BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Karas prieš Europą

Šmėkla klaidžioja po Europą - islamizmo šmėkla. Visi žinome, kad Europai ir galų gale visam Vakarų pasauliui paskelbtas karas. Klausimas tik - kas paskelbė tą karą, kodėl, ir kaip mums jį laimėti?

Kad karas vyksta, tai faktas. Nuo 2012 m. liepos 18 d. išpuolio Bulgarijoje iki šiol visi Europos Sąjungoje įvykdyti teroristiniai aktai įvykdyti tik islamistų. Iki tol labiau šia veikla užsiiminėjo kitokie teroristai - nacionalistai, ultrakairieji ir ultradešinieji bei mafija. Visi šie nuo 1958 metų iki dabar užmušė Europos Sąjungos šalyse 1113 žmonių. Islamistiniai teroristai - 651. Taigi, bendroje Europos terorizmo istorijoje islamistai nepirmauja, bet, deja, sparčiai stengiasi tai padaryti. O iš tikro islamizmo (ne islamo!) karas prieš Europą prasidėjo 2004 m. kovo 11-ąją Ispanijoje, kuomet per visą Europos terorizmo istoriją vieno išpuolio metu žuvo daugiausiai žmonių - 191 (neskaitant Libijos valstybinių teroristų susprogdinto lėktuvo virš Škotijos 1988 metais, kuomet žuvo 270). Ir tą pirmąjį šio karo mūšį Europa pralaimėjo - nes teroristai pasiekė savo tikslą - Ispanija pasitraukė iš karinės kampanijos Irake. 2005-aisiais tie patys islamistai užmušė 56 žmones Londone (šis mūšis nebuvo pralaimėtas, kadangi Jungtinė Karalystė nepasitraukė iš Irako koalicijos), po to buvo ilga pertrauka, neskaitant kelių ar keliolikos per metus užmušamų. Ir štai - karas visu pajėgumu atsinaujino 2015-ųjų sausį, išžudant „Charlie Hebdo” žurnalistus, tų pačių metų pabaigoje visoje Europoje islamistai išžudė jau 141 žmogų, o šiais, 2016-aisiais, metais, jiems dar toli gražu nesibaigus - 125.

Tai kas gi vis tik tas „islamizmas”? Iš tikro tai sudėtingas klausimas. „Islamizmas” nėra savaime suprantamas ir pats iš savęs, iš tikro tai yra dirbtinis dalykas, tik dabar, po tiekos eskalacijos, jau tapęs savaiminiu ir besidauginančiu be išorinės jėgos. Tikrai nesiimsiu smulkiai aiškinti, kas tas islamizmas, apie tai daug prirašė žymiai geriau toje temoje susigaudantys nei aš, tik pasakysiu, kad tai yra silpnųjų kontrpuolimas prieš tikrą ar tariamą Vakarų invaziją. Šia silpnųjų kova pasinaudojo kadaise SSSR, o dabar estafetę perėmė Rusijos imperija. Nenoriu teigti, kad visą islamizmo judėjimą dabar kontroliuoja Rusija (o kas tai gali nustatyti?), tik manau, kad ryšys tarp islamizmo margo judėjimo (judėjimų) ir Rusijos spec. tarnybų tradiciškai yra glaudus. Ar 2015-2016 metų Europos karo suintensyvėjimas susijęs vien su „islamo valstybės” ekspansija, ar gal tai tuo pačiu ir Rusijos kerštas už Ukrainos posūkį į Vakarus? Kas galėtų paneigti?

Aišku, kalbėti vien apie islamizmo terorą Europoje, nepaminint kitos prievartos, būtų nepilnas vaizdas. Kur daugiau nei šimtas tūkstančių, žuvusių Jugoslavijos karuose? Kur apie dešimt tūkstančių, žuvusių Ukrainoje nuo 2014-ųjų? O kur dar Karabacho, Padniestrės ir Gruzijos konfliktai, galų gale - 1991-ųjų sausis Baltijos šalyse ir Tbilisio žudynės? Jei pridėti šiuos visus žuvusiuosius, tuomet „grynieji” teroro aktai Europoje nublanksta.

