BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ukrainos kelias

Ukraina kryžkelėje - vertybių ir civilizacinio pasirinkimo kryžkelėje. Tuo pačiu kryžkelėje ir visa Europa. Ar siena tarp demokratijos ir autokratijos bus Karpatuose, ar ties Briansku? Ar sveiko proto sritis išsiplės iki Rusijos sienos, ar pasibaigs į rytus nuo Lenkijos? Ar Ukraina renkasi pamatines žmogiškojo egzistavimo vertybes, ar varganą vasalo būklę Kremliaus, kurio pagrindinė ir bene vienintelė vertybė - galia, susijusi su pinigais.
Be abejo, Ukrainą ir Rują sieja ilgametė istorija, bendra religija ir bendra rytų slavų kultūra. Daugybė žmonių Ukrainoje dalyvavimą ES asociacijoje mato kaip išdavystę ir istorinių-dvasinių ryšių su motule-Rusija nutraukimą. Tai tikrai netiesa, nes Europos Sąjunga pirmiausiai - ekonominė sąjunga, nesiūlanti nei naujų religijų, nei kaip nors besikėsinant keisti kultūrą. Viena, ko nori reikalauja Europos sąjunga iš būsimų narių - normalaus demokratinio būvio, kuris jokiu būdu nėra kėsinimasis nei į suverenitetą, nei į kultūrą (nors daug „gudručių” bando įrodinėti priešingai).
Ką gal pasiūlyti šiandieninė putiniškoji Rusija Ukrainai? Ogi korupcinę-banditinę santvarką, kurioje į eilinį žmogų visiškai nusispjauti. Ogi vasalo padėtį naujojoje imperijoje, besigviešiančioje užkariauti visą pasaulį (kas yra, be abejo, visiška utopija). Ogi pseudodvasingumą, kurį Kremlius ir jo adeptai bando parodyti kaip ypatingą dvasinę pravoslavišką stiprybę, sugebėsiančią atsispirti „destrukciniam vakarų globalizmui”, o iš tikro tesugebančią tik įkišti į kalėjimą tris kvaištelėjusias, bet nenusikaltusias merginas.
Aišku, Putinas Ukrainai siūlo ir didžiules paskolas, ir mažesnes dujų kainas, ir gal net beatodairišką meilę, bet iš tikro tai tik spąstai, siekiant išlaikyti mažesnįjį brolį savo gniaužtuose.
Ar verta Ukrainai stoti į kažkokią muitų sąjungą, kurią Putinas svajoja išplėsti iki galingosios Eurazijos, kai tuo tarpu verčiau tegu susirūpina Rusijos vientisumu, nes jei ne už dešimties, tai garantuotai po dvidešimties metų ne Ukraina tų laikų Rusijos carams rūpės, o jų pačių byranti „deržava”.
Putinas teigia, kad tai ne Rusija, o ES šantažuoja Ukrainą. Be abejo, matėme nemaža spaudimo iš ES, bet tai jokiu būdu ne šantažas, o tik bandymas išaiškinti Ukrainai, kokiomis sąlygomis ji gali pasirašyti sutartį. Iš Rusijos pusės gi iš tikro matome kuo tikriausią ir atviriausią šantažą. Kaip kitaip galima pavadinti grasinimus neleisti daugybės prekių iš Ukrainos į Rusiją bei pakelti dujų kainas. Netgi Ukrainos premjeras Mykola Azarovas pareiškė, kad “sprendimas, kurį priėmė vyriausybė, yra pagrįstas ekonominėmis priežastimis”. Labai teisingai pastebėjo Lietuvos Respublikos Prezidentės patarėja Jovita Neliupšienė: “taigi, matome sąjungas, kurios kuriamos necivilizuotomis spaudimo priemonėmis, ir tokios kuriamos sąjungos negali būti ilgalaikės”.
Ukrainos valdžios sprendimas nepasirašyti sutarties su ES, be abejo, yra skaudus ir nubloškiantis šalį atgal. Bet tai tikrai nėra galutinis sprendimas. Daugybė ukrainiečių renkasi į mitingus, kurie galbūt išsivystys net iki 2004 metų oranžinės revoliucijos lygio, nušluosiančios prokremlišką dabartinę valdžią. Ukrainiečiai jau įrodė, kad yra ne avinų banda, o pilietinė visuomenė. Ne šiandien, tai rytoj Ukraina pasirinks vienintelį teisingą kelią - normalaus žmogiškojo būvio kelią.

