, dėl to birželio pabaigoje ši asociacija suorganizavo Madride fotografijos parodą, skirtą Ukrainos įvykiams. Paroda, be abejo, prorusiškos pakraipos.

Dar visai neseniai Ispanijos radikalieji kairieji buvo priešiškai nusiteikę prieš Rusiją, laikydami jos pokomunistinį periodą komunistinių idealų išdavyste. Dabar gi, atrodo, viskas pasikeitė. Mojuodami ne tik raudonomis komunistinėmis, bet ir trispalvėmis Rusijos vėliavomis ir net fiurerio Putino portretais, jie susirinko prie Ukrainos pasiuntinybės protestuoti prieš „Kijevo chuntą”.

„Meška su lokiu - abu labu tokiu” - kita lietuviška patarlė. Ji gerai tinka ultrakairiesiems ir ultradešiniesiems - jie taip toli vienas nuo kito pabėga, kad apsukę ratą kitoje žemės pusėje susitinka. Ir jau nebesvarbu, „dešinysis” tu ar „kairysis”, žymiai svarbiau - „ultra”. Ispanų ultradešiniųjų interneto portalas “El Espia Digital” (”Skaitmeninis špionas”) retransliuoja telelevizijos kanalą “Russia today” ispaniškai, perspausdina Rusijos žiniasklaidos straipsnius. Anot portalo vadovo, atsargos pulkininko Chuano Agilaro, jis leidžiamas grupės nepriklausomų vienminčių, daugiausiai buvusių kariškių ir spec. tarnybų pareigūnų. Prorusišką politiką palaiko taip kai kurie dešinieji politikai, taip pat ir prekyba su Rusija suinteresuoti verslininkai (lygiai kaip ir Lietuvoje). Kai kurie Lietuvos “patriotiniai” interneto portalai, kurių pavadinimo neminėsiu, nenorėdamas jų reklamuoti, taip pat palaiko Rusijos imperialistinę politiką. Jie, aišku, marginaliniai, bet vien dėl to negalima į juos nekreipti dėmesio. Aišku, būtų įdomu dar pasidomėti, kas juos iš tiesų finansuoja?

Keistas priešingybių suartėjimas nėra visiškai nelogiškas. Kas vienija kraštutinius kairiuosius su kraštutiniais dešiniaisiais? Vėlgi - tas pats stiprios rankos ilgesys. Tiek vieni, tiek kiti įsitikinę, kad visi žmonės - kvailiai, ir tik protingas diktatorius (ar karalius, ar generalinis sekretorius - čia jau nesvarbu) tegali žinoti ir nuspręsti, kam ko reikia. Ir tik jis tegali valdyti mūsų gyvenimus ir likimus. Aišku, neretai meilę Rusijos režimui paskatina ir konkretūs pinigai, gaunami iš Maskvos. Tai ir vargano interneto portalo išlaikymas, ir milijardiniai kontraktai už „Mistralius”, ir Vokietijos „privačių gynybos firmų” organizuojama parama Rusijos armijai.

Kažkada su draugu diskutavome apie Lietuvos valstybės pagrindinę misiją. Nes kažkokia idėja juk turi vienyti tautą. Tų misijų įvairios valstybės yra visokiausių turėjusios. Sovietų sąjunga - viso pasaulio apvienijimą, tuo pačiu išveisiant norinčių dirbti be atlyginimo žmonių veislę, fašistinė Vokietija - taip pat viso pasaulio apvienijimą, ir taip pat išveisiant naują žmonių veislę - tik jau nordiškąją-antžmogiškąją. Kinijos misija nesikeičia jau kelis tūkstančius metų - tai yra stabili visų pavaldinių garbinama imperija, JAV misija - išgelbėti pasaulį nuo diktatorių ir visur įdiegti demokratiją, Rusijos - atsistoti nuo kelių ant kojų ir atkurti „rusiškąjį pasaulį”. O kokia turėtų būti Lietuvos pagrindinė misija? Atkurti valstybę „nuo jūros iki jūros”? Atkurti pagoniškąjį tikėjimą? Laimėti visus krepšinio čempionatus? Aišku, tai būtų gražu, bet tikroji misija turi būti ne tokia. O iš tiesų nereikia jokios „išskirtinės misijos”. Nes tas išskirtinumas daugiausiai veda tik į diktatūrą, ir niekur daugiau. Štai Rusija deklaruoja (nors dabar jau beveik nekalba apie tai) siekianti kažkokios „autonominės demokratijos”. Didžiausia nesąmonė. Demokratija yra viena ir universali, klausimas tik vienas - KIEK jos yra? O bandymai sukurti kažkokią „autonominę” ar „nacionalinę” ar „socialistinę” demokratiją reiškia tik viena - nutolimą nuo tikrųjų demokratijos principų ir tuo pačiu automatiškai - slinkimą į diktatūrą.

