BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Karas prieš Europą

Šmėkla klaidžioja po Europą - islamizmo šmėkla. Visi žinome, kad Europai ir galų gale visam Vakarų pasauliui paskelbtas karas. Klausimas tik - kas paskelbė tą karą, kodėl, ir kaip mums jį laimėti?

Kad karas vyksta, tai faktas. Nuo 2012 m. liepos 18 d. išpuolio Bulgarijoje iki šiol visi Europos Sąjungoje įvykdyti teroristiniai aktai įvykdyti tik islamistų. Iki tol labiau šia veikla užsiiminėjo kitokie teroristai - nacionalistai, ultrakairieji ir ultradešinieji bei mafija. Visi šie nuo 1958 metų iki dabar užmušė Europos Sąjungos šalyse 1113 žmonių. Islamistiniai teroristai - 651. Taigi, bendroje Europos terorizmo istorijoje islamistai nepirmauja, bet, deja, sparčiai stengiasi tai padaryti. O iš tikro islamizmo (ne islamo!) karas prieš Europą prasidėjo 2004 m. kovo 11-ąją Ispanijoje, kuomet per visą Europos terorizmo istoriją vieno išpuolio metu žuvo daugiausiai žmonių - 191 (neskaitant Libijos valstybinių teroristų susprogdinto lėktuvo virš Škotijos 1988 metais, kuomet žuvo 270). Ir tą pirmąjį šio karo mūšį Europa pralaimėjo - nes teroristai pasiekė savo tikslą - Ispanija pasitraukė iš karinės kampanijos Irake. 2005-aisiais tie patys islamistai užmušė 56 žmones Londone (šis mūšis nebuvo pralaimėtas, kadangi Jungtinė Karalystė nepasitraukė iš Irako koalicijos), po to buvo ilga pertrauka, neskaitant kelių ar keliolikos per metus užmušamų. Ir štai - karas visu pajėgumu atsinaujino 2015-ųjų sausį, išžudant „Charlie Hebdo” žurnalistus, tų pačių metų pabaigoje visoje Europoje islamistai išžudė jau 141 žmogų, o šiais, 2016-aisiais, metais, jiems dar toli gražu nesibaigus - 125.

Tai kas gi vis tik tas „islamizmas”? Iš tikro tai sudėtingas klausimas. „Islamizmas” nėra savaime suprantamas ir pats iš savęs, iš tikro tai yra dirbtinis dalykas, tik dabar, po tiekos eskalacijos, jau tapęs savaiminiu ir besidauginančiu be išorinės jėgos. Tikrai nesiimsiu smulkiai aiškinti, kas tas islamizmas, apie tai daug prirašė žymiai geriau toje temoje susigaudantys nei aš, tik pasakysiu, kad tai yra silpnųjų kontrpuolimas prieš tikrą ar tariamą Vakarų invaziją. Šia silpnųjų kova pasinaudojo kadaise SSSR, o dabar estafetę perėmė Rusijos imperija. Nenoriu teigti, kad visą islamizmo judėjimą dabar kontroliuoja Rusija (o kas tai gali nustatyti?), tik manau, kad ryšys tarp islamizmo margo judėjimo (judėjimų) ir Rusijos spec. tarnybų tradiciškai yra glaudus. Ar 2015-2016 metų Europos karo suintensyvėjimas susijęs vien su „islamo valstybės” ekspansija, ar gal tai tuo pačiu ir Rusijos kerštas už Ukrainos posūkį į Vakarus? Kas galėtų paneigti?

Aišku, kalbėti vien apie islamizmo terorą Europoje, nepaminint kitos prievartos, būtų nepilnas vaizdas. Kur daugiau nei šimtas tūkstančių, žuvusių Jugoslavijos karuose? Kur apie dešimt tūkstančių, žuvusių Ukrainoje nuo 2014-ųjų? O kur dar Karabacho, Padniestrės ir Gruzijos konfliktai, galų gale - 1991-ųjų sausis Baltijos šalyse ir Tbilisio žudynės? Jei pridėti šiuos visus žuvusiuosius, tuomet „grynieji” teroro aktai Europoje nublanksta.

Tai vis tik - kas kariauja prieš Europą? Nevyniokim į vatą - mums nepaskelbtą karą paskelbė rusiškoji-islamistinė koalicija, kitaip tariant - silpnieji-nuskriaustieji, kuriems būtina atsirevanšuoti už tikras, o labiau - už tariamas skriaudas. Ir kaip gi mums elgtis šiame kare, kaip kariauti? Aišku, geriausia kovoti priešo teritorijoje, o ne savo, t. y. apginkluoti Sirijos opoziciją bei Ukrainos kariuomenę ir taip sunaikinti Asadą su galvažudžiais Sirijoje bei išstumti rusiškuosius okupantus iš Ukrainos, tuo pačiu priverčiant žlugti Putiną ir jo režimą. Kol aktyviai nekovosime, o tik pasyviai reaguosime į išpuolius, tol karas tęsis ir netgi intensyvės. Betgi svarbiausias karas vyksta ne gatvėse ir laukuose, o žmonių širdyse ir protuose. Toli gražu neužtenka sunaikinti Asadą su jo klika. Žymiai svarbiau yra padėti atkurti normalų gyvenimą Sirijoje Irake ir visur kitur, sudarant sąlygas pabėgėliams grįžti ir patiems prisidėto prie savo tėvynių atstatymo. Kitaip tariant- privalome duoti jiems meškeres, kad pasigautų savo žuvis.

Svarbiausia - šis karas ne prieš žmones, o prieš silpnųjų-nuskriaustųjų-ir-dėl-to-pasiutusių revanšistinę ideologiją. Ir nugalės šiame kare ne Vakarai prieš Rytus, o normalūs, norintys gyventi įprastą, kasdienį ir daugmaž neblogą gyvenimą žmonės prieš visuotinio su(si)naikinimo ideologiją. Tai kas laimės šį karą? Aš atsakymą tikrai žinau.