Tai vis tik - kas kariauja prieš Europą? Nevyniokim į vatą - mums nepaskelbtą karą paskelbė rusiškoji-islamistinė koalicija, kitaip tariant - silpnieji-nuskriaustieji, kuriems būtina atsirevanšuoti už tikras, o labiau - už tariamas skriaudas. Ir kaip gi mums elgtis šiame kare, kaip kariauti? Aišku, geriausia kovoti priešo teritorijoje, o ne savo, t. y. apginkluoti Sirijos opoziciją bei Ukrainos kariuomenę ir taip sunaikinti Asadą su galvažudžiais Sirijoje bei išstumti rusiškuosius okupantus iš Ukrainos, tuo pačiu priverčiant žlugti Putiną ir jo režimą. Kol aktyviai nekovosime, o tik pasyviai reaguosime į išpuolius, tol karas tęsis ir netgi intensyvės. Betgi svarbiausias karas vyksta ne gatvėse ir laukuose, o žmonių širdyse ir protuose. Toli gražu neužtenka sunaikinti Asadą su jo klika. Žymiai svarbiau yra padėti atkurti normalų gyvenimą Sirijoje Irake ir visur kitur, sudarant sąlygas pabėgėliams grįžti ir patiems prisidėto prie savo tėvynių atstatymo. Kitaip tariant- privalome duoti jiems meškeres, kad pasigautų savo žuvis.

Svarbiausia - šis karas ne prieš žmones, o prieš silpnųjų-nuskriaustųjų-ir-dėl-to-pasiutusių revanšistinę ideologiją. Ir nugalės šiame kare ne Vakarai prieš Rytus, o normalūs, norintys gyventi įprastą, kasdienį ir daugmaž neblogą gyvenimą žmonės prieš visuotinio su(si)naikinimo ideologiją. Tai kas laimės šį karą? Aš atsakymą tikrai žinau.

Rodyk draugams

Rusijos ateitis

Kodėl Rusija beveik visą savo gyvavimo laiką kėlė (ir tebekelia) tiek daug rūpesčių kaimynams ir netgi visam pasauliui? Kaip ir aišku - ši šalis beveik nuo pradžių buvo imperija, ji plėtėsi, prijungdama žemes, kariavo ir plėtė savo įtaką. Betgi taip elgėsi visos imperijos, Rusija čia nėra kažin kokia išimtis. O gal yra? Iš tiesų nieko ypatingo naujo, ko nebūtų dariusios kitos imperijos, Rusija nedarė, išimtis nebent - XX amžiaus komunizmas, ir taip neskanų imperialistinį kvapelį praturtinęs ypatingu bolševikiniu smirdėjimu. Ir tas (post)komunistinis smirdėjimas jaučiamas iki dabar. Dabartinė Rusijos ideologija (tiksliau, tai, kas norima padaryti ideologija) yra tik imperializmo, komunizmo ir valdiškosios stačiatikybės mišinys. Specialiai parašiau „valdiškosios” - nes nereikia jos maišyti su tikruoju tikėjimu.

Komunizmo ideologija po 1917 metų baudėsi užkariauti visą pasaulį, tuo pačiu sunaikinant visas tautas, neišskiriant nė rusų. Juk Leninas yra pasakęs - „O į Rusiją man nusispjauti”. Lygiai taip pat jam buvo nusispjauti ir į visas kitas valstybes bei tautas, komunistai juk stengėsi išvesti naują, ypatingą komunistinių antžmogių veislę visoje planetoje. Tik netrukus, jau Stalino valdymo laikais, rusiškasis imperializmas vėl atsirevanšavo, pajungdamas savo tikslams tą patį komunizmą, ir gana sėkmingai - komunistiškai rusiškasis imperializmas pasirodė esąs ypatingai žvėriškas, žiaurus, ir tuo pačiu gana efektingas mišrūnas, sunaikinęs daugybę milijonų žmonių, užkariavęs daug kraštų ir užnuodijęs milijonų žmonių sielas (kai kurių - iki pat šiol).

Taigi, kas yra dabartinė Rusija ir kur ji eina? Šis klausimas be galo svarbus, ir absoliučiai neteisūs tie, kurie teigia, esą pirmiausiai savo kiemo reikalų žiūrėkime. Taip bežiūrėdami tik savo kiemo net nepastebėsime, kad prie jo ir vėl artėja tas pats žvėris, kuris jau buvo mus kažkada užpuolęs.

Dabartinė Rusija (pirmiausiai turiu omeny jos dabartinį valdantį režimą, bet ši sąvoka vis tik apima ir visą naciją) šiandien jaučiasi pralaimėjusi „Trečiąjį pasaulinį karą” - t. y. sovietinės sistemos žlugimas. Vietoj to, kad rusų tauta džiaugtųsi išsivadavusi iš tos pačios priespaudos, kuri naikino ir daugybę kitų tautų, jie labiau jaučiausi (deja) tos priespaudos sukėlėjais ir šeimininkais ir tuo pačiu, aišku, gailisi netekę jos. Ir jei mums atrodo, kad Rusija puola kaimynines valstybes ir linkusi į agresiją, pačiai Rusijai atrodo kaip sykis priešingai - jie tik ginasi ir šiaip ne taip atsiima buvusias SAVO žemes. Rusijai neįmanoma patikėti, kad tautos pačios, savarankiškai bando išsivaduoti. Jokiu būdu - anot rusiškųjų imperialistų, neįmanomas joks mažųjų tautų savarankiškumas, ir visi išsivadavimo judėjimai yra ne kas kita, kaip tik imperialistinių Vakarų (pirmiausiai JAV, o gal ir kokių masonų ar net marsiečių) inspiruotas ir finansuotas sąmokslas. Ir kas gi belieka - tik atsiimti „prarastas” žemes, kurias klastingiausiais būdais užkariavo „bjaurieji Vakarai”. Ir dabartines Vakarų sankcijas Rusija supranta ne kaip teisėtą atsaką į jos agresiją prieš Ukrainą, o tik kaip tolesnį supuvusių Vakarų karo prieš „šventąją Rusiją” etapą, kurį žūt būt reikia laimėti. Ir Rytų Ukrainoje, vadinasi, vyksta ne šiaip susirėmimai, o pats tikriausias Armagedonas. Ir ką gi - jie teisūs - Ukrainoje dabar vyksta Armagedonas. Tik Gėrio ir Blogio kariai visai ne tie, kaip mano rusiškieji imperialistai.

Ar įmanoma pa(si)keisti Rusiją (-ai)? Klausimas, manau, netinkamas. Iš tikro reikia klausti taip - KAIP ir KADA pasikeis Rusija? Apie tai svarstoma daug ir visur. Klausydamasis radijo stoties „Svoboda”, beveik kiekvieną vakarą girdžiu bandymus atsakyti į šiuos klausimus. Deja, susidaro įspūdis, kad dabartinė Rusijos opozicija yra silpna ir susiskaldžiusi, ir jiems nelabai kas išeis. Iš tikro opozicija yra ne tiek silpna ir susiskaldžiusi, kiek silpninama ir skaldoma. Bet dėl to nė kiek nelengviau. Aišku, reikia tik pavydėti jų neblėstančio tikėjimo savo pergale ir entuziazmo, bet susidaro įspūdis, kad jie užsiciklinę savo pačių ratelyje ir verda savo pačių sultyse, nematydami milžiniško Rusijos tautų potencialo. O gal nenori jo matyti - nes tai veda ne į ką kita, kaip tik į Rusijos su(si)skaldymą. Juk žinoma, kad net didžiausias Rusijos demokratas vis tiek yra tuo pačiu ir imperialistas. Nes tai - kraujyje.

Taigi, opozicija kaip galimos revoliucijos katalizatorius beveik atkrenta. Jie ir paties žodžio „revoliucija” vengia, nes Rusijoje šis žodis siejasi tik su krauju, su daug kraujo. Tai kas gali sukelti tą (neišvengiamą) revoliuciją? Rusijos tautos? Labai įmanomas variantas. Kiek teko man patirti, Rusijos tautų tapatybės ir noras gyventi savarankiškai gana stiprūs. Tarkim, altajiečiai (juos labiau pažįstu). Iš vienos pusės, neturėję savo valstybės (na, kažką panašaus į valstybę turėjo), per daugelį metų prisitaikę prie Rusijos imperijos ir priėmę nemažai rusiškosios didžiavalstybinės tapatybės. Bet iš kitos pusės - išsaugoję savo tradicijas ir kalbą, net sovietiniais laikais į aukščiausius krašto postus „prastūminėję” savo tautiečius, iki šiol ne iki galo pasidavę stačiatikybei, o išsaugoję savo senąjį tikėjimą. Tarp kitko, apie tikėjimą. Teko Altajaus spaudoje aptikti diskusijas dėl senojo tikėjimo ir stačiatikybės santykio ir konflikto. Šiuo metu ant kažkurio šventojo altajiečių kalno planuojama statyti kryžių, ir altajiečių bendruomenė šiam sumanymui gana smarkai priešinasi. Kažkas panašaus dedasi ir beveik visose kitose Rusijos tautose, tik tos žinios nelabai iki mūsų ateina. Tad kad nacionalinio išsivadavimo judėjimai Rusijos tautose netgi labai įmanomi. Klausimas tik - kada? Į tai niekas neatsakys. Jau ne kartą ir ne du buvo pranašauta Rusijos imperijos griūtis, o ji kaip neateina, taip neateina. Gal ir neateis? Bet kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą, ir ta kibirkštimi gali tapti bet kas, netgi koks iš pirmo žvilgsnio nereikšmingas dalykas.

Be Rusijos tautų galbūt net dar didesnė jėga, galinti sukelti revoliuciją - visa Rusijos nacija, arba tiksliau - superetnosas, kartu su etniniais rusais (na, gal greičiau ne visa nacija, o jos kritinė dalis). Nors daug kas sako, kad šaldytuvas niekada nelaimės Rusijoje prieš televizorių, bet netgi tokioje prie negandų ir bado įpratusioje šalyje gali būti peržengta raudona linija. Ir šiuo atveju vėlgi - kibirkštis gali bet kada įsiplieksti ir įkurti gaisrą. Aišku, revoliucija Rusijoje - tai baisu, ir mums, Rusijos kaimynams, tai taip pat nežada nieko gero. Žymiai geriau būtų būsimus pokyčius įvykdyti taikiai, be revoliucijų. Tik ar tai įmanoma? Naivus yra kai kurių Rusijos opozicionierių tvirtinimas, esą būtina dalyvauti rinkimuose ir tik tokiu demokratiniu bei teisėtu būdu pakeisti dabartinį režimą. Na gal taip ir įmanoma, bet tik tokiu atveju, jei visoje valstybėje atsiras daug žmonių, prieš rinkimus ir rinkimų metu reikalaujančių sąžiningų žaidimo taisyklių ir nepabūgsiančių neišvengiamų represijų. Bet net ir tai negarantuoja valdžios pasikeitimo - net esant sąžiningiems rinkimams, dauguma rinkėjų tiesiog iš inercijos dar gali nubalsuoti už tuos pačius. O kas toliau? Kad ir kaip nesinori to pripažinti, bet tik revoliucinis (ir nebūtinai kruvinas) kelias gali pakeisti dabartinį režimą. Aišku, po to niekas negarantuoja gražaus ir tolygaus valstybės vystymosi - tą juk esame patys patyrę, tą patį stebėjome visose postkomunistinėse valstybėse, o taip pat po „Arabų pavasario”.

Nemaža kalbama ir apie galimybę pakeisti režimą per rūmų perversmą. Tai irgi visai įmanomas variantas, tikrai toli gražu ne visi dabartinio valdžios olimpo nariai patenkinti Putino politika, ir jei tik jie būtų garantuoti dėl savo saugumo, mielai pakeistų jį. Tik kuo? Ir kas po to? Kita vertus - rūmų perversmas gali peraugti į tą pačią revoliuciją, čia nėra jokios garantijos, gal iš dalies ir dėl to, bet daugiau, aišku, dėl represijų baimės, niekas nesiryžta pradėti to perversmo. Tik štai ko elito atstovai tikrai nebijo, tai „liaudies pasipriešinimo”- pasakys naujoji valdžia, kad Putinas buvo blogas, ir viskas, patikės tuo liaudis - juk taip jau ne kartą yra buvę Rusijos istorijoje.

Rusijos istorijoje yra nemaža buvę ir revoliucijų, ir maištų, ir perversmų. Taigi, galimybė, kad ateityje vėl kažkas panašaus pasikartos, nemaža. Pagrindinė problema - ar bus įmanoma tai suvaldyti, kad vyktų be kraujo ir kad po to įsigalėtų demokratija, kad ir netobula, nepilna, bet demokratija? Bene didžiausias galvos skausmas ir pavojus visam likusiam pasauliui - branduoliniai Rusijos ginklai. Ko gero, neišvengiama bus tiesiog nusipirkti garantijas, kad jie nebus panaudoti, arba dar geriau - pačius tuos ginklus išpirkti. Manau, pasaulis gali sumokėti tą kainą vardan savo saugumo.

Be vidinių režimo pakeitimo variantų egzistuoja ir išoriniai: 1) absoliuti Rusijos blokada, privesianti prie režimo kracho, 2) karas, 3) tarptautinių pajėgų įvedimas į Rusiją po masinių suiručių ir ekonominio-socialinio kracho. Antrasis variantas - karas - visiškai nepageidaujamas, nes tai beveik neišvengiamai prives prie branduolinių ginklų panaudojimo, o apie pasekmes baisu ir pagalvoti. Pirmas variantas - absoliuti blokada (atjungimas nuo tarptautinių mokėjimų, tarptautinių skrydžių blokavimas, galų gale - visiškas prekybos uždraudimas) - irgi neaišku prie ko gali privesti, gal ir vėl - prie to paties karo. Trečias variantas įmanomas tik tada, kai dėl pačioje Rusijoje prasidėjusių maištų valdžia visiškai nebekontroliuos padėties ir prasidės ekonominis bei socialinis krachas. Bet kokiu atveju visi trys variantai (bent jau du pirmieji) yra labai pavojingi, galintys sukelti netgi Trečiąjį pasaulinį karą su branduolinio ginklo panaudojimu, o to nė vienas sveiko proto žmogus nenori.

Taigi, Rusija pereiti prie demokratijos gali tik pati, be išorinių jėgų įsikišimo (nekalbu apie paramą demokratinėms jėgoms, tai visi kas kita). Reziumuojant tai, ką parašiau, labiausiai tikėtinas variantas yra Rusijos tautų nacionalinio išsivadavimo judėjimai, prie jų vėliau prisijungiant visai Rusijos nacijai. Opozicija šiuo atveju laimės tik tada, jei spės judėti kartu su įvykiais (panašiai kaip buvo Ukrainoje 2013-2014 metų revoliucijos metu). Optimaliausias rezultatas - demokratinė TIKRAI federacinė valstybė, visiškai decentralizuota ir savo santykius grindžianti federacine sutartimi tarp visų Rusijos tautų. Tuomet gal ir nesubyrės Rusijos valstybė - bet tai priklausys tik nuo jos pačios - ar sugebės susitarti kaip su lygiomis su visomis tautomis. Ir netgi ta galima federacinė sutartis negarantuoja valstybės vientisumo - pernelyg didelė trauka (tiek ekonominė, tiek kultūrinė-istorinė) prie kaimyninių valstybių - Kinijos, Japonijos, Suomijos ir pan. Manau, kad Rusija turi galimybę kultūriškai patraukti į savo pusę tautas ir žmones, bet tam ji turi atisakyti savo imperialistinės agresijos ir tapti normalia valstybe. O kultūrinį (ir ekonominį) potencialą ši šalis turi milžinišką. Galimas daiktas net, kad kažkada naudosime tokią kultūrinę sąvoką, kaip „Rusofonija” - analogas „Frankofonijai” - ir tai bus absoliučiai ne tas pat, kaip dabartinis grobikiškas „Rusų pasaulis”.

O kaip mes galime pasiruošti būsimiems pokyčiams (kurie bet kokiu atveju neišvengiami)? Pirma - kiek įmanoma įtakoti procesus, siekiant kuo taikesnio įvykių scenarijaus (bet neinant į kompromisus su dabartiniu režimu). Antra - stiprinti kolektyvinę ir teritorinę gynybą, ir kuo greičiau. Trečia - pasiruošti galimiems milžiniškiems pabėgėlių iš Rusijos ir gal net kaimyninių valstybių srautams (tai susiję su antru punktu, bet išskiriu kaip pakankamai svarbų). Jei kas nors mane kaltins, esą kišuosi į kitų valstybių vidaus reikalus, atsakysiu tik viena - tai mūsų reikalas, nes Rusijos dabartis ir ateitis tiesiogiai veikia mus visus. Ir tam būtina ruoštis. Taigi, belieka palinkėti sėkmės Rusijai ir jos tautoms, kad ir kaip sunku kai kam tuo patikėti. Aš tikiu, ir ne tik tikiu, bet ir žinau - Rusijos ir jos tautų laukia graži ateitis. Tik va - kada ir kaip ji ateis?

Rodyk draugams

Pagrindinė Rusijos naujosios karinės doktrinos žinia - imperija silpsta

Praeitų metų pabaigoje Rusija paskelbė naują karinę doktriną, apie kurią nemaža kalbama ir rašoma. Pirmiausia pastebimi agresyvūs ketinimai ginti Rusijos piliečius visame pasaulyje ar netgi panaudoti branduolinį ginklą pirmiems. Bet man, studijuojant šį dokumentą, labiau krito į akis šios valstybės silpnumas ir iš tikro daugiau gynybinės nuostatos. Rusija jaučiasi iš visų pusių apsupta priešų, kurie tik ir tesvajoja nuversti dabartinį carą ir iš vis - suskaldyti šią valstybę. Būtent iš šio užspeistos žiurkės jausmo ir atsiranda agresyvios nuostatos, t. y. iš gynybos poreikio atsiranda desperatiškas polinkis į agresiją.

Vardinant Rusijos priešininkus, pirmiausiai paminima NATO, kuri atseit pažeidžia tarptautines normas (doktrinoje būtent taip ir rašoma - „pažeidžia”). Konkrečiai Ukrainos atvejui pritaikyta nuostata, kad viena iš grėsmių Rusijai yra „legalios valdžios” kaimyninėse šalyse nuvertimas ir Rusijai priešiškų režimų įtvirtinimas (bet čia turima omeny, kad ir kitur tas pat gali atsitikti).

Doktrinoje deklaruojama, kad „šiame istoriniame etape pasaulio vystymasis charakterizuojamas globalinės konkurencijos stiprėjimu, vertybinių orientyrų tarpusavio kova”. Taigi, Rusija dabartinį pasaulį įsivaizduoja ne kaip taikų bendradarbiavimą, nešantį naudą VISIEMS, bet kaip visų karą prieš visus, siekiant išplėšti kuo daugiau naudos tik sau. Seniai jau aišku, kad formulė „win-win” žymiai racionalesnė ir geriau veikianti, negu plėšikavimas, bet Rusija to nesuvokia, kaip ir kitos nedemokratinės šalys. Ji vis dar gyvena, kaip nemažai kas pastebėjo, XX ar net XIX amžiaus nuostatomis.

Kremlius gerai supranta, kad kova už protus ir širdis - pati svarbiausia kova, ir ypač - už jaunus protus ir širdis. Todėl doktrinoje ir teigiama, kad „informacinis poveikis gyventojams, ypač jauniems žmonėms, turi tikslą pakirsti istorines, dvasines ir patriotines tradicijas tam, kad būtų susilpninta gynyba”. Bet nesupranta, kad visos tos „tradicijos” yra nieko vertos, jei nesilaikoma pagrindinių žmogaus teisių. Prie „darbo su jaunimu” gal galima priskirti ir „karinės tarnybos prestižo didinimą”.

Doktrinoje rašoma, kad vienas dabartinių karinių konfliktų bruožų yra „kompleksinis karinės jėgos, politinių, ekonominių informacinių ir kitų nekarinio pobūdžio priemonių panaudojimas, išnaudojant gyventojų protestinį potencialą”. Čia turima omeny dabartinis karas Ukrainoje, dirbtinai sukuriant gyventojų protestus, bet tuo pačiu reiškiami ir nuogąstavimai dėl tokių pat protestų galimybės pačioje Rusijoje.

Kitas karinių konfliktų bruožas minimas „pastovių karinių veiksmų zonos sukūrimas priešiškų valstybių teritorijose”. Kuo puikiausiai imperija pademonstravo šį postulatą vėlgi Ukrainoje, bet ar pagalvojo, kad ir jos teritorijoje gali tas pats atsitikti?

Bene didžiausia Kremliaus baimė, išreikšta šioje doktrinoje, yra teiginys, kad vienas pagrindinių ginkluotųjų pajėgų uždavinių taikos sąlygomis yra „suvereniteto ir teritorinio Rusijos federacijos vientisumo gynyba”.

Labai įdomus doktrinoje išdėstytas Rusijos pasiruošimas formuoti teritorines pajėgas - apie tokias ankstesnėje, 2010 metų, doktrinoje, nebuvo kalbama, o tik abstrakčiai apie „teritorinę gynybą”. Šių pajėgų tikslas būtų „svarbių karinių ir valstybinių objektų, komunikacijų ir ryšio apsauga”. Tai reiškia, kad Rusija ruošiasi kariauti visoje savo teritorijoje - prieš būsimus separatinius judėjimus - nes įsivaizduoti, kad kas nors iš kitų valstybių galėtų įsiveržti į Rusijos teritoriją, nelabai realu. Teritorinės pajėgos reikalingos objektų apsaugai, taigi, jos atlaisvins nuo šios užduoties ginkluotųjų pajėgų dalinius tiesioginiams koviniams veiksmams.

„Dalyvavimas kovoje su tarptautiniu terorizmu” iš visų karinių konfliktų užkardymo užduočių paminėtas pačioje pabaigoje, nepaisant, kad būtent terorizmas kelia šiuolaikinei Rusijai didžiausią grėsmę, o ne kokie ten mistiniai „Ukrainos fašistai”.

Rusijos sąjungininkai, išvardinti doktrinoje, yra arba jos vasalai, arba valstybės, kurios tikrai nėra jokios sąjungininkės (gal tik Rusijai taip atrodo). Tai Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Kinija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Brazilija, Abchazija ir Pietų Osetija (iš organizacijų KSSO, NVS, ŠBO, BRIKS, taip pat kitos).

Viena iš karinio-politinio bendradarbiavimo užduočių nurodoma „regioninės saugumo sistemos, dalyvaujant Rusijai, sukūrimas”. Taigi, Rusija atkakliai demonstruoja norą steigti alternatyvias NATO aljansui gynybines organizacijas, bet jai tas niekaip nesiseka.

Bene pozityviausia nuostata, užrašyta doktrinoje: „Rusijos Federacijos potencialo stiprinimas, stebint objektus ir įvykius kosminėje erdvėje, bendradarbiaujant tarptautiniu mastu”. Jei ši valstybė skirs daugiau savo pajėgumų grėsmės iš kosmoso prevencijai, bet ne kaimynių užgrobimui, visam pasauliui nuo to bus tik geriau.

Iš pirmo žvilgsnio ši doktrina atrodo demonstruojanti Rusijos agresiją, bet, kaip jau minėjau, iš tikro dauguma jos nuostatų rodo ne ką kitą, kaip tik imperijos silpnėjimą ir desperatišką pasiruošimą gintis. Ar tai reiškia, kad ji subyrės? Nebūtinai. Bet Rusijos teritorinio vientisumo išlikimo sąlyga yra tik viena - jos tapimas demokratine ir tikrai federacine valstybe, o ne „varžtelių užsukinėjimas” ir demokratijos likučių naikinimas. Tik dabartinis Rusijos režimas to tikrai nesupranta ir nesupras.

Rodyk draugams