Visų valstybių pagrindinė misija turėtų būti viena ir paprasta - tai - visų žmonių gerovė. Paprasta? Banalu? Neįdomu? Galbūt. Bet - be pasirinkimo. Nes bandant sukurti kitokias, ypatingas misijas, pasikartosiu - neišvengiamai einama į diktatūrą. O bandant pataikauti toms diktatūroms, kaip kad daro vengrų „Jobbik” partija, vyksta ne dvasinis pakylėjimas, o paprasčiausias sujobėjimas.

Rodyk draugams

Didžiausia Rusijos klaida

Nors sunku tai suvokti protu, bet Rusijos režimas su visais jo parankiniais akivaizdžiai demonstruoja visišką pamišimą. Visa valstybinė Rusijos žiniasklaida net užspringdama ragina Rusijos naciją į karą, visokie kiseliovai ir kiti informaciniai prostitutai, išsproginę akis ir taškydamiesi seilėmis, pasakoja apie „fašistinę” Ukrainos valdžią ir „vargšus” Krymo rusus, kuriuos kuo skubiau reikia gelbėti, ir ne tik juos, bet ir visą Rytų bei Pietų Ukrainą tuo pačiu. Atvira karo propaganda kuo agresyviausia ištisai liejasi iš visų valstybinių televizijos kanalų, ir jei karo nebus (duok Dieve), tai nacija savo vado nesupras - kam gundei, kam viliojai, jei nemanei mylėti? Nors ne - ką Vadas bepadarys, viskas bus paslaugių infoprostitutų išaiškinta - „taip reikia”. Norisi dar tikėti nors lašeliu likusio sveiko proto - t .y. Rusijos valdžia (o tiksliau, Putinas, nes jis vienas tik ir yra ta valdžia) neturėtų aneksuoti Krymo, nes pasekmės bus labai skaudžios. Jei Rusija vis tik tai padarys, tai bus pati didžiausia jos klaida nuo pat jos atsikūrimo 1990 m. birželio 12 d. Aišku, tų klaidų ji jau iki šiol pridarė begalę (nors gal tai ne klaidos, o tiesiog jos imperialistinės prigimties esmė). Bet būtent Krymo aneksavimas bus didžiausia ir nebepataisoma klaida. Jos pasekmės bus visiška Rusijos politinė ir ekonominė izoliacija. Tie, kurie sako, jog Vakarai priklauso nuo Rusijos dujų ir kitų resursų, klysta. Žinoma, jie priklauso kažkiek, bet nuo šiol labai sparčiai bus ieškoma kitų šaltinių, dujas Europai perkant iš JAV, o taip pat skubiai vystant skalūninių dujų gavybą, naftą atsigabenant iš Artimųjų Rytų ir vėl tų pačių JAV. O kokia nauda pačiai Rusijai iš Krymo aneksijos? Ogi jokios - tik „moralinis pasitenkinimas”, kad „atgauta istorinė žemė”, bet tas pasitenkinimas - tai tik bandito džiaugsmas. Rusijos visuomenė jau iki šiol buvo susiskaldžiusi, bet po Krymo aneksijos tai vyks žymiai ryškiau, ir jei šiandien Maskvoje į antikarinį mitingą išeina 50 tūkstančių žmonių, tai rytoj, nukritus rublio kursui ir ekonomikai ritantis į bedugnę, į protestus išeis milijonai, o poryt daugybė maidanų užsiliepsnos visoje imperijoje, ir jie gali būti kur kas žiauresni, nei Ukrainos maidanas. O kam to reikia? Manau, niekam.

Rodyk draugams

Ar nori rusai karo?

Yra tokia sena sovietinių laikų daina: “хотят ли русские войны?” (”ar nori rusai karo?”). Labai tikiu, kad nepaisant milžiniško propagandinių kremlinių srutų srauto, normalūs Rusijos žmonės tikrai nenori jokio karo (nes jo nenori nė vienos tautos normalūs žmonės, tai yra savaime suprantama). Bet dabartinė Rusijos valdžia tiesiog svajoja apie karą, nes juk ko gero kiekvienos imperijos valdantieji kartas nuo karto trokšta pakariauti, tai irgi, matyt, toks istorijos ir valdžios dėsnis. Bet šis karas, kurį kol kas tik Kryme eskaluoja Rusija, nebus naudingas niekam. Jei Rusijos valdžia nebeturi nė trupučio sveiko nuovokos (kas, deja, panašu į tiesą), tai įvykiai vystysis taip:
1. Rusija okupuoja Krymą;
2. Prasideda karas tarp Rusijos ir Ukrainos;
3. Rusija pašalinama iš visų tarptautinių organizacijų, jai paskelbiama blokada. Tuomet Rusija (jei prabus bent šiokie tokie proto likučiai) turėtų išeiti iš Krymo ir daugiau nebesikišti į Ukrainos reikalus. Jei ne, scenarijus toliau vystosi taip:
4. Rusija okupuoja kai kurias kitas Ukrainos žemes (Donbasą), Ukraina - Rusijos (Kubanę);
5. Rusija pabando atsiimti Kubanę, jai tas nepavyksta, Ukraina eina toliau - į Šiaurės Kaukazą, prasideda Kaukazo tautų sukilimas;
6. Kartu su Kaukazo tautomis Ukraina okupuoja Rusijos žemes iki pat Volgos ir Kaspijos;
7. Rusija panaudoja branduolinį ginklą;
8. NATO panaudoja prieš Rusiją branduolinį ginklą;
9. Prasideda III Pasaulinis karas.