Rodyk draugams

Myliu savo kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją

Nes mažutėlius reikia mylėti. Suprasti juos, ko gero, irgi įmanoma, pateisinti jų poelgius gal ir sunku, bet mylėti reikia. Juk taip ir Šventame Rašte parašyta. Šiaip visus reikia mylėti. Jei jau esame katalikai. Na, gal ir ne visai tokie jau smarkūs katalikai, bet bent katalikiškos kultūros vaikai.

Ironizuoju, aišku. Bet, juokas juokais, o kuo jau kuo, bet tolerancija nelabai pasižymime. Ir visai be reikalo. Kuo mažiau pykčio, tuo visiems geriau. Ir pirmiausia mums patiems, kiekvienam asmeniškai.

Tai yra paprasta, tai visi žino, bet kas iš to. Bene geriausias visuotinės netolerancijos pavyzdys - tie patys interneto komentarai. Specialiai neskaičiavau, bet, ko gero, gal net devyniasdešimt procentų komentarų - tik emocinė išraiška. Tai lyg savotiškas energetinis vampyrizmas. Išpylei savo dvasinį purvą į virtualią erdvę visiems skaitantiems ant galvų ir džiaugiesi. Juk nebaudžiamai. O ko čia džiaugtis? Juk ir pats save tuo pačiu nuskriaudi. Kitiems tai kas. Jei protingas žmogus, nesivels į bereikalingus ginčus, o jei kas ir įsivelia, tai dažniausiai tokie pat energetiniai vampyrai. Gerai skamba - “energetinių vampyrų kova virtualioje erdvėje”.

Betgi pakalbėkime apie tą patį mano kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją. Šią partiją miniu tik šiaip sau, dėl pavyzdžio (na, gal dėl to, kad mažutėlių sluoksniuose ji dabar populiariausia). Pastebite, kad propaguodamas toleranciją, pats kalbu gana netolerantiškai? Nes lyg ir noriu mylėti tą savo kaimyną, bet iš tikro nuoširdžiai jį niekinu. Dėl to, kad jis kvailesnis už mane, menkesnis ir t. t. Bet ar aš žinau, kas jo viduje?

Gal jis ir prasigėręs šiek tiek (na, čia vėl dėl pavyzdžio), gal pasisako už mirties bausmę, betgi jis padeda savo broliui statyti namą, nemokamai aišku, gaišdamas savo laiką. Jo žmona bara jį už tai, kvailiu vadina.

O aš? Ar aš padėčiau savo broliui statyti namą? Greičiausiai, ne. Ir ne dėl to, kad neturiu brolio ir neišmanau statybos darbų, bet paprasčiausiai aš ne toks geras, kaip mano kaimynas. Man labiau rūpi mano reikalai, aš ir jų nebespėju susitvarkyti. Tai kas tada menkesnis po viso šito? Na, nenoriu nukrypti į kitus kraštutinumus - saviplaką, ir pan.

Noriu tik pamatyti atmerktomis akimis, kas ir kaip. Ar tai įmanoma, nežinau, bet žinau viena - neturiu teisės aš smerkti ir niekinti savo kaimyno. Gal ir jis mane niekina ir smerkia dėl mano pasipūtimo ir abejingumo? Ką aš žinau? Jei ir taip, tai jis teisus.

Kūno higiena ir visokie “bodifleksai” propaguojami beveik kiekviename žurnale, visose televizijose. Visiškai teisingai - savo kūnu reikia rūpintis. Niekas dėl to nesiginčija. Bet, deja, dažnai užmirštama, kad dvasios higiena - kur kas svarbiau. Jei yra fiziniai pratimai, tai yra ir dvasiniai. Kad ir malda. Nekalbu jau apie askezę, jogą, nirvaną ir panašius dalykus. Apie paprasčiausią maldą. Juk užtenka kartais tik sukalbėti „Tėve mūsų” (nesvarbu kad nelankai bažnyčios, esi nepraktikuojantis katalikas, ir pan.), ir iš karto pajauti, kaip atsipalaiduoja ir nusiramina tavo dvasia, ir visas pasaulis atrodo žymiai gražesnis ir geresnis. Na, gal ir nežymiai. Bet bent kiek - ir tai jau gerai.

Papasakosiu tikrą atsitikimą apie gerontologus, atvykusius į Kaukazą tirti ilgaamžiškumo paslapčių. Atvyko jie pas vieną šimtametę senutę ir klausinėja jos, kaip čia ji sugebėjo taip ilgai išgyventi.
„Mėsos turbūt nevalgote”, - klausia jos. „Ne kasdien,- atsako senutė,- bet kai jau pasitaiko, tai valgau.” Kažkas ne taip… Klausia jos toliau: „Bet apie rūkymą tai, ko gero, net klausti neverta”. „Koks čia rūkymas, - sako senutė, - sutraukiu kartais kokią pypkutę, ir tiek”.
Gerontologai jau visai pasimetę - žlunga visos jų teorijos. Galų gale, klausia jos: “Na, tiek to. Bet alkoholio tai jau tikrai nevartojate?” „Ne, - atsako ji, - koks čia alkoholis, vyno taurė kita per dieną, ir viskas”. Galutinai pasimetę, klausia jos mokslininkai tiesiai šviesiai: „Tai pasakykite mums, kaip jūs sugebėjote taip ilgai pragyventi?” Ir atsakė jiems senutė: „O aš, sūneliai, per visą savo gyvenimą ant nieko nesu pykusi”.

Štai taip. Paprasta. Bet kas iš to, jei kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę užmirštame tai, ir kažkuo pastoviai piktinamės. Netgi aš dabar - piktinuosi besipiktinančiais. Bet mūsų nuolatinis visuotinis piktinimasis - namie, gatvėje, kavinėse, žiniasklaidoje, Seime - tikrai nepadeda išspręsti nė vienos problemos. Vien tik gadina sveikatą sau ir kitiems. Pykti paprasčiausiai neapsimoka. Nei emociškai, nei dvasiškai, nei fiziškai, nei finansiškai, galų gale.

Tai ką daryti? Atsakymas labai paprastas, ir visi jį žino. Paprasčiausiai nebepykti. Aišku, lengva pasakyti, bet kaip to pasiekti? Pirmiausiai, reikia pasistengti pažvelgti į pasaulį atmerktomis akimis, be jokių išankstinių nuostatų. Pasistengti pačiam bent šiek tiek suvokti, kas gi iš tikro aplink mus (ir, galų gale, mumyse) dedasi. Ir jei iš tikrųjų sugebėsime tai padaryti, pamatysime:
- kad nėra tas pasaulis toks jau blogas ir bjaurus, kaip mums daug kas bando įteigti (kažin, kodėl?);
- kad aplink mus daugybė tikrai gerų žmonių, tik gal jie kuklūs, nepastebimi (nerėksi gi ties kiekvienu kampu, koks aš geras).;
- kad netgi tie patys politikai (oi, oi, lendu į pavojingą temą, bet kaip nors…), tebūnie jie bet kokios partijos nariai, bet dauguma jų į politiką eina, norėdami tik gero savo tautai. Jau girdžiu sakant, kad pirmiausiai jie nori gero sau patiems. Netiesa. Yra tokių, bet tikrai mažuma, kaip sakoma, ir šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina. To nemato ir nesupranta tik tas, kas nenori matyti ir suprasti.

Atsimerkite, pažvelkite į pasaulį atmerktomis ir savo akimis, o ne kaimyno, ne žurnalisto, netgi ne savo sutuoktinio, bet savo. Neperšu savo nuomonės (nors taip gali pasirodyti). Paprasčiausiai pasistenkime būti nors šiek tiek atlaidesni kitiems ir sau patiems, galų gale. Ir gyventi taps šiek tiek lengviau ir paprasčiau. Tai jokiu būdu nereiškia raginimo toleruoti blogio, bet… bet net su tuo pačiu blogiu galima kovoti racionaliau, nedraskant be reikalo marškinių sau ir kitiems.

Ir pabaigai vėl apie tą patį mano kaimyną. Šiandien ir vėl jis, žaltys, geria, net nežinau kokia proga. Manęs nekviečia. Paprasčiausiai mes beveik nebendraujame. Jis manęs privengia, laiko dideliu ir įsivaizdinančiu viršininku, nors taip nėra gal. Aš irgi - negi prašysiuosi per prievartą? O, po galais, norėčiau kartais su juo pakalbėti (gal įtikinčiau, už ką reikia balsuoti), ir kokį gramą padaryti. Gal kada taip ir bus.

Rodyk draugams

Aleksandras Didysis ir Europa

Ar atsiras šiais laikais Aleksandro Didžiojo vertas lyderis, sugebėsiantis Europą išplėsti iki Indijos? Aleksandras Europą plėtė daugiausiai kariaudamas, o dabar gi Turkija pati nori jungtis prie mūsų. Krikščionybė, be jokios abejonės, didžiausia dvasinė Europos vertybė, ir islamiškosios Turkijos įsijungimas paskatintų suabejoti krikščionybe kaip universalia dvasine Europos būsena. Tarp kitko, nereikia nė Turkijos - jau dabar savanoriškai krikščionybės vardas išbrauktas iš Europos konstitucijos. Betgi be jokios idėjos negalima gyventi. Aleksandro idėja buvo labai drąsi, pralenkianti net mūsų laiką. Jis siekė viso pasaulio dvasinės vienybės. Kas keisčiausia, jam tai beveik pavyko - t.y. jis pasaulį idėjiškai ir dvasiškai suvienijo kur kas labiau, negu bet kas iki ir po jo. O tai jau šis tas. Ar mes bent šiek tiek suvokiame tai? Aišku, labai baisu peržengti savo dvasinio pasaulio ribas - peržengti krikščionybę (ir nėra jokių garantijų, kad šis ribų peržengimas nesibaigs žlugimu). Bet dabar arba niekada turime ryžtis. Jei nepriimsime Turkijos į Europą, tai reikš tik viena- pradedame trauktis ir mažėti - ne tik teritoriškai, bet ir dvasiškai.

Rodyk draugams

Pasakėlės iš po stalo. Kaip Moskovija sūriams karą paskelbė

Didžiai neapkęsdama lietuviškų karvių, galingoji Moskovijos carystė paskelbė boikotą visam lietuviškam pienui ir sūriams ir kitiems pieniškiems skanėstams. Kuo gi Moskoviją užrūstino lietuviškos karvutės, niekas negali pasakyti. Kad bent būtų Moskovijos caras atvykęs į Lietuvą ir bevaikščiodamas po žaliąsias lankeles, įlipęs į karvės blyną, tai dar būtų galima suprasti. Bet kad jis gi nė karto čia nesiteikė atvykti. Iš vis mažai tikėtina, kad jis iš viso žino apie lietuviškųjų karvučių egzistavimą, ir kad jos labai jau jam rūpėtų. Bet, kaip sakoma, protu Moskovijos nesuprasi. Nebent išgėręs dar kažką galėtum suprasti. Bet ir tai sunku. Kaip sako mano kaimynas Petras - “aš tiek neišgeriu”.

Lietuvių gi politikai eilinį sykį pakartojo tą pačią klaidą - jie pabandė racionaliai suprasti, kas gi “užplaukė” Moskovijos valdžiai. Ji siuntė įvairiausius pasiuntinius, bandė net paskambinti caro pavaduotojui vyriausybės klausimais, tik viskas veltui. Iš caro Vladimiro Priešpaskutiniojo neišgirdome jokio paaiškinimo, vietoj jo gavome tik keistą, visiškai nesuprantamą laišką iš caro rūmų juokdario Genkos Onaniščenkos (tokią keistą pavardę jis gavo, nes labai mėgo tampyti savo… nosį). Jis rašė, kad lietuvių valdžios atstovai kelia visiškai nereikalingą isteriją ir kad jis (juokdarys) kalbės ne su jais (valdžios atstovais), o tik su karvutėmis, nes tik jos tesupranta, ko reikia lietuvių ir moskolių broliškoms liaudims. Taigi, jei norime, kad mūsų sūriai sėkmingai riedėtų pro Lietuvos-Moskolijos sieną, siųskime karvių delegaciją Maskvon, kad jos iš ten mums parvežtų Vladimiro saulę, kuri mus apšviestų, ir taptų gyventi mums čia Lietuvoje be galo gera. Na, jei ne saulę jos parveš, tai bent susitarimą dėl dujų ar dėl Ukrainos neatidavimo Europai ar dar dėl ko nors. Bet kokiu atveju, juokdario nuomone, su karvėmis jam susitarti būtų žymiai lengviau, nei su mūsų bukagalviais politikais.

Nežinau, kaip pasielgs Lietuvos valdžia, ar paklausys protingo juokdario patarimo (turiu omeny - protingo patarimo, o ne protingo juokdario). Bet kokiu atveju - ši istorija toli gražu dar nesibaigia, laukite tęsinio.

Rodyk draugams