Rodyk draugams

Globalinio atšilimo baubas, arba kas blogiau - apsinuodyti dabar ar nuskęsti po šimto metų?

Sėdint susigūžus namie prie radiatoriaus ir visą dieną metant į krosnį katilinėje malkas, labai sunku patikėti tuo globaliniu atšilimu. Ir šiomis netikėtai šaltomis sausio pradžios dienomis jau tik ir svajoji, kad tas atšilimas iš tikro prasidėtų. Visas pasaulis gi susirūpinęs tuo atšilimu, ir Paryžiaus konferencijoje to pasaulio lyderiai, o ir daugelis kitų, ten dalyvavusių, liejo džiaugsmo ašaras, pro kurias šiaip ne taip įžiūrėjo tolumoje spingsint vilties žiburėlį - galgi ir pavyks sumažinti tą temperatūrą, galgi išgelbėsime savo ainius, galgi nežus ta mūsų gimtoji planeta.
Temperatūros kilimo tikrai nepanaikinsime - ji kyla mažiausiai pustrečio šimto pastarųjų metų (bent jau Vilniaus meteorologijos stoties duomenimis). O visoje mūsų planetos istorijoje ji kilo ir krito daugybę sykių, ir kartais žymiai staigiau, nei dabar. Visada tai lėmė įvairūs gamtiniai veiksniai, visų jų dabar ir nesuminėsiu. Ar žmogus prisideda prie dabartinio temperatūros kilimo? Be jokios abejonės. Klausimas tik - kiek? Iš tikro beveik neįmanoma to paskaičiuoti, visi teiginiai yra ne kas kita, kaip tik hipotezės. Taigi, klausimas - ar verta žmonijai išleisti neįsivaizduojamas pinigų sumas tam, kas nėra tvirtai įrodyta? Vargu.
Aš neneigiu žmogaus įtakos klimato šiltėjimui. Ir neneigiu būtinybės su tuo kovoti. Bet štai - esminis momentas - ar įteisindami anglies dvideginio emisijos reguliavimą, pagalvojame tuo pačiu apie kitų kenksmingų medžiagų emisijos mažinimą? Iš tikro tų kitų kenksmingų medžiagų išmetimas į aplinką yra ŽYMIAI pavojingesnis, nei anglies dvideginio. Ir štai kodėl - temperatūra jei ir kyla, tai gal po kiek laiko pradės mažėti - to niekas negali nei paneigti, nei teigti. O štai mūsų visų aplinkos (oro, dirvožemio ir vandens) tarša vyksta jau ŠIANDIEN. Jau dabar mes kvėpuojame užterštą orą, geriame užterštą vandenį ir valgome užterštus maisto produktais. Nenoriu visų gąsdinti, iš tikro nėra taip jau blogai, bet su tuo būtina kovoti. Ištisi gyvenamųjų namų kvartalai Vilniuje pastatyti ant buvusių sąvartynų, kur dirvožemis užterštas įvairiomis kenksmingomis medžiagomis, ir jos vienaip ar kitaip nuodija ten gyvenančius žmones. Mūsų mielieji ir darbštieji žemdirbiai pila į šventąją žemelę tiek nuodų, kiek jokiais sovietmečiais niekam net nesisapnavo. Tokių pavyzdžių galima minėti ir minėti, bet kam to reikia. It taip aišku - jei nebus VISŲ kenksmingų medžiagų emisijos apribojimo, o ne tik anglies dvideginio, tuomet nereiks mums bijoti drastiško klimato atšilimo - mes jo tiesiog nesulauksime. Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į labiausia kenksmingas medžiagas ir pradėti nuo jų apribojimo, po to jau pinigus ir dėmesį reiktų skirti mažiau kenksmingoms medžiagoms, iš kurių anglies dvideginis - tikrai ne pats pavojingiausias. Tiesiog pastatykime savo supratimą šioje svarbioje srityje nuo galvos ant kojų.

Vilniau meteorologijos stoties oro temperatūros matavimų duomenys nuo 1778 metų

Žemės planetos oro temperatūros pokyčiai nuo prekambro

Rodyk draugams

Lietuvos gynybinis rezervas – milijonas žmonių

Valstybės gynyba turi būti visų jos piliečių reikalas, čia negali būti jokios išimties. Juk jei dega namas, tai jį gesina, kaip kas išmanydamas, visi to namo gyventojai, nelaukdami, kol atvyks gaisrininkai.
Šiuo metu vienaip ar kitaip gynybai yra pasiruošę apie 300 tūkstančius Lietuvos žmonių (70 tūkstančių tarnavę Lietuvos kariuomenėje ir apie 230 tūkstančių - sovietinėje). Tai tikrai didžiulis skaičius, bet ar valstybė pasiruošusi visiems jiems skirti gynybines ir kitas užduotis karo metu? Aišku, iš to didžiulio skaičiaus, tarnavusių sovietinėje kariuomenėje, nemaža jau viršiję įstatymuose nustatytą amžių (55 metai), ir galų gale - beveik visi jie praradę įgūdžius. Pakartotinių mokymų Lietuvoje buvo labai nedaug - iš tų 70 tūkstančių, tarnavusių Lietuvos kariuomenėje, į pakartotinius mokymus tebuvo pašaukta vos tūkstantis.
Seimas priėmė sprendimą, kad kiekvienais metais 9 mėnesių privalomajai tarnybai būtų šaukiama apie 3000 šauktinių. Tai, be jokios abejonės, geras sprendimas, bet tai tik gaisro gesinimas, trumpalaikis vajus. Iš tikro reiktų paruošti tikrą ir rimtą mobilizacinę sistemą, į kurią būtų įtraukti VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkantys tam pagal sveikatą ir amžių (tokių būtų apie milijonas).
Kiekvienais metais Lietuvoje gimsta apie 18 000 vaikinų, atmetus netinkamus dėl sveikatos, į tarnybą kasmet būtų galima pašaukti apie 17 000. Taip pat reiktų pašaukti ir dar 17 000 merginų, visiškai nesuprantama, kodėl moterims nėra karo prievolės, kas čia per diskriminacija, tik tiek, kad tarnyba su ginklu joms turėtų būti ne privaloma, o tik savanoriška. Aišku, moterys, auginančios vaikus, į tarnybą ir mokymus nebūtų šaukiamos, o tik į trumpalaikius kursus ir instruktažus.
Dauguma tų prievolininkų galėtų pasiruošti neginkluotai tarnybai, nes karo metu juk ne visi su ginklu kariaus, reiks ir aprūpinimo, inžinerijos, komunikacijų ir t.t. ir t.t.
Taigi, kasmet į privalomąją karo tarnybą būtų pašaukti 34 000 šauktinių (vyrų ir moterų), iš jų ginkluotai karo tarnybai - 11 000 (9000 vyrų privalomai ir 2000 moterų savanoriškai). Jie būtų šaukiami 3 mėnesių tarnybai, tiek visiškai užtektų, visiškai nebūtina 9 mėnesių. Taigi, tie 3 mėnesiai neatrodytų taip baisiai, ir niekas nesiskųstų, kad kažkas juos iš gyvenimo “išbraukė”. 3 mėnesių intensyvaus paruošimo, be jokių sargybų ir ūkinių darbų, visiškai užtenka individualiam kario parengimui. Iš jų būtų savanoriškai atrenkami pagal kontraktus tarnausiantys koviniuose daliniuose (taigi, jie taptų profesionalais) tam, kad būtų užpildyti trūkstami etatai tuose koviniuose daliniuose.
Atlikus privalomąją 3 mėn. karo tarnybą, prievolininkai privalo būti kas 3 metus pakartotinai apmokami tam, kad neužmirštų savo įgūdžių ir kad tobulėtų, taigi galų gale tam, kad karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų nuolat pasiruošę. Bent iki 45 metų amžiaus jie būtų šaukiami kas 3 metus 3 savaičių trukmės mokymams, taigi, jie atitarnautų 3 mėn. privalomojoje tarnyboje ir dar 8 kartus po 3 savaites. Taigi, iki kol sulauktų 45 metų amžiaus, iš viso prievolininkai būtų atitarnavę po beveik 9 mėnesius. Vyrai iki 55 metų, o moterys iki 50 turėtų būti pasyviajame rezerve, t. y. į mokymus nuo 45 metų amžiaus nebebūtų šaukiami, bet karo ar kitų ekstremalių situacijų atveju būtų šaukiami. Pašalinis, bet labai svarbus efektas - visi prievolininkai kas 3 metus privalomai tikrintųsi sveikatą (tai būtų ne formalus tikrinimas, o išsamus), taip pat jie nuolat turėtų būti bent šiek tiek fiziškai pasirengę. Taigi, žmonių sveikata taptų geresnė, nei dabar, o tai ganėtinai prisidėtų prie darbo našumo ir tuo pačiu bendro ekonominio valstybės lygio gerėjimo, ir, kas svarbiausia, prie pačių žmonių geresnės gyvenimo kokybės.
Pakartotiniuose 3 savaičių mokymuose dauguma prievolininkų ruoštųsi neginkluotoms mobilizacinėms užduotims, nepaisant to, kad pradinėje privalomojoje tarnyboje jie ruošėsi ginkluotai kovai (nes net neginkluotas užduotis vykdantys prievolininkai turi žinoti, kaip elgtis su ginklu, reikalui esant).
Dalis tarnybos ir mokymų vyktų ne kariniuose daliniuose, o kitur, pvz., policijoje, gaisrinėje, kitose tarnybose, savivaldybėse (būtent savivaldybėse daugiausiai).
Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai, tinkami pagal sveikatą, atliktų privalomąją karo tarnybą, ir tokiu būdu per 26 metus susiformuotų beveik milijono žmonių. Taigi, VISI Lietuvos Respublikos piliečiai dalyvautų pasirengime savo valstybės gynybai, nebūtų jokių išimčių nei privilegijų.
Iki kol toks rezervas susiformuos, tikslinga jau dabar VISUS piliečius privalomai apmokyti trumpuose kursuose ir instruktažuose - juos būtų galima organizuoti ir savivaldybėse, o jau atlikusius anksčiau privalomąją karo tarnybą - šaukti į pakartotinius mokymus, ir šaukti visus, o ne kelis procentus, kaip kad buvo iki šiol. Kiek tai bekainuotų, tai tikrai nebus per didelė kaina už mūsų saugumą.
Iš viso to, ką išdėsčiau, aiškėja, kad savivaldybėms turės tekti gana didelė pasiruošimo valstybės gynybai našta. Ir tai visiškai logiška ir teisinga. Nes juk būtent savivaldybėse karo ar kitų ekstremalių situacijų metu bus didžioji dauguma prievolininkų, kurie atliks įvairiausias užduotis, kai kurias gana panašias į tas, kurias vykdo ir taikos metu (komunalinis ūkis, transportas, maisto gamyba, medicina ir t. t).
Užsienyje gyvenantys Lietuvos Respublikos piliečiai turėtų šioje mobilizacinėje sistemoje dalyvauti lygiai taip pat, kaip ir bet kurie kiti piliečiai, čia, be jokios abejonės, negali būti jokių išimčių. Tik būtų galima kai kuriems iš jų mobilizacines užduotis pavesti vykdyti tose šalyse, kur jie dabar gyvena - tai būtų ir aprūpinimas, ir psichologinės operacijos, ir pasirengimas priimti galimus pabėgėlius, ir kitos užduotys.
Šie visi pasiūlymai tikrai nėra nei militaristiniai, nei nerealūs. Jų įgyvendinimas (kad ir dalinai) prisidėtų prie žymiai geresnio valstybės pasirengimo karui ar kitoms ekstremalioms situacijoms. Turint tokią efektyvią kariuomenę (daugiausiai dėl gausaus rezervo, kurio nereikia apgyvendinti kareivinėse nei išlaikyti iš biudžeto), bet koks potencialus priešas labai ir labai gerai pagalvotų, prieš imdamasis bet kokių priešiškų veiksmų prieš mus. Be jokios abejonės, tokios sistemos įgyvendinimas pakankamai brangiai kainuotų, bet nauda žymiai atsvertų išlaidas - labiau patriotiškai nusiteikusi, motyvuota ir sveikesnė tauta - ji sukurtų žymiai didesnę pridėtinę vertę, negu kad dabar. Be jokios abejonės, valstybės biudžetą, skirtą tam, reiktų naudoti kiek įmanoma racionaliau. Bet svarbiausia nauda - valstybės ir tautos išlikimo garantas. O kiek jis kainuoja?

Rodyk draugams

Neišvengiamas gėrio triumfas

F. Fukujamos kadaise išpranašautas demokratijos triumfas visame pasaulyje - neišvengiamas. Kodėl? Ogi dėl labai paprastos priežasties - visi žmonės nori gerai gyventi. Tai paprasta ir žmogiška. O gerą gyvenimą daugumai užtikrina tik demokratija. Autokratija gerą gyvenimą užtikrina tik mažumai. Aišku, kartais žmonės nusivilia demokratija, bet iš tikrųjų tai, kuo jie nusivilia, yra ne pati demokratija, o tik jos trūkumas.

Visame pasaulyje iš tikro yra tik dvi pagrindinės ideologijos - tai demokratija ir autokratija (visos kitos - tai tik įvairios tarpinės formos tarp jų). Ir nėra jokios „suverenios” ar dar kokios ypatingos, atskiros nuo visko, demokratijos. Bandymai sukurti kažkokią kitokią demokratiją yra ne kas kita, kaip tik ėjimas į autokratiją.

„Suverenios demokratijos” idėja buvo dar visai neseniai - tik prieš kelis metus - propaguojama Rusijoje. Iš tikro, kaip jau ką tik minėjau, nėra jokios „suverenios demokratijos” ar kokio kitokio ypatingo Rusijos kelio. Yra tik du pasirinkimai - arba demokratija, arba autokratija. Visi kiti variantai - tik tarpiniai variantai tarp tų dviejų. Ir „Rusiškasis pasaulis” yra ne koks ypatingas atskiras stebuklingas Rusijos kelias, o tik elementarus slydimas į autokratiją (nors jau Rusija ten ir nuslydo).

Demokratija - stipriems ir susipratusiems žmonėms, o silpniems ir puspročiams, aišku, žymiai mielesnė - diktatūra. Jei žmogus nelabai išsivystęs iš gyvūno, jam, aišku, reikia bandos gyvenimo ir tuo pačiu, aišku, bandos lyderio.

Amžinas ginčas - ar gali diktatūra būti tobula, ir valdyti geriau nei demokratija. Tarsi sunku būtų ginčyti, kad geras diktatorius geriau už blogą ir korumpuotą demokratiją. Bet ar daug istorijoje buvo tokių „gerų diktatorių”? O jei ir buvo, tai ir jais toli gražu ne visi buvo patenkinti.

Taigi, kaip jau minėjau, demokratijos triumfas visoje mūsų planetoje - neišvengiamas. Komunistai taip pat siekė triumfo - bet - komunizmo triumfo visoje planetoje. Bet jiems, visų mūsų laimei, nepasisekė, nes komunizmo įsigalėjimas būtų vedęs prie žmonijos susinaikinimo - nes komunistai siekė deformuoti žmonių rūšį į už dyką dirbančią ir besąlygiškai vadų klausančią masę. O to nepadarysi be esminių biologinių žmogaus pokyčių, o tai, savo ruožtu, tikrai būtų sunaikinę žmogų kaip rūšį.

F. Fukujama nesuklydo - nors ir neįvyko viso pasaulio sudemokratėjimas taip greitai, kaip jis tikėjosi, bet viso pasaulio ėjimas į demokratiją - neišvengiamas. Aišku, tas visuotinai demokratiškas pasaulis tikrai nebus vienalytis, jokia „pasaulinė vyriausybė” jo nevaldys, ir konfliktai tada bus toks pat istorijos variklis, kaip ir bet kada iki tol, bet tie konfliktai bus sprendžiami, tikėkimės, ne karais.

Tie, kas mano, jog Vakarai (Europos Sąjunga ar JAV) nori primesti kitiems kraštams savo gyvenimo būdą ar netgi atimti resursus, klysta. Vienintelis Vakarų civilizacijos plėtros šiais laikais tikslas - sudaryti lygias galimybes visiems, nes iš to laimės visi. Geriausias pavyzdys - buvusios kolonijos - jos neatnešė jokios ypatingos naudos nei suklestėjimo metropolijoms - o dažnai joms išlaikyti netgi reikėjo papildomų resursų. Kuomet kolonijoms buvo leista pasiskelbti nepriklausomoms, iš to laimėjo tik visi. Susikūrė naujos stiprios valstybės - JAV, Kanada, Australija, Naujoji Zelandija ir t.t. Ir jei ne šios buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos, tai dar nežinia, kaip būtų pasibaigęs II Pasaulinis karas. Ir jei amerikiečiai, kanadiečiai, australai ir naujazelandiečiai tuo metu dar būtų buvę tik kolonijų gyventojai, o ne laisvų valstybių piliečiai, tai kažin ar jie būtų turėję tiek galios ir, kas svarbiausia - valios - įsijungti į šį XX amžiaus armagedoną.

Aišku, demokratijos įsigalėjimas - gana sunkus procesas. Neužtenka nuversti diktatūras, žymiai svarbiau - priimti demokratines vertybes visa savo esybe. O kaip tai padaryti, jei šimtus metų gyventa autokratijoje? Pavyzdžių - daugybė - tai ir Irakas, ir Afganistanas, ir Libija, ir ta pati Sirija. Ukraina - kas kita. Čia jau buvo demokratijos tradicija nuo seno - ir Kijevo Rusios večėse, ir kazokų sečėse, ir aišku, dabartiniuose maidanuose. Dabartinis karas tarp Ukrainos ir Rusijos yra ne kas kita, kaip karas tarp demokratijos ir autokratijos, bet tikrai ne regioninis konfliktas, kaip kai kas bando vaizduoti. Ir demokratija šiame kare tikrai nugalės. Nes kitaip negali būti. Nes gėris anksčiau ar vėliau - bet - visada laimi. Jei būtų kitaip - mes tiesiog išnyktumėme.

Rodyk draugams

Lietuva - 2013

Štai ir baigiasi dar vieni metai. Įprasta tokia proga aptarti juos, kas gero ir kas blogo nutiko, tuo pačiu paspėlioti, kas nutiks ateity, žinoma, tikintis, kad kiti metai bus geresni - juk to ir naujametiniuose sveikinimuose vienas kitam linkime.

Pakalbėsiu apie Lietuvos 2013-uosius. Skaičius „13″ kai kam rodosi nelaimingas, bet tai ne tiesa - nebuvo šie metai tokie jau labai nelaimingi, nors, žinoma, visko pasitaikė.
Jei reiktų išrinkti svarbiausių įvykių trejetuką, tai rinkčiau:
1. Lietuvos pirmininkavimas Europos sąjungai;
2. dujų ūkio skaidymas pagal trečiąją Europos Sąjungos direktyvą;
3. Graužinienės išrinkimas Seimo pirmininke.

Aišku, tai labai subjektyvus pasirinkimas, lygiai taip pat į trejetuką gali pretenduoti ir Lietuvos išrinkimas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, ir iki šiol tebesitęsianti Rusijos pieno produktų blokada Lietuvai, ir kaipo atskiras pirmininkavimo ES renginys - ES viršūnių susitikimas Vilniuje, ir skalūnų istorija, ir „Žemės nepardavimo” referendumo inicijavimas… Betgi turiu paaiškinti, kodėl būtent toks mano trejetukas. Dėl pirmininkavimo ES kaip ir aišku viskas - tai tikrai labai svarbus įvykis, ir toli gražu ne vien simbolinis, kaip kai kas aiškina. Aišku, šio pirmininkavimo kulminacija - ES viršūnių susitikimas Vilniuje lapkričio pabaigoje, kurį prisimename daugiausiai dėl Ukrainos prezidento atsisakymo pasirašyti asociacijos su ES sutartį, nors labai svarbu ten buvo mažesnių valstybių - Gruzijos ir Moldovos prisijungimas prie šios sutarties. Būtent šis nepasirašymas išprovokavo iki šiol vykstančią didžiausią politinę krizę Ukrainoje per pastaruosius dešimt metų, ir šie visi įvykiai Ukrainoje nulems ne tik jos, bet ir visos Europos, o tuo pačiu ir Lietuvos, ateitį. Nuo to, ar pavyks Ukrainai pasukti demokratinio, normalaus būvio link, ar ji paliks eurazinės despotijos įtakoje, labai priklauso tolesnis ES vystymasis, ir jei Ukraina nuslys į Rytų despotiją, mums iš to nebus nieko gero.

Kodėl dujų ūkio skaidymas užima net antrąją vietą? Aš šį įvykį vertinu ne kaip izoliuotą, bet kaip vieną iš svarbiausių energetinės mūsų valstybės nepriklausomybės grandžių. Aišku, tų grandžių yra daugiau - ir skalūnų dujų gavyba, ir gamtinių dujų terminalo statyba, ir atominės elektrinės statyba, ir t.t. Bent jau šį mūšį laimėjome, ir tai - labai svarbu. Aišku, šio įvykio naudą labiau pajusime ateityje. O dėl skalūnų dujų ir atominės elektrinės - apie tai labai jau daug kalbėta ir diskutuota, ir net aršiai ginčytasi ištisus metus. Vieniems atrodo, kad jie gina Lietuvos gamtą ir tuo pačiu žmones (ir jie taip mano nuoširdžiai), kiti įrodinėja, kad šių projektų sustabdymas ar net atšaukimas yra Rusijos politinė pergalė ir - mūsų pralaimėjimas (ir jie taip mano irgi nuoširdžiai). Iš tikro absoliučios tiesos nėra, kažkiek teisūs tiek vieni, tiek kiti, ir žiniasklaidoje keliamas furoras, deja, dažniausiai nepadeda suprasti tikrosios tiesos. Aišku tik viena - turime tapti energetiškai nepriklausomi (dėl to gal net Skardžius nedrįstų ginčytis).

Graužinienės paskyrimas Seimo pirmininke - net trečioje naujienų reitingo vietoje. Kodėl? Nagi tikrai ne dėl pačios Graužinienės asmeninių savybių ir ne dėl jos politinio svorio. Šis įvykis - labai gera iliustracija, kokią turime dabartinę Seimo valdančiąją daugumą, ir kokie „stebuklai” gali čia nutikti. Kas bus toliau, ar dabartinė koalicija ir toliau taip savivaliaus, nepaisydama elementarios politinės etikos ir net logikos dėsnių? Sunku pasakyti, belieka tikėtis, kad socdemai nesileis amžinai šokdinami jų partnerių darbiečių, ir daugiau su tokiomis juos kompromituojančiomis avantiūromis nesutiks. Lietuva, ačiū Dievui, ne Rusija, ir netgi dabartinė Seimo dauguma ne visada balsuoja taip, kaip „caras” nusprendžia, juo labiau, kad to „caro” kaip ir neturime (ir dar sykį - ačiū Dievui). Betgi - tokie rytietiškos despotinės politikos užmojai neramina, netgi labai neramina.

Kokie dar svarbūs įvykiai nutiko Lietuvoje 2013-aisiais? Aišku, ne visus juos paminėsiu, ir tikiuosi, kad skaitytojas nesupyks, jei kokį labai svarbų įvykį praleisiu - tiesiog neįmanoma dabartinėje informacijos jūroje viską sugaudyti…

Nagi tęsiu šį reitingavimą:

4. Lietuvos išrinkimas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Tai tikrai reikšmingas įvykis, nors gal ne visi supranta jo svarbą.
5. Rusijos pieno produktų blokada Lietuvai. Šis įvykis, be abejo, susijęs ir su mūsų pirmininkavimu ES, ir su energetinės nepriklausomybės kovomis, ir galų gale - šis „pieno karas” yra ne kas kita, kaip tik besibaigiančios Rusijos imperijos paskutiniai pasispardymai (deja, mums gana skaudūs).
6. Skalūnų žvalgybos ir gavybos konkursas, tiksliau - jo žlugimas. Čia vėlgi to paties energetinio karo dalis (nors, kaip jau minėjau, iš tikro nė viena pusė negali laikyti save 100 procentų teisia).
7. Suskystintų dujų terminalo statyba - vėlgi iš to paties energetinio karo, bet čia jau - sėkmingesnė istorija mums (nepaisant valdančiųjų noro kažkodėl kaišioti pagalius į ratus).
8. „Žemės nepardavimo” referendumo inicijavimas. Kol kas dar neaišku, ar bus šis referendumas, čia irgi didelės aistros verda. Galiu tik viena pasakyti - nesutinku, kad kažkas už mane (kad ir referendume) nuspręstų, galiu ar negaliu SAVO NUOSAVYBĘ parduoti.
9. Dembavos tragedija. Deja, nutinka ir žiaurių dalykų mūsų gyvenime, ir apie tai reikia kalbėti ir daryti viską, kad jų nebūtų. Neaišku, ar tinkamas mobiliojo ryšio operatorių darbas būtų leidęs išvengti šios baisios tragedijos, aišku tik viena - daug kas nepadarė visko, ką privalėjo, ir už tai tikrai privalo atsakyti. Bet svarbiausia, kaip jau minėjau - ne kaltų ieškojimas, o darymas to, ką jau ir anksčiau reikėjo atlikti.
10. Pirmųjų lietuviškų palydovų skrydis į kosmosą. Va čia tikrai smagus įvykis, pagaliau tapome kosmine valstybe (kas, kad tie palydovai mažiukai, ateity dar ne tokius paleisime).
11. Apsisprendimas dėl pensijų kaupimo. Visai neseniai visi privalėjome apsispręsti, kaip kaupsime savo senatvei - ar pasitikėsime vis giliau į bankrotą grimztančiu socialistiniu monstru - „Sodra”, ar privačiais fondais.
12. Lietuvos krepšinio rinktinės sidabro medalis Europos vyrų krepšinio čempionate. Smagu ir tiek, ką čia ir komentuoti.
13. Rūtos Meilutytės dviejų pasaulio rekordų pagerinimas. Irgi smagu.
14. Derybos su „Gazpromu” dėl dujų kainų. Kadangi jos dar nesibaigė, tai įvertinau tik 14-ta vieta.
15. Muitinės Pareigūno Audriaus Šenavičiaus žūtis Kosove. Liūdna, kad tokie įvykiai nutinka, bet jei jau dalyvaujame tokiose misijose (kas normalioms demokratinėms valstybėms yra privalu), tai tokių rizikų, deja, neišvengsime. Tai jau trečias Lietuvos pareigūnas, žuvęs tarptautinėse misijose (pirmi du buvo kariai - Normundas Valteris Bosnijoje 1996 m. ir Arūnas Jarmalavičius Afganistane 2008 m.).
16. Nuo sausio minimali mėnesinė alga padidėjo 150 litų ir dabar siekia tūkstantį litų. Aišku, gera naujiena, bet jei bus minimali alga pakelta iki 1500 litų, kaip kad gyrėsi kai kas iš valdančiųjų, tai pusė iš dabar dar dirbančių mažųjų įmonių tikrai žlugs, ir vietoj minimalios algos bus mokamos minimalios bedarbio išmokos.
17. Nuosprendžio paskelbimas Darbo partijos byloje. Net nežinau, ar gera čia naujiena, ar bloga. Kad byla beveik baigta, tai gerai. Bet kad iš vis tokie dalykai Lietuvoje vyksta, tai čia nieko gero. Nors atrodo, kad ši pamoka ne veltui - kad ir sunkiai, bet mūsų politinis gyvenimas sveiksta, ir kiti, norintys užsiimti panašiomis aferomis, jau labai labai gerai turėtų pagalvoti.
18. Patvirtintas Nacionalinis euro įvedimo planas Lietuvoje. Tikėkimės, kad eurą įsivesime sklandžiai, pagal numatytą planą. Ir dar tikėkimės, kad nepakils taip jau labai smarkiai ta proga visos kainos, nes tam nebus absoliučiai jokio pagrindo, išskyrus elementarų žmogiškąjį godumą.
19. Interpeliacija (nepavykusi) sveikatos apsaugos ministrui V. P. Andriukaičiui. Na, labai jau aktyvus šis ministras, dėl ko galime tik pasidžiaugti, bet per tą savo aktyvumą daug gali malkų priskaldyti. Kaip tikram socialdemokratui jam labai jau niežti nagai skriausti privačias medicinos įstaigas, jei būtų jo valia, iš vis tokias panaikintų, ir iš vis bet kokias privačias įmones Lietuvoje panaikintų, ir atstatytų vėl socializmą (kurio niekada ir neturėjome), ir iš viso - Heil Marx!
20. Tarptautinio Karolio Didžiojo apdovanojimo įteikimas prezidentei Daliai Grybauskaitei. Šis prestižinis apdovanojimas (neoficialiai vadinamas politikos “Oskaru”) jai skirtas už indėlį į gilesnę Europos Sąjungos integraciją ir ekonominės krizės metu priimtus sprendimus. Įvertinimas skirtas po to, kai Lietuvos ekonomika patyrė vieną didžiausių susitraukimų ES, bet šaliai pavyko atsitiesti be tarptautinių finansinių institucijų įsikišimo.
21. NATO pratybos „Tvirtas džiazas 2013″, per kurias daugianacionalinės NATO greitojo reagavimo pajėgos treniravosi įveikti įvairias krizes ir vykdyti kolektyvinės gynybos užduotis. Tai labai svarbus įvykis, nes šiomis pratybomis buvo pademonstruotas NATO pasiryžimas ginti bet kurią savo narę, ir nors čia dalyvavusių karių skaičius buvo kur kas mažesnis nei Rusijos-Baltarusijos pratybose “Zapad”, bet ne čia esmė - į pratybas pakviestiems šių valstybių stebėtojams buvo labiau negu aišku, kad Šiaurės Atlanto gynybinis aljansas yra stiprus ir pasiruošęs tvirtai gnybai.
22. „Ūkio” banko žlugimas. Kadangi tai ne „Snoro” bankas - tai tik 22-oj vieta.
23. Alpinisto Ernesto Markšaičio nužudymas Pakistane. Deja, liūdnų įvykių gana daug nutiko 2013-aisiais, ir šis - vienas iš jų. Apie terorizmo pateisinimą, aišku, negali būti nė kalbos, bet aš jo net ir nesuprantu - nemanau, kad nekaltų civilių žudymas gali kažką priversti įtikėti kokios nors ideologijos, kokia ji bebūtų, teisumu. Tai tik baisu ir šlykštu, ir nieko daugiau.
24. „1-ojo Baltijos kanalo” skandalingas reportažas apie Sausio 13-osios įvykius. Dar vienas iš Rusijos informacinio karo epizodų. Ir vėlgi pasikartosiu - tai tik besibaigiančios imperijos desperatiški bandymai priešintis neišvengiamybei.
25. Goro provincijos atkūrimo grupės misijos Afganistane pabaiga. Ši misija truko devynerius metus, ir nors kai kas kritikavo šį Lietuvos žingsnį, bet jis buvo ne veltui - mes parodėme, kad esame rimta, demokratinė valstybė, ir kad galime prisidėti prie geresnio pasaulio statybos.
26. Sąjūdžio 25-metis. Lietuvos Sąjūdis - jo reikšmę mūsų istorijoje sunku pervertinti.
27. Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Saugumo bendradarbiavimo forumui. ESBO - tai didžiausia pasaulyje regioninė tarptautinė organizacija, plėtojanti priemones, skirtas mažinti karinės konfrontacijos ir sustiprinti saugumą Europoje. Ji vienija 57 valstybes, esančias Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Centrinėje Azijoje.
28. Nacionalinio demokratijos paramos fondo apdovanojimas „Už tarnybą demokratijai” Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo primininkui, europarlamentarui Vytautui Landsbergiui Vašingtone.
29. Venckienės pabėgimas. Irgi dar nepasibaigusi istorija, bet baigsis ji, neabejoju, teisingumo triumfu (o kas tai yra, kiekvienas, ko gero, vis kitaip įsivaizduoja).
30. Dviejų partijų susijungimo bandymas. Tai yra - Darbo bei Tvarkos ir Teisingumo. Kodėl jie norėjo jungtis, sunku pasakyti, greičiausiai tai buvo vienas iš Darbo partijos gelbėjimo variantų, bet Pakso partijos nariai nesuprato, kad čia darosi, ir vos maišto nepakėlė, tad kad teko šio varianto atsisakyti.
31. Fiksuotų saulės energijos elektros supirkimo tarifų panaikinimas. Gera naujiena - nes buvo išgelbėti valstybės pinigai, kuriuos būtų reikėję išleisti beprotiškai didelėms elektros supirkimo kainoms padengti, bloga naujiena - nes buvo apgauta daugybė žmonių, patikėjusių tuo, kad vyriausybė nekeis savo žodžio.
32. Petro Gražulio sulaikymas homoseksualų eitynėse. Tai ne tik klouno skrydis virš „Gedimino” prospekto, tai kur kas svarbiau - mūsų visuomenės sunkus, bet neišvengiamas kitimas vakarietiškųjų vertybių link. Na, šia tema irgi labai daug diskutuota, tad kad neišsiplėsiu.
33. Tarmių metai. Nu geraa, ka tuoki metaa bova, ane?
34. Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejus. Jei būtų Žemaitijos svarbiausių įvykių aprašymas, ši naujiena, be abejo, būtų kur kas aukštesnėje vietoje. Nors žemaičių pagonys, ko gero, pyks ant manęs, kad iš vis paminėjau.
35. Biržų įvykiai. Irgi liūdna istorija, irgi pamoka vidaus reikalų sistemai, tikėkimės, kad išmokta.
36. B. Vėsaitės atsistatydinimas iš ūkio ministrės pareigų. Jau daug kas ir pamiršo, ko gero, Graužinienė savo įvairiais pasirodymais seniai užtemdė Vėsaitę.
37. Dalai Lamos vizitas Lietuvoje.
38. „Baltosios pirštinės” stebėjo rinkimus visose apygardose kovo pradžioje. Gera jaunimo, kuriam galų gale pakyrėjo atviras kai kurių politikų cinizmas, akcija. Tikėkimės, kad ir kituose rinkimuose išvysime „baltąsias pirštines”.
39. Paviešintų diplomatų pokalbių skandalas. Atvirai kalbant, nelabai svarbus įvykis (išskyrus pačius diplomatus ir dar mūsų premjerą), tad ir vieta - atitinkama. Vėl iš Rusijos informacinio karo serijos.
40. Lenkų futbolo sirgalių skandalingas plakatas Poznanėje. Labai jau negražiai čia pasirodė broliai „šlėktos” (tegu neapsigauna lenkai, kurie mano, kad tai garbingas žodis, lietuviams jis - keiksmažodis). Visa laimė, kad atsirado lenkų, kurie atsiprašė už savo bukagalvius tautiečius (pasakysi jums kaip paslaptį - net lietuvių būna bukagalvių, nors ir kaip sunku tuo patikėti).

Na štai, net keturiasdešimt 2013-ųjų metų įvykių. Tikrai praleidau kažkokius kitus svarbius, tikrai išdėsčiau juos ne visai ta tvarka, kaip reikėjo, na bet jei norite, galite pateikti savo versijas. Buvo jų ir gerų, ir blogų, ir keistų, ir juokingų, na kaip ir visais kitais metais.

Nemaža žmonių išėjo Anapilin, taip pat ir garsių. Prisiminkime juos. 2013 metais netekome skulptoriaus Vlado Vildžiūno, dr. Kazio Bobelio, didžio kino meistro Arūno Žebriūno, gydytojos ir rašytojos Filomenos Taunytės, aktoriaus Vytauto Šapranausko, poeto Marcelijaus Martinaičio, rašytojo Mykolo Sluckio, dailininko Broniaus Uoginto, poetės Liūnės Sutemos, ir dar daugybės kitų.

Noriu papasakoti dar kelis įvykius, visus gerus, nes blogų jau pakankamai daug čia prirašiau. Nebūtinai svarbiausius, bet - gerus.

Gruodį įvyko pirmasis inovacijų forumas („Innovation Drift”), kuriame daugiau nei 600 dalyvių dvi dienas diskutavo apie naujovių reikšmę visos Europos ekonomikai.

UAB „Baltic Orthoservice”, bendradarbiaudama su Kauno technologijos universitetu, sukūrė ir rinkai pristatė unikalios konstrukcijos kulkšnies ir pėdos ortopedinių įtvarų liniją „Easy Walk”, ir taip laimėjo konkursą „Verslo ir mokslo partnerystė 2013″. Tas pats KTU pristatė prietaisą, leidžiantį akliesiems regėti dvimatį aplinkinio pasaulio vaizdą.

Pasaulio banko tyrime „Doing Business 2014″, vertinančiame verslo sąlygas 189 pasaulio valstybėse, Lietuva iš 27 vietos pakilo į 17 vietą. Lyginant su Europos Sąjungos (ES) valstybėmis narėmis - Lietuva užima 6 vietą. Lietuvai pavyko pagerinti daugiau kaip pusę „Doing Business” rodiklių.

Lietuva trejus metus iš eilės yra lyderė pagal atvykstamojo turizmo srautų augimą Europoje. Pagal naujausius Europos kelionių komisijos statistikos duomenis, 2012 m. augimas siekė 12 proc., o šiemet tikimasi daugiau nei 10 proc. augimo.

Europos Komisijos paskelbtoje konkurencingumo ataskaitoje pažymima, kad Lietuva pagal apdirbamojoje gamyboje sukuriamą pridėtinę vertę praėjusiais metais tarp 27 Europos Sąjungos šalių narių užėmė 4 vietą.
Ūkio ministerija verslo inovatyvumui didinti paskirstė 572 mln. Lt.

Prognozuojama, kad Europos Sąjungos struktūrinės paramos priemonės, pagal kurias verslas tiesiogiai gauna paramą, papildomai pritrauks 2,3 mlrd. Lt investicijų ir sukurs daugiau kaip 13 tūkst. darbo vietų.
Galų gale pasibaigus teisiniams ginčams, duotas leidimas Kauno rajone pradėti anhidrito kasyklos statybą. Anhidritas - plačiai chemijos pramonėje ir statybose naudojama uoliena, jo gavyba, priešingai nei tvirtina kai kurie pseudoekologai, nekelia jokio pavojaus aplinkai. Per 10 metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas dėl šio projekto įgyvendinimo padidės apie 2 mlrd. Lt.

2013 metais baigta „Akmenės cemento” rekonstrukcija. Įdiegus naują liniją, cementas bus gaminamas žymiai pigiau, nei iki šiol.

Na ir dar - Akmenės rajono laikraščio „Vienybė” redakcija ir skaitytojai išrinko 2013 metų geriausius darbus ir žmones. Laureatais pripažinti Akmenės gimnazijos tautinių šokių vadovė NIJOLĖ MILAŠEVIČIENĖ - už menišką choreografinį raštą, išaustą jaunuomenės meninėje raiškoje; Ventos muzikos mokyklos mokytoja GENOVAITĖ BUČIUVIENĖ - už jauniesiems talentams širdimi išdalintus kūrybos lobius; policijos darbo veteranas AUDRIUS KLIŠAUSKAS - už žmoniškumo braižą, praturtinusį policininko darbo sampratą; ir sporto sąjūdžio veteranas IGORIS JAROŠEVAS - už praeities epizodus, rašiniais prikeltus į šią ir ateities dieną. Su kuo juos visus ir sveikinu.

Sveikinu taip pat visus Jus, skaitančius šį rašinį - su Naujaisiais metais, daug laimės, sveikatos ir kūrybinės ugnies! Tegu būna 2014-ieji Jums geri!

Rodyk draugams