Klausimėlis - ar Rusijai to reikia? Jei ne, tai kurių galų ji lenda į Krymą??? Na, o jei jos svajonė yra sukelti III Pasaulinį karą ir tuo pačiu sunaikinti visą mūsų planetos civilizaciją, tuomet taip - lindimas į Krymą - pats geriausias kelias šiai svajonei pasiekti.

Rodyk draugams

Kodėl visa Ukraina nori į Europą

Kijevo Euromaidane šiandien sprendžiama Ukrainos ateitis, o nuo to, kokia ji bus, daug kuo priklausys ir tolesnis Europos kelias, iš dalies šių dienų įvykiai Ukrainoje nulems ir viso Pasaulio ateitį. Ukrainos įsijungimas į Europos sąjungą nereikš Vakarų pergalės ir Rusijos pralaimėjimo. Jokiu būdu - tai bus laimėjimas visoms pusėms, išskyrus tik rusiškuosius imperialistus. Jiems Ukrainos „praradimas” yra esminis - tai kur kas svarbiau, nei visada iš esmės buvusio svetimo „Pabaltijo” praradimas (nors ir jis buvo suvokiamas gana skausmingai). „Prarasti Ukrainą tas pat, kas prarasti galvą” - 1918 m. perspėjo Leninas. Tuo metu Rusija Ukrainos dar neprarado, nors toks pavojus buvo didelis - anot Trockio, 1917-1923 metais prieš siekiančią laisvės Ukrainą bolševikinė Rusija turėjo mesti tris kartus didesnes pajėgas, nei prieš visą Antantę. Nemažai rusų Ukrainos Euromaidaną vertina kaip išdavystę, nes jiems Ukraina atrodo tarsi „jaunesnioji sesė” ir organiška neatskiriama slaviškojo-pravoslaviškojo pasaulio dalis. Bet koks bandymas „atsiskirti” vertinamas kaip išdavystė, ir gana skaudi. Jie niekaip negali suvokti, kad priklausymas Europos sąjungai nereiškia nei atsiskyrimo nuo „slaviškojo pasaulio”, nei tuo labiau nuo „pravoslaviškojo”. Į kraują įaugęs imperialistinis instinktas verčia draugu vadinti tik nuo tavęs priklausomą, bet ne lygiavertį partnerį. O jei jau bando išsilaisvinti, tai joks draugas, o automatiškai - priešas (kadaise vienas rusas vos ne su ašaromis akyse klausė manęs - „na kodėl jūs, lietuviai, taip mūsų, rusų, nemylite?”). Z. Bžezinskis pranašavo: „Ukrainos išėjimas reikš greitą Rusijos pasidalinimą į nedideles demokratiškas valstybes, su kuriomis JAV bendradarbiauti bus patogu”. Taigi, šis neišvengiamas istorijos momentas, nepaisant desperatiškų dabartinio Kremliaus režimo pasipriešinimo bandymų, sparčiai artėja. Ir tai, be jokios abejonės, tik į naudą ir patiems Rusijos gyventojams (išskyrus tuos, kuriems imperinės praeities svaičiojimai brangiau už normalų gyvenimą), o ir visiems kitiems.

O kaipgi patys Ukrainos žmonės priima savo dabartinę revoliuciją - Euromaidaną? Aišku, kaip ir kiekviena tauta kiekvieną revoliuciją - nevienareikšmiškai. Nors reikia pripažinti, kad bent jau už vieną revoliucinį reikalavimą - pašalinti dabartinę valdžią - beveik visi vieningai pasisako, nes korupcinis režimas vienodai įsipykęs ir proeuropietiškiems Ukrainos Vakarams, ir prorusiškiems Rytams.

Yra manančių, kad dabartinė Ukrainos revoliucija yra ne kas kita, kaip tik politinių jėgų „pasistumdymas”. Tik nieko nesusigaudantis žmogus gali taip manyti. Aš tokius vadinu „naiviais cinikais”. Jie kažkodėl galvoja, kad būti ciniku automatiškai reiškia būti protingu, kai iš tikro tai tik paplitusių šablonų kartojimas, net nebandant pačiam, savo galva pamąstyti. Tokiems atrodo, kad yra kažkokios slaptos jėgos (masonai, JAV vyriausybė ar marsiečiai), kurie viską iš anksto suplanavę, viską iki mažiausių smulkmenų numatę ir viską pagal savo panus tiksliai įgyvendina (taigi, juos dar galima vadinti sąmokslų teorijų aukomis). Anot jų, ir 1917-ųjų metų Rusijos revoliuciją kažkas suplanavo, ir Arabų pavasarį, na ir visa kita, kas tik vyksta Pasaulyje. Jei ir įmanoma kažką suplanuoti, tai tik pradinius veiksmus, o pasekmės dažnai gali būti visai ne tokios, kokių tikiesi, koks slaptas ir galingas bebūtum. Ši Ukrainos revoliucija, arba Euromaidanas, yra tikra tautos revoliucija, ir tik tos politinės jėgos čia laimės, kurios suspės paskui ją. Yra revoliucijų, kurioms vadovauja ryškūs lyderiai, bet šis atvejis - visai ne toks. Nors iš tiesų toks lyderis yra, ir jis - visa Ukrainos tauta. Nors ir skamba tai patetiškai, bet šiuo atveju tai -tiesa. Iki Maidano opozicijos lyderė buvo Julija Tymošenko, Janukovyčiaus režimo vis dar laikoma kalėjime. Prasidėjus Maidanui, išryškėjo trijulė: partijos UDAR lyderis Vitalijus Klyčko, J. Tymošenko vadovaujamos partijos „Batkivščina” („Tėvynė”) parlamentinės frakcijos lyderis Arsenijus Jaceniukas ir partijos „Svoboda” („Laisvė”) lyderis Olehas Tiahnybokas. Šiomis dienomis jie visada kartu. Ir tauta nė vieno iš jų nevadina ypatingu lyderiu, ir tai yra ne Maidano silpnybė, o stiprybė. Euromaidanas demonstruoja ypatingus saviorganizacijos (arba tiksliau - savivaldos tikrąja to žodžio prasme) sugebėjimus.

Kaip jau minėjau, ne visa tauta vienodai palaiko revoliuciją. Pietiniuose ir rytiniuose regionuose tokių - žymiai mažiau. Ir ne vien todėl, kad čia daugiau rusų gyvena, čia ir patys ukrainiečiai, deja, labiau paveikti Rusijos įtakos. Ukrainoje iš viso gyvena apie 45 mln. žmonių, iš jų apie 8 mln. rusų (17,3 % visų Ukrainos gyventojų). Tačiau net 43-46 % visų Ukrainos gyventojų namie labiau kalba rusiškai, nors net 89% ukrainiečių savo gimtąja kalba laiko ukrainiečių. Taigi, apie 30% ukrainiečių, kaip gimtąją kalbą nurodžiusių ukrainiečių, namie iš tiesų kalba rusiškai. Rytiniuose ir pietiniuose šalies regionuose rusų kalba labiau įprasta, nei ukrainiečių, 92 % gyventojų, kai tuo tarpu pačių ukrainiečių nė vienoje srityje, išskyrus Krymą, nėra mažiau 50 proc. Kas čia per paradoksas? Iš tiesų jokio paradokso nėra. Ukraina visada buvo istoriškai susijusi su Rusija. Rytinė Ukraina nuo XVII amžiaus pabaigos priklausė Rusijai, taigi daugiau nei tris šimtus metų ši šalis buvo daugiau ar mažiau rusifikuojama. Ukrainiečių ir rusų kalbos yra rytų slavų kalbos, pakankamai panašios, taigi, pakankamai lengva pereiti iš vienos kalbos į kitą. Šios priežastys daugiausiai ir nulėmė tokią kalbinę dabartinės Ukrainos situaciją. Ir jei mes Lietuvoje nerimaujame, kad Rusija vykdo mūsų atžvilgiu stiprią informacinę ir kultūrinę ekspansiją, tai ką jau kalbėti apie Ukrainą. Apie 20 proc. šeimų čia yra mišrios. Apie 95 % parduodamų knygų - rusų kalba.

Bet nepaisant šių panašumų, dvi didžiosios rytų slavų tautos tuo pačiu - pakankamai skirtingos. Ypač Vakarų Ukraina labai skiriasi savo mentalitetu nuo Rusijos. Lvovas - visiškai europietiškas miestas, tik po 1939 metų atsidūręs Sovietų sąjungoje. Labiausiai į Vakarus nutolusį srities centrą Užgorodą iki Austrijos sostinės Vienos skiria viso labo tik 440 km, kai tuo tarpu iki Kijevo yra 620 km. O nuo to paties Užgorodo iki toliausiai Rytuose esančio srities centro Luhansko yra net 1250 km, t. y. net 400 km toliau nei iki Venecijos. Ir tai ne tik geografiniai atstumai. Tai ir mentaliniai bei kultūriniai skirtumai. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad Dešiniakrantė ir Kairiakrantė Ukrainos yra nesutaikomos, kaip gal būt kai kas to labai norėtų. Tai tik reiškia, kad Ukraina yra turtinga - ir istoriškai, ir kultūriškai. Kazokiškas laisvės troškimas neleidžia Ukrainoje įsigalėti jokiam autoritariniam režimui, ir jei XVII amžiuje kazokai, trokšdami išsilaisvinti iš lenkų ponų priespaudos, nuo vilko užšoko ant meškos, tai dabar… nenoriu pasakyti kad bėga atgal ant vilko, tai būtų neteisybė. Dabar Ukrainos tauta tiesiog nori pasirinkti laisvo būvio ir normalaus gyvenimo kelią. Ir visi, tiek rytuose, tiek vakaruose gyvenantys to nori. Tai - natūralus troškimas. Ir jo išsipildymas - neišvengiamas.

Rodyk draugams

Ukrainos kelias

Ukraina kryžkelėje - vertybių ir civilizacinio pasirinkimo kryžkelėje. Tuo pačiu kryžkelėje ir visa Europa. Ar siena tarp demokratijos ir autokratijos bus Karpatuose, ar ties Briansku? Ar sveiko proto sritis išsiplės iki Rusijos sienos, ar pasibaigs į rytus nuo Lenkijos? Ar Ukraina renkasi pamatines žmogiškojo egzistavimo vertybes, ar varganą vasalo būklę Kremliaus, kurio pagrindinė ir bene vienintelė vertybė - galia, susijusi su pinigais.
Be abejo, Ukrainą ir Rują sieja ilgametė istorija, bendra religija ir bendra rytų slavų kultūra. Daugybė žmonių Ukrainoje dalyvavimą ES asociacijoje mato kaip išdavystę ir istorinių-dvasinių ryšių su motule-Rusija nutraukimą. Tai tikrai netiesa, nes Europos Sąjunga pirmiausiai - ekonominė sąjunga, nesiūlanti nei naujų religijų, nei kaip nors besikėsinant keisti kultūrą. Viena, ko nori reikalauja Europos sąjunga iš būsimų narių - normalaus demokratinio būvio, kuris jokiu būdu nėra kėsinimasis nei į suverenitetą, nei į kultūrą (nors daug „gudručių” bando įrodinėti priešingai).
Ką gal pasiūlyti šiandieninė putiniškoji Rusija Ukrainai? Ogi korupcinę-banditinę santvarką, kurioje į eilinį žmogų visiškai nusispjauti. Ogi vasalo padėtį naujojoje imperijoje, besigviešiančioje užkariauti visą pasaulį (kas yra, be abejo, visiška utopija). Ogi pseudodvasingumą, kurį Kremlius ir jo adeptai bando parodyti kaip ypatingą dvasinę pravoslavišką stiprybę, sugebėsiančią atsispirti „destrukciniam vakarų globalizmui”, o iš tikro tesugebančią tik įkišti į kalėjimą tris kvaištelėjusias, bet nenusikaltusias merginas.
Aišku, Putinas Ukrainai siūlo ir didžiules paskolas, ir mažesnes dujų kainas, ir gal net beatodairišką meilę, bet iš tikro tai tik spąstai, siekiant išlaikyti mažesnįjį brolį savo gniaužtuose.
Ar verta Ukrainai stoti į kažkokią muitų sąjungą, kurią Putinas svajoja išplėsti iki galingosios Eurazijos, kai tuo tarpu verčiau tegu susirūpina Rusijos vientisumu, nes jei ne už dešimties, tai garantuotai po dvidešimties metų ne Ukraina tų laikų Rusijos carams rūpės, o jų pačių byranti „deržava”.
Putinas teigia, kad tai ne Rusija, o ES šantažuoja Ukrainą. Be abejo, matėme nemaža spaudimo iš ES, bet tai jokiu būdu ne šantažas, o tik bandymas išaiškinti Ukrainai, kokiomis sąlygomis ji gali pasirašyti sutartį. Iš Rusijos pusės gi iš tikro matome kuo tikriausią ir atviriausią šantažą. Kaip kitaip galima pavadinti grasinimus neleisti daugybės prekių iš Ukrainos į Rusiją bei pakelti dujų kainas. Netgi Ukrainos premjeras Mykola Azarovas pareiškė, kad “sprendimas, kurį priėmė vyriausybė, yra pagrįstas ekonominėmis priežastimis”. Labai teisingai pastebėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja Jovita Neliupšienė: “taigi, matome sąjungas, kurios kuriamos necivilizuotomis spaudimo priemonėmis, ir tokios kuriamos sąjungos negali būti ilgalaikės”.
Ukrainos valdžios sprendimas nepasirašyti sutarties su ES, be abejo, yra skaudus ir nubloškiantis šalį atgal. Bet tai tikrai nėra galutinis sprendimas. Daugybė ukrainiečių renkasi į mitingus, kurie galbūt išsivystys net iki 2004 metų oranžinės revoliucijos lygio, nušluosiančios prokremlišką dabartinę valdžią. Ukrainiečiai jau įrodė, kad yra ne avinų banda, o pilietinė visuomenė. Ne šiandien, tai rytoj Ukraina pasirinks vienintelį teisingą kelią - normalaus žmogiškojo būvio kelią.

Rodyk draugams

Aleksandras Didysis ir Europa

Ar atsiras šiais laikais Aleksandro Didžiojo vertas lyderis, sugebėsiantis Europą išplėsti iki Indijos? Aleksandras Europą plėtė daugiausiai kariaudamas, o dabar gi Turkija pati nori jungtis prie mūsų. Krikščionybė, be jokios abejonės, didžiausia dvasinė Europos vertybė, ir islamiškosios Turkijos įsijungimas paskatintų suabejoti krikščionybe kaip universalia dvasine Europos būsena. Tarp kitko, nereikia nė Turkijos - jau dabar savanoriškai krikščionybės vardas išbrauktas iš Europos konstitucijos. Betgi be jokios idėjos negalima gyventi. Aleksandro idėja buvo labai drąsi, pralenkianti net mūsų laiką. Jis siekė viso pasaulio dvasinės vienybės. Kas keisčiausia, jam tai beveik pavyko - t.y. jis pasaulį idėjiškai ir dvasiškai suvienijo kur kas labiau, negu bet kas iki ir po jo. O tai jau šis tas. Ar mes bent šiek tiek suvokiame tai? Aišku, labai baisu peržengti savo dvasinio pasaulio ribas - peržengti krikščionybę (ir nėra jokių garantijų, kad šis ribų peržengimas nesibaigs žlugimu). Bet dabar arba niekada turime ryžtis. Jei nepriimsime Turkijos į Europą, tai reikš tik viena- pradedame trauktis ir mažėti - ne tik teritoriškai, bet ir dvasiškai.

Rodyk draugams

Sirija bus laisva!

Klausimas „ar bus karas Sirijoje” iš tikro beprasmis, nes karas ten jau seniai vyksta. Klausimas turi būti toks - ar bus sunaikintas dabartinis diktatūrinis šalies režimas? Vietoj termino „karas” labiau tiktų naudoti „karinis smūgis Sirijos režimui”, bet tiek jau to - šiame tekste sakysiu „karas”, bet aišku, turėdamas omeny tą būsimą smūgį.

Karas Sirijoje neišvengiamas - tai akivaizdu. Tas karas gali būti žaibiškas, vien naikinantis pagrindinę karinę Sirijos infrastruktūrą, bet gali tapti ir ilgu bei sekinančiu ar netgi (kas visų pavojingiausia) gali išplisti toli už Sirijos ribų. Kai kas nuogąstauja, kad jis gali net mus pasiekti. Tai jau mažai tikėtina, nors - neatmestina.

Kas bus, jei karas įvyks? Ogi nieko gero - daug aukų, galimas karo išplitimas už Sirijos ribų, galimas naujų teroristinių grupuočių atsiradimas ir galų gale - Pasaulio galingiausių valstybių dar didesnis supriešinimas.

Kas bus, jei karas neįvyks? Ogi nieko blogo - Asado režimas vėl valdys šalį, geriau ar blogiau (tai mums nesvarbu, juk tai jų vidaus reikalas). Visi su tuo susitaikys ir vėl viskas stos į savo vėžes - bent jau tame regione.

AR TIKRAI? Aišku, kad ne. Jei dabartinis išprotėjęs režimas ir toliau pasiliks valdžioje, tai jis žiauriai atkeršys savo priešininkams (o kas tie priešininkai, tikrai nesirinks - klius visiems iš eilės - taip, kaip ir dabar). Tuo tikrai neapsiribos - keršys ir savo priešams (tikriems ir tariamiems) ir už šalies ribų. Kas baisiausia - pasijus nenugalimu, galinčiu diktuoti savo valią ir ideologiją visam Pasauliui. Aišku, Sirija, palyginus su visu Pasauliu, yra tik menka šalis, ir ji viena tos valios tikrai nediktuos, Sirija iš tikro - tik viena iš daugybės kortų pasauliniame žaidime, bet dabar ši korta virto koziriu. Sirija visą laiką buvo svarbi sankryža, kurioje susikryžiuodavo Rusijos, Kinijos ir Irano interesai, ir daugmaž šioms jėgoms sutarus, virto svarbiu placdarmu, iš kurio eksportuojama gana svarbi įtaka Artimiesiems Rytams. Galima sakyti, kad netgi pati Sirija buvo šiokia tokia savarankiška jėga. Ir štai - dabar šis placdarmas žlunga, Rusija, Kinija ir Iranas nebetenka savo įtakos šiame tikrai svarbiame regione. Šios „placdarmo” svarbą patvirtina Irano į Siriją siunčiami smogikai ir Rusijos kariniai laivai, blokuojantys visą Sirijos pakrantę.

Tikslesnis klausimas turėtų būti ne būtų ne „kas bus, jei karas neįvyks”, o kas bus, jei dabartinis Sirijos režimas nebus sunaikintas? F. D. Ruzveltas (Roosevelt), JAV prezidentas, yra pasakęs - „Jeigu nuolaidžiausime blogio jėgoms ir nesuteiksime pagalbos tiems, kas stovi jų kelyje, tik priartinsime dieną, kai jos puls mus”. Aišku, jis tai pasakė žymiai dramatiškesnėmis aplinkybėmis, Antrojo pasaulinio karo pradžioje, bet tai esmės nekeičia. Juk ir tas karas, didžiausias iki šiol buvusių Pasaulio istorijoje, prasidėjo nuo „vietinio konflikto” tarp Vokietijos ir Lenkijos. Kodėl Miuncheno sindromas - t. y. nuolaidžiavimas Blogiui, pastoviai kartojasi Pasaulio istorijoje? Kodėl vis atsiranda „gudručių”, manančių, jog gali susitarti su diktatoriais ir net juos pergudrauti, patys išlikdami nuošaly? Atsakymas paprastas - tai elementarus savisaugos instinktas. Bet ar visada tas instinktas padeda išgyventi? Juk žmonija išliko ne dėl to, kad visada saugojosi pavojų, o atvirkščiai - kad kovojo su tais pavojais. Aišku, nėra ribos tarp drąsos ir beprotybės, kaip ir tarp atsargumo bei bailumo, bet tai neišvengiama.

Bet kad tai būtų tik elementari savisauga. Kurgi ne - daugelis pasisakančių prieš Asado režimo naikinimą vadovaujasi ne savisaugos jausmu, bet „taikos palaikytojo”. Kai tuo tarpu šio režimo išsaugojimas nėra joks taikos palaikymas, o tik - karas. Ir dar ką pastebėjau - yra daug žmonių, vos ne atvirai simpatizuojančių kraugeriams. Kodėl - nežinau. Gal jiems patinka tvirtas šeimininkas, gal jie mano, kad tie diktatoriai geriau už savo tautas žino, ko joms reikia, ir nuves jas į „šviesų rytojų”, o gal šiaip yra pusgalviai. Jei tie visokių asadų, kadafių ir stalinų gerbėjai atsidurtų jų vadovaujamose šalyse, tai jau pačią pirmą dieną (na, gal antrą) cyptų kaip šunyčiai, norėdami bet kokiu būdu grįžti į „supuvusio kapitalizmo” prieglobstį.

Iš tikro karo Sirijoje nereikia. Reikia tik nuversti dabartinį režimą. Karas (tiksliau, kaip jau minėjau - karinis smūgis) - tik viena iš priemonių tai padaryti. Nebūtina tiesiogiai atakuoti Sirijos teritorijos, gal geriau būtų tinkamai apginkluoti sukilėlius. Aišku, tai gana pavojinga, nes tų sukilėlių yra visokių, sunku ir susigaudyti, kas yra kas. Bet visų pavojingiausia yra - nieko nedaryti. „Taikos mylėtojai” kalba, kad jokiu būdu nereikia karo, kad reikia stengtis tik diplomatinėmis priemonėmis pasiekti taiką. Bet kaip??? Juk jau dveji metai kaip tai bandoma padaryti, ir kas iš to - pasiutęs šuo Asadas ir jo klika nė girdėti nenori apie jokias derybas. Ar galima susitarti su žemės drebėjimu ar uraganu? Ir - dėl ko tartis? Juk galimų derybų objektas tegali būti tik vienas - dabartinio režimo pašalinimas. Tai argi dėl savęs pačių pašalinimo gali tartis Asadas ir jo režimas? „Kaip rodo patirtis, nuolaidžiavimas nėra sprendimas. Derybomis pasiekta taika yra nesąmonė, nes tokiu atveju nebus jokios taikos”, teigė F. D. Ruzveltas. Istorija mums daugybę sykių pademonstravo, kad nuolaidžiavimas niekada geruoju nesibaigia, bet kas iš to. Ant to paties grėblio lipame ir lipame ir gal dar lipsime. Popiežius Pranciškus ragina melstis už taiką Sirijoje. Tik - už kokią taiką? Ar už tą, kuri ateis po Asado sunaikinimo, ir kuri bus tikroji taika, ar už tą, kuri ateitų po režimo pergalės, ir kuri būtų pats tikriausias pragaras Sirijos žmonėms?

Arabų pavasaris parodė, kad įmanoma kovoti su diktatoriais ir juos įveikti. Aišku, ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip norėtųsi, bet sunkiau ar lengviau demokratija ateina ir ten, kur jos niekada nebuvo. Ir vėl atsiranda daugybė „gudručių”, kurie tvirtai žino, kad visa tai - tik slaptųjų JAV tarnybų darbas, o ne tikroji tautų valia. Labai abejoju, ar JAV galėjo net norėti sukelti tas revoliucijas - juk jų padariniai niekam nežinomi. Aišku, sąmokslų teorijų visada buvo ir bus, galų gale neverta į jas kreipti tiek dėmesio. Kodėl taip sunku patikėti, kad žmonės gali norėti geresnio gyvenimo?

Jau daugiau kaip dvejus metus vykstantis pilietinis karas Sirijoje nusinešė apie šimto tūkstančio žmonių gyvybę, apie 2 milijonus neteko pastogės, tapo pabėgėliais. Apie 28 000 žmonių yra pagrobti vyriausybės karinių ar saugumo pajėgų. Aišku, karinis smūgis režimui neišvengiamai nusineštų dar kažkiek žmonių gyvybių, tuo labiau, kad visi diktatūriniai režimai mėgsta panaudoti civilius gyventojus kaip „gyvus skydus”. Bet tai būtų neišvengiama operacija, sustabdysianti beprotiškas ir niekuo nepateisinamas savo šalies žmonių žudynes. Asadas ir jo režimas jau seniai neteko teisės atstovauti Sirijai, daugelis demokratinių valstybių pripažino sukilėlių vyriausybę. Cheminio ginklo panaudojimas prieš civilius nepadarė beveik jokio nuostolio sukilėlių kariniams daliniams, tik nužudė apie tūkstantį nekaltų civilių. Šis barbariškas aktas demonstruoja tik režimo desperaciją ir paskutinį pasispardymą prieš nusibaigiant. Bet tokie pasispardymai per brangūs, kad būtų galima leisti dar bent vieną kartą tam pasikartoti. Demokratinių valstybių nesugebėjimas susivienyti ir suduoti galutinį smūgį savo žmones naikinančiam režimui yra tikrai pasigailėtinas. Bet tai neišvengiami pašaliniai demokratijos produktai. Daug politikų, deja, galvoja ne tiek apie taiką ir demokratiją, kiek apie būsimus rinkimus, ir visokiais būdais stengiasi įtikti būsimiems rinkėjams, nepaisydami principų. Bet kas keisčiausia - dažniausiai pasiteisina ne politinių žaidimų ir manevrų politika, o atviras savo principų demonstravimas ir kuo didesnis sąžiningumas. Gal tuo tarpu koks žingsnis taktiškai atrodo klaidingas, bet po ilgesnio laiko tampa aišku, kad sąžiningumas - apsimoka. Deja, ne visi politikai supranta šią elementarią tiesą. Didžiosios Britanijos sprendimas nepalaikyti JAV karinėje intervencijoje tikrai nebūdingas šiai laisvę mylinčiai ir už ją niekad nebijojusiai kovoti valstybei. Tikiu, kad tai tik laikinas proto užtemimas, nuo kurio, deja, niekas nėra apsaugotas.

Arba mus, arba mes - trečio kelio nėra. Ir atsakymas čia aiškus - TIK MES. MES - tai demokratinis, siekiantis normalaus gyvenimo VISIEMS žmonėms pasaulis, JIE - tai tik saujelė diktatorių, siekiančių vien savo naudos, ir nemaža žmonių, patikėjusių jų ideologijomis (o kokia ta ideologija - marksistinė, nacionalistinė ar dar kokia - tai jau ne taip svarbu). Nors ir yra daug tų pačių mano jau ne kartą minėtų „gudručių”, kurie įsitikinę, kad demokratinis pasaulis ir ypač JAV siekia tiesiogiai užkariauti visą planetą, tai tikrai nėra tiesa. Jei kas ir norėtų tą padaryti, tai tik Rusija ar į ją panašios diktatūros. Nes diktatoriai nesupranta normalaus būvio ir bendravimo, jie pripažįsta tik jėgos kalbą. O ko norėtų, pavyzdžiui, JAV? Ogi normalios prekybos su normaliomis šalimis. Tik taip jos geriausiai sustiprintų ir savo įtaką, bet tikrai ne tiesioginiu viso pasaulio valdymu. Tokia buvusi imperija, kaip Didžioji Britanija, tai jau seniai suvokė, atsikračiusi beveik pusę Pasaulio siekusių kolonijų. Demokratijos triumfas neišvengiamas vien todėl, kad demokratija žmogų išlaisvina ir padaro labiau kūrybingu, o diktatūra atvirkščiai - sukausto ir mažina kūrybines galias. Tai gerai pastebėjo istorikas ir sporto komentatorius Robertas Petrauskas, kurio balso beveik visi kas vakarą dabar klausomės, žiūrėdami Europos krepšinio čempionatą: „Vienam krepšinio treneriui asistentai reikalingi tik tam, kad laiku pateiktų techninius duomenis ir atkreiptų dėmesį į statistikos smulkmenas, o kitam reikia aukščiausio lygio specialistų, su kuriais būtų galima diskutuoti ir kartu ieškoti geriausio sprendimo”. Kaip jūs manote, kuriam treneriui geriau sekasi?

Taigi - dar sykį klausiu - už KURIĄ taiką kviečia melstis popiežius? O jūs - už kokią taiką - už tikrąją be Asado ar už cheminio ginklo „nuramintos” žemės taiką? Trečio varianto nėra.

Rodyk draugams