BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kūrėjas

Kai Šėtonas sumanė sunaikinti vieną naciją, jis sukūrė nacizmą, kai jis sumanė sunaikinti visą žmoniją - komunizmą

Rodyk draugams

Myliu savo kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją

Nes mažutėlius reikia mylėti. Suprasti juos, ko gero, irgi įmanoma, pateisinti jų poelgius gal ir sunku, bet mylėti reikia. Juk taip ir Šventame Rašte parašyta. Šiaip visus reikia mylėti. Jei jau esame katalikai. Na, gal ir ne visai tokie jau smarkūs katalikai, bet bent katalikiškos kultūros vaikai.

Ironizuoju, aišku. Bet, juokas juokais, o kuo jau kuo, bet tolerancija nelabai pasižymime. Ir visai be reikalo. Kuo mažiau pykčio, tuo visiems geriau. Ir pirmiausia mums patiems, kiekvienam asmeniškai.

Tai yra paprasta, tai visi žino, bet kas iš to. Bene geriausias visuotinės netolerancijos pavyzdys - tie patys interneto komentarai. Specialiai neskaičiavau, bet, ko gero, gal net devyniasdešimt procentų komentarų - tik emocinė išraiška. Tai lyg savotiškas energetinis vampyrizmas. Išpylei savo dvasinį purvą į virtualią erdvę visiems skaitantiems ant galvų ir džiaugiesi. Juk nebaudžiamai. O ko čia džiaugtis? Juk ir pats save tuo pačiu nuskriaudi. Kitiems tai kas. Jei protingas žmogus, nesivels į bereikalingus ginčus, o jei kas ir įsivelia, tai dažniausiai tokie pat energetiniai vampyrai. Gerai skamba - “energetinių vampyrų kova virtualioje erdvėje”.

Betgi pakalbėkime apie tą patį mano kaimyną, balsuojantį už Darbo partiją. Šią partiją miniu tik šiaip sau, dėl pavyzdžio (na, gal dėl to, kad mažutėlių sluoksniuose ji dabar populiariausia). Pastebite, kad propaguodamas toleranciją, pats kalbu gana netolerantiškai? Nes lyg ir noriu mylėti tą savo kaimyną, bet iš tikro nuoširdžiai jį niekinu. Dėl to, kad jis kvailesnis už mane, menkesnis ir t. t. Bet ar aš žinau, kas jo viduje?

Gal jis ir prasigėręs šiek tiek (na, čia vėl dėl pavyzdžio), gal pasisako už mirties bausmę, betgi jis padeda savo broliui statyti namą, nemokamai aišku, gaišdamas savo laiką. Jo žmona bara jį už tai, kvailiu vadina.

O aš? Ar aš padėčiau savo broliui statyti namą? Greičiausiai, ne. Ir ne dėl to, kad neturiu brolio ir neišmanau statybos darbų, bet paprasčiausiai aš ne toks geras, kaip mano kaimynas. Man labiau rūpi mano reikalai, aš ir jų nebespėju susitvarkyti. Tai kas tada menkesnis po viso šito? Na, nenoriu nukrypti į kitus kraštutinumus - saviplaką, ir pan.

Noriu tik pamatyti atmerktomis akimis, kas ir kaip. Ar tai įmanoma, nežinau, bet žinau viena - neturiu teisės aš smerkti ir niekinti savo kaimyno. Gal ir jis mane niekina ir smerkia dėl mano pasipūtimo ir abejingumo? Ką aš žinau? Jei ir taip, tai jis teisus.

Kūno higiena ir visokie “bodifleksai” propaguojami beveik kiekviename žurnale, visose televizijose. Visiškai teisingai - savo kūnu reikia rūpintis. Niekas dėl to nesiginčija. Bet, deja, dažnai užmirštama, kad dvasios higiena - kur kas svarbiau. Jei yra fiziniai pratimai, tai yra ir dvasiniai. Kad ir malda. Nekalbu jau apie askezę, jogą, nirvaną ir panašius dalykus. Apie paprasčiausią maldą. Juk užtenka kartais tik sukalbėti „Tėve mūsų” (nesvarbu kad nelankai bažnyčios, esi nepraktikuojantis katalikas, ir pan.), ir iš karto pajauti, kaip atsipalaiduoja ir nusiramina tavo dvasia, ir visas pasaulis atrodo žymiai gražesnis ir geresnis. Na, gal ir nežymiai. Bet bent kiek - ir tai jau gerai.

Papasakosiu tikrą atsitikimą apie gerontologus, atvykusius į Kaukazą tirti ilgaamžiškumo paslapčių. Atvyko jie pas vieną šimtametę senutę ir klausinėja jos, kaip čia ji sugebėjo taip ilgai išgyventi.
„Mėsos turbūt nevalgote”, - klausia jos. „Ne kasdien,- atsako senutė,- bet kai jau pasitaiko, tai valgau.” Kažkas ne taip… Klausia jos toliau: „Bet apie rūkymą tai, ko gero, net klausti neverta”. „Koks čia rūkymas, - sako senutė, - sutraukiu kartais kokią pypkutę, ir tiek”.
Gerontologai jau visai pasimetę - žlunga visos jų teorijos. Galų gale, klausia jos: “Na, tiek to. Bet alkoholio tai jau tikrai nevartojate?” „Ne, - atsako ji, - koks čia alkoholis, vyno taurė kita per dieną, ir viskas”. Galutinai pasimetę, klausia jos mokslininkai tiesiai šviesiai: „Tai pasakykite mums, kaip jūs sugebėjote taip ilgai pragyventi?” Ir atsakė jiems senutė: „O aš, sūneliai, per visą savo gyvenimą ant nieko nesu pykusi”.

Štai taip. Paprasta. Bet kas iš to, jei kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieną minutę užmirštame tai, ir kažkuo pastoviai piktinamės. Netgi aš dabar - piktinuosi besipiktinančiais. Bet mūsų nuolatinis visuotinis piktinimasis - namie, gatvėje, kavinėse, žiniasklaidoje, Seime - tikrai nepadeda išspręsti nė vienos problemos. Vien tik gadina sveikatą sau ir kitiems. Pykti paprasčiausiai neapsimoka. Nei emociškai, nei dvasiškai, nei fiziškai, nei finansiškai, galų gale.

Tai ką daryti? Atsakymas labai paprastas, ir visi jį žino. Paprasčiausiai nebepykti. Aišku, lengva pasakyti, bet kaip to pasiekti? Pirmiausiai, reikia pasistengti pažvelgti į pasaulį atmerktomis akimis, be jokių išankstinių nuostatų. Pasistengti pačiam bent šiek tiek suvokti, kas gi iš tikro aplink mus (ir, galų gale, mumyse) dedasi. Ir jei iš tikrųjų sugebėsime tai padaryti, pamatysime:
- kad nėra tas pasaulis toks jau blogas ir bjaurus, kaip mums daug kas bando įteigti (kažin, kodėl?);
- kad aplink mus daugybė tikrai gerų žmonių, tik gal jie kuklūs, nepastebimi (nerėksi gi ties kiekvienu kampu, koks aš geras).;
- kad netgi tie patys politikai (oi, oi, lendu į pavojingą temą, bet kaip nors…), tebūnie jie bet kokios partijos nariai, bet dauguma jų į politiką eina, norėdami tik gero savo tautai. Jau girdžiu sakant, kad pirmiausiai jie nori gero sau patiems. Netiesa. Yra tokių, bet tikrai mažuma, kaip sakoma, ir šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina. To nemato ir nesupranta tik tas, kas nenori matyti ir suprasti.

Atsimerkite, pažvelkite į pasaulį atmerktomis ir savo akimis, o ne kaimyno, ne žurnalisto, netgi ne savo sutuoktinio, bet savo. Neperšu savo nuomonės (nors taip gali pasirodyti). Paprasčiausiai pasistenkime būti nors šiek tiek atlaidesni kitiems ir sau patiems, galų gale. Ir gyventi taps šiek tiek lengviau ir paprasčiau. Tai jokiu būdu nereiškia raginimo toleruoti blogio, bet… bet net su tuo pačiu blogiu galima kovoti racionaliau, nedraskant be reikalo marškinių sau ir kitiems.

Ir pabaigai vėl apie tą patį mano kaimyną. Šiandien ir vėl jis, žaltys, geria, net nežinau kokia proga. Manęs nekviečia. Paprasčiausiai mes beveik nebendraujame. Jis manęs privengia, laiko dideliu ir įsivaizdinančiu viršininku, nors taip nėra gal. Aš irgi - negi prašysiuosi per prievartą? O, po galais, norėčiau kartais su juo pakalbėti (gal įtikinčiau, už ką reikia balsuoti), ir kokį gramą padaryti. Gal kada taip ir bus.

Rodyk draugams

Abejojančių testamentas

Aš esu tvirtas savo abejone. Mano abejonė - mano uola, ant kurios tvirtai stoviu. Ir niekas nesugriaus šios mano uolos. Aš amžinai abejosiu, amžinai nieko nežinosiu, ir amžinai kankinsiuos. Nes abejonė - tai kančia. Kaip sakė Sokratas - žinau, kad nieko nežinau. Ir aš šiandien žinau tą patį, ir džiaugiuos, galėdamas nors iš tolo prilygti šiam didžiam mąstytojui. Džiaugiuos, galėdamas sąmoningai kankintis savo abejone.

Tu, tikintysis, esi tvirtas savo tikėjimu. Nes Tu žinai, kad tiki, ir žinai, kad esi nemirtingas.Ir kad yra Dievas, ir Jis tave myli, ir Tu myli Jį. Pavydžiu Tau tavo tikėjimo ir tavo nemirtingumo. Bet. Kad ir kaip norėčiau, negaliu būti toks kaip Tu. Nes- noriu likti sąžiningas. Kad ir kaip pasipūtėliškai tai skambėtų. Betgi - tai yra tikra ir nuoširdu. Na negaliu tikėti nei savo nemirtingumu, nei Dievu. Nes- ABEJOJU. Ir kitaip nebus.

Pagrindinė priežastis, pagimdžiusi tikėjimą - baimė. Baimė išnykti. Todėl žmonės ir sugalvojo nemirtingumą ir jo pagrindimą - Dievą. Na, gal čia ne vienintelė priežastis, bet, ko gero, pagrindinė. O šios baimės priežastis - egoizmas, arba tuštybė. T. y. žmogus pasijautė toks svarbus ir reikšmingas, kad išnykimo neišvengiamybė jam tapo skausminga ir baugi. Štai iš kur tikėjimas savo nemirtingumu ir šio nemirtingumo pagrindimu - Dievu. Man gali paprieštarauti,kad pati pagrindinė tikėjimo priežastis - meilė. O aš savo ruožtu taip pat paprieštarausiu. Meilė - tai ne tikėjimo priežastis, o - pasekmė (ir tai nevisiems, savaime suprantama).

O Tu - ateiste,tu esi tvirtas savo netikėjimu. Tu tiki tik žmogumi ir jo pažanga. Tau, aišku,sunkiau, nei tikinčiajam, nes žmogaus pažanga tikrai ne taip viliojančiai atrodo, kaip Dievas ir žmogaus nemirtingumas. Betgi negaliu būti ir toks, kaip Tu. Nes - noriu likti sąžiningas. Kad ir kaip pasipūtėliškai tai skambėtų. Betgi - tai yra tikra ir nuoširdu. Na negaliu tikėti, kad nėra Dievo, ir kad nesu nemirtingas. Nes - niekas to neįrodė. Lygiai kaip neįrodė ir priešingai.

Pagrindinė priežastis, pagimdžiusi netikėjimą - sąžiningumas. Būdamas sąžiningu žmogus niekaip negalėjo patikėti savo nemirtingumu, nei tuo labiau antriniu jo reiškiniu - Dievu. Bet - ne vien sąžiningumas tapo netikėjimo pagrindu. Pasipūtimas ir išdidumas - šios žmogiškos silpnybės - ne ką menkesnė priežastis. Kodėl? Ogi todėl, kad panaikinęs Dievą, ateistas pasijuto lygus jam, nes kažkas juk turėjo to Dievo vietą užimti. Kita vertus - ir tas pats sąžiningumas tapo išduotas, nes - o kas gi sugebėjo įrodyti, kad Dievo nėra? Lygiai kaip ir niekas dar neįrodė, kad jis yra. Taigi, galų gale paaiškėja, kad netikėjimo priežastys menkesnės, nei tikėjimo.

O man belieka tik viena - amžinai abejoti. Ir aš tuo džiaugiuosi (nes kas gi kita man lieka?). Džiaugiuosi, kad nesu abejingas. Nes sunku rasti ką nors prieštaringiau, kaip abejonė ir abejingumas.

Pagrindinė ir vienintelė priežastis, pagimdžiusi abejonę - noras būti sąžiningu. Nežinau, ar pavyks man likti sąžiningu. Na, bent jau stengsiuosi.

Kita vertus - o kodėl turėtų būti man taip svarbu mano nemirtingumas? Argi aš toks jau svarbus, kad turiu likti amžinas? Ir dar - jei ir gyvenčiau amžinai, ar tai neatsibostų kada nors (po milijono, ar milijardo, ar šimto sekstilijonų metų?), ar neįkyrėtų iki begalinio koktumo? Ir ar nesiilgėčiau tada visiško išnykimo kaip aukščiausios palaimos?

Daug kad teigia, kad ne fizinė amžinybė, o išlikę darbai - tikrasis nemirtingumas. Na, gal tie darbai ir nebus amžini. To sunku tikėti daugumai mūsų, žmonių. Betgi - KAŽKAS vis tiek išliks? Gal ir netiesiogiai, gal visiškai kitokiu pavidalu, bet tas kažkas GAL įprasmins mus amžinybėje? Ir vėl - abejonė…

O jei ir NIEKO neliks po mūsų (kas, deja, yra labai tikėtina), tai kas iš to. Mums tai jau bus vis viena, ar ne? Tuomet - tikrai - kas iš to? Tikintieji tiki savo sielos nemirtingumu, bet ką toji nemirtinga siela veiks visą tą amžinybę, ar jie tai žino? Kas iš to, kad Tu (tavo siela) kažkur rojaus (pragaro, skaistyklos) begalinėse erdvėse šlovins Viešpatį (virs smalos katiluose)? Kas kam iš to? Va,jei ten Rojuje (pragare tai vargiai) kažką konkretaus nuveiktum, kaip kokia dvasia-globėja saugotum savo tautą (gentį), tuomet tikrai toji amžinybė būtų kažko verta. O gal taip ir būna? Gal kai kas po mirties iš tikro tampa kieno nors globėjais? Graži mintis, tik ir vėl - neįrodoma. Pagal krikščionišką mokymą taip pasiseka tik šventiesiems. O visiems kitiems doriems krikščionims, patekusiems į rojų? Ką jiems ten veikti? Tik giesmeles giedoti? Tai juk baisiausias košmaras - AMŽINAI giesmes giedoti. Tuomet jau verčiau - išnykti. Na, gal aš nesu tinkamai informuotas apie tikrąjį pomirtinį dorojo krikščionio veiklą rojuje. Tuomet - atsiprašau.

Kodėl atsirado Žmogus ir koks jo egzistavimo tikslas - daug kas bandė atsakyti į šį klausimą, tik niekam dar nepavyko visiškai įtikinamai to padaryti. Versijų yra visokių. Dievas sukūrė Žmogų, vadinasi, yra kažkoks dieviškasis sumanymas, kurio mes, mirtingieji (nemirtingieji?), negalime suvokti. Arba tiesiog šiaip - jei jau KAŽKAS sutvėrė Žmogų, tai juk ne šiaip sau. Arba - dar kvailesnė versija - Žmogus sukurtas Gamtos tam, kad jis sukurtų komunizmą. Arba hedonistinė versija - gyvename tik vieną kartą, tad didžiausia gyvenimo prasmė - patirti kuo daugiau malonumų. Ir t.t. ir t.t. Iš tikro neįmanoma tiksliai atsakyti į šį klausimą, tad pateiksiu savo, ABEJOJANČIOJO, versiją.

Jei jau abejoti, tai iki galo. Ar galiu būti tikras, kad mes IŠ VISO egzistuojame? Kad iš viso KAS NORS egzistuoja? Kur įrodymai? Juk pasikliauti galime tik savo netobulais pojūčiais,o ar jie - tikri? Bet - tiek to. Jei Dekartas sakė - „mąstau, vadinasi,egzistuoju”, tai galiu jį papildyti - „gali būti, kad mąstau, vadinasi, gali būti, kad egzistuoju”. O ko daugiau abejojančiam ir bereikia?

Taigi, Žmogaus atsiradimo prasmė pagal ABEJOJANČIŲJŲ versiją. Nežinau, kodėl atsirado žmogus, bet jei jau taip įvyko, tai tiesiog turime tuo džiaugtis. Gal Žmogaus (Žmonijos) egzistavimas viso Pasaulio istorijoje bus lyg laužo kibirkšties trumpas blykstelėjimas, bet - kokia ryški ir graži toji kibirkštis. Ir kas gali pasakyti, kad veltui švystelėjo (švystelės) ji?

Todėl didžiausias džiaugsmas abejojančiajam - pats džiaugsmo jausmas, pojūtis. Džiaugsmas, kad esame. Nežinau, kodėl mes esame, kur nueisime, kuo tapsime, bet vis tiek - smagu. Tokia graži ta kibirkštis ir jos blykstelėjimas tamsioje Pasaulio amžinybėje…

Rodyk